Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:

[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.

[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

Psichodelikų psichoterapija

Nors psichodelikai yra nelegalūs (Lietuvoje – net ir medicininiais tikslais), tačiau vis daugėja tyrimų, įrodančių jų naudą psichinei sveikatai. Psichodelikų terapija naudojama gydyti depresiją, potrauminį streso sutrikimą, nerimą, priklausomybes.

Neretai pasitaiko, kad depresija nepasiduoda įprastam gydymui antidepresantais. 20% pacientų gydymas antidepresantais nepadeda [1]. Tačiau čia gali padėti psilocinas – psilocibino (randamo psichoaktyviuose grybuose) metabolizmo produktas. Ir naujai atliktas tyrimas rodo, kad jis efektyviai padeda pacientams, kuriems nepadėjo kiti gydymo būdai. Psichodelikų poveikis dažnai siejamas su serotonino (dar žinomo kaip laimės hormono) kiekio padidėjimu, todėl nenuostabu, kad jie efektyvūs kovojant su depresija.

Labai daug tyrimų atlikta ir su kitais psichodelikais. Pavyzdžiui, potrauminiam streso sutrikimui gydyti pasitelkiama psichodelikų psichoterapija su MDMA. Tyrimas buvo atliktas su seksualinės prievartos, nusikaltimų ir karo aukomis. Šios terapijos nauda buvo matoma ir ilgalaikėje perspektyvoje [2]. Greičiausiai psichodelikai efektyvūs potrauminio streso sutrikimui, nes padeda pažiūrėti į traumą iš kitos pusės. Žmogus gali ją įprasminti ir žiūrėti į ateitį, o ne būti užstrigęs praeityje.

Dar viena sritis – nerimas, kurį patiria žmonės, sergantys mirtinomis ligomis (pvz., vėžiu). Psichodelikai padeda įveikti mirties baimę, įprasminti gyvenimą.

Psichodelikai gali padėti atsikratyti priklausomybių. Atliktas tyrimas su ayahuasca parodė, kad ji yra efektyvi nuo alkoholio, tabako ir kokaino priklausomybių. Ayahuascos terapija sukelia pagerėjimą keliose srityse, susijusiose su priklausomybėmis [3].

Psichodelikų terapija dažnai būna veiksminga dėl to, kad šios psichoaktyvios medžiagos sukelia mistines patirtis, kurios priverčia žmogų kitaip pažiūrėti į gyvenimą, atrasti naują prasmę. Pavyzdžiui, žmogus gali įsisąmoninti, kad priklausomybė jam kenkia, suprasti, kad jis nori kitokio gyvenimo, ir taip gauti daugiau ryžto iškentėti nutraukimo simptomus.

Psichodelikai gali būti naudingi ne tik kovojant su psichikos sutrikimais, tačiau ir su kitomis ligomis. Pavyzdžiui, jie efektyvus esant migrenai, galvos skausmams [4].

Psichodelikų psichoterapija yra labai perspektyvi sritis. JAV kai kurie psichodelikai jau legalizuoti medicinos tikslais būtent dėl to, kad nustatytas jų efektyvumas. Taip pat patvirtinama vis daugiau naujų tyrimų, kurie parodys įvairių psichodelikų efektyvumą.

Šaltiniai:

[1] Psilocybin Effective for Treatment-Resistant Depression. http://www.psychiatryadvisor.com/depressive-disorder/psilocybin-reduces-mdd-symptoms/article/500540/

[2] MDMA-Assisted Psychotherapy for Posttraumatic Stress Disorder (PTSD) (Proof of Principle Study) http://www.maps.org/mdma-proof-of-principle-completed

[3] Ayahuasca-Assisted Treatment for Addiction (British Columbia, Canada) http://www.maps.org/research/ayahuasca/ayahuasca-canada

[4] Other Psychedelic Research http://www.maps.org/research/other-research

Kūrybiškumas

Kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, tik ne kiekvienas tai žino. Kai kurių kūrybiškumas yra pasislėpęs labai giliai, užspaustas. Kai kurie bijo kūrybiškumo, nes bijo... išprotėti. Kartais kūryba tikrai yra netoli beprotybės. Kai rašiau „Gyvenimų šešėlius“, tikrai  tai galėjau pajausti: įsijausdavau į veikėjų gyvenimus, jie tapdavo tokie realūs, kaip tikri žmonės. Galėdavau juos matyti, jų gyvenimas tapo mano gyvenimu, nežinojau, kas bus toliau, lygiai taip pat, kaip nežinojo jie patys. Bet atsitrauki nuo rašymo, ir grįžti į savo realybę, ji ten pat, niekur nepabėgus, o ir tu neišprotėjęs.

Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti savo raiškos būdą. Mano būdas yra rašymas. Geriausiai perteikiu savo mintis, jausmus, išgyvenimus, fantazijas rašydama. Tuo tarpu kitam žmogui tai gali būti piešimas. Muzika. Poezija. Šokis. Ar bet kokia kita veikla, sužadinanti kūrybiškumą. Tikriausiai gali prireikti išbandyti įvairias veiklas, norint sužinoti, kuri iš jų yra TA vienintelė. Ji greičiausiai trauks kaip magnetas. Savaime, net nesąmoningai, kartais ką nors paišaliosi, niūniuosi ar rašinėsi. Nebūtina būti didžiu menininku, kad galėtum tai daryti. Vidinį balsą reikia išklausyti ir geriausiai tai įvyksta per kūrybą. Per nesuvaržytą, laisvą, laukinę kūrybą. Kai tavo vidinis balsas šaukia ką panorėjęs. Kai rašai tiesiog sau. Kai šoki taip, lyg niekas nematytų. Bet nebijok to parodyti kitiems. Jei yra rašytojas, atsiras ir skaitytojas. Yra bent vienas žmogus, kuriam reikia pamatyti būtent tai, ką darai tu.

Kiekviename žmoguje glūdi potencialus Kūrėjas. Pasikalbėk su savuoju. Dalyvaudama „Lūšies“ programoje tai dariau ne kartą. Rezultatai – stulbinantys. Iš tiesų yra, kas tau atsako. Slapta tavo dalis, turinti savo balsą, savo nuomonę, savo išraišką, kūno kalbą. Pakalbink jį. Paklausk, kaip jis norėtų išsireikšti. Ko jam trūksta. Ką norėtų pasakyti. Jis nekalba? Tada duok jam rašiklį. Arba pieštuką. Pažiūrėk, kas veikia geriausiai. Leisk savo vidiniam Kūrėjui atsakyti raštu. Atsakyti sukuriant tau pasakojimą. Arba leisk jam nupiešti atsakymą. O gal jis norės savo atsakymus sugroti? Pabandyk. Jau pats pokalbis su Kūrėju yra tavo kūrybiškumo apraiška. Bet jei ir nepavyksta – neišsigąsk. Kartais Kūrėjas užmiega žiemos miegu, todėl ne kiekvienam pavyksta jį taip lengvai pažadinti. Galbūt seniai bendravote, todėl jis neatsako, nes nesitiki būti kalbinamas.

Kažkada kūrėme kiekvienas. Taip, net ir tas tavo kolega, kuris susikaustęs sėdi prie kompiuterio, dirba su skaičiukais ir viską dėlioja į rėmus. Net ir jis ne kartą buvo išėjęs už savo ribų ir kūręs. Kiekvienas tai galime, nes kiekvienas tai darėme. Vaikai visi kūrybingi. Pažadink savo vidinį vaiką ir jis tau sukurs šedevrą.

Asmenybės tipai pagal psichodinaminę teoriją

Šiame įraše pateiksiu asmenybės tipus pagal psichodinaminę teoriją. Jie yra paremti klinikine praktika, todėl ir pavadinimai klinikiniai, „gąsdinantys“. Tačiau iš tiesų jų visai nereikia bijoti. Jeigu Jums tinka vieno ar kito asmenybės tipo bruožai, dar nereiškia, kad turite kokį nors sutrikimą. Anot Genovaitės Petronienės, priklausymas tam tikram asmenybės tipui rodo, kad esant labai didelio streso sąlygoms, Jums gali pasireikšti tas sutrikimas, pvz., depresinė asmenybė turi didesnę riziką susirgti depresija, šizoidinio tipo asmenybė – šizofrenija. Tačiau dauguma žmonių priklauso kuriems nors asmenybės tipams ir niekada nesuserga psichine liga, todėl labai bijoti nereikia. :)

Taip pat svarbu atsiminti, kad kai kalbame apie tipus, jie yra sustiprintas tam tikro asmenybės tipo vaizdas, realybėje tokių žmonių nėra. Tikriems žmonėms dažniausiai būdinga kelių asmenybės tipų sąveika.

Asocialaus tipo asmenybė (kiti pavadinimai: psichopatinė asmenybė).

• Socialinių normų nepaisymas.
• Nusikalstamas elgesys.
• Abejingumas kitų jausmams.
• Melas.
• Alkoholio vartojimas.
• Impulsyvumas.
• Agresyvumas.
• Nesugebėjimas planuoti.
• Neatsakingumas.
• Rizikingas elgesys.

Histrioninio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: isterinė asmenybė, demonstratyvi asmenybė).

• Perdėta emocijų raiška.
• Greitai besikeičiančios emocijos.
• Teatrališkumas.
• Dramatiškumas.
• Dėmesio siekimas.
• Seksualiai gundantis ar provokuojantis elgesys.
• Dėmesys išvaizdai.
• Lengvas pasidavimas kitų įtakai.
• Manipuliacijos.

Narcistinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: perfekcionistinė asmenybė).

• Grandiozinė savivertė.
• Savo svarbos, ypatingumo jausmas.
• Garbinimo poreikis.
• Empatijos stoka.
• Pavydas.
• Arogancija.
• Perfekcionizmas.
• Idealizavimas ir nuvertinimas.
• Konkurencija.

Obsesinio kompulsinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: suvaržyta asmenybė, anankastinio tipo asmenybė).

• Perfekcionizmas.
• Perdėtas sąžiningumas.
• Nuolatinis abejojimas.
• Susirūpinimas detalėmis.
• Užsispyrimas, nelankstumas.
• Darboholizmas.
• Taupumas.
• Disciplina.
• Įkyrios mintys ir/arba veiksmai.
• Racionalumas.
• Protas atskirtas nuo jausmų.

Paranoidinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: liguistai įtari asmenybė).

• Įtarumas.
• Nepasitikėjimas kitais.
• Atsargumas.
• Uždarumas.
• Nenoras atleisti.
• Įtampa.
• Neutralių ar draugiškų veiksmų palaikymas priešiškais.
• Perdėtas jautrumas nesėkmėms.
• Netolerancija.
• Kerštingumas.
• Arogancija.

Priklausomo tipo asmenybė.

• Bejėgiškumas.
• Baimė būti paliktam.
• Pasyvumas.
• Atsakomybės perkėlimas kitiems.
• Globos poreikis.
• Neapsisprendimas.
• Nesavarankiškumas.
• Nesugebėjimas būti vienumoje.
• Nepasitikėjimas savimi.
• Savos nuomonės neišreiškimas.

Ribinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: impulsyvi asmenybė, emociškai nestabilaus tipo asmenybė).

• Impulsyvumas.
• Nestabili nuotaika.
• Emocijų proveržiai.
• Elgesio iškrovos.
• Priekabus elgesys.
• Konfliktai su kitais.
• Svyravimas tarp idealizavimo ir nuvertinimo.
• Pyktis.
• Tuštumos jausmas.
• Savidestruktyvus elgesys.
• Suicidinis elgesys.
• Nestabilus savęs vaizdas.

Šizoidinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: atsiribojusi asmenybė).

• Socialinių kontaktų vengimas.
• Vienatvė.
• Sukelia abejingumo pagyroms ir kritikai vaizdą.
• Menkas domėjimasis seksualiniais santykiais.
• Emocinis šaltumas.
• Mažas pomėgių skaičius.
• Pirmenybės teikimas fantazijai.
• Kūrybingumas.
• Intensyvus vidinis gyvenimas.

Šizotipinė asmenybė.

• Ekscentriškumas.
• Keisti įsitikinimai.
• Maginis mąstymas.
• Neįprastos suvokimo patirtys.
• Keistas mąstymas ar kalba.
• Įtarumas.
• Neadekvačios arba ribotos emocijos.
• Vienišumas.
• Socialinis nerimas.

Vengiančio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: nerimastingo tipo asmenybė).

• Įtampa ir baimė.
• Jautrumas atstūmimui.
• Socialinės veiklos vengimas.
• Kritikos baimė.
• Nevisavertiškumo jausmas.
• Pasyvumas.
• Buvimo dėmesio centre vengimas.
• Nesaugumo jausmas.

Depresinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: oralinė asmenybė).

• Jautrumas.
• Rūpinimasis kitais.
• Nemokėjimas rūpintis savimi.
• Kitų idealizavimas.
• Artumo siekimas.
• Savęs laikymas blogu.
• Vienumos baimė.
• Pykčio slopinimas.
• Rūkymas, persivalgymas, šnekėjimas.

Maniakinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: hiperaktyvaus tipo asmenybė).

• Depresinės asmenybės priešingybė.
• Socialumas.
• Aktyvumas.
• Entuziazmas.
• Nerimas.
• Žemas empatijos lygis.
• Darboholizmas.
• Chaotiškumas.
• Alkoholis, vaistai.

Cikloidinė asmenybė (kiti pavadinimai: ciklotiminė asmenybė).

• Depresinio ir maniakinio tipo asmenybių kaita.

Mazochistinio tipo asmenybė.

• Savidestrukcinio elgesio demonstravimas.
• Savo kančių išryškinimas.
• Polinkis nieko nedaryti, kad situacija pasikeistų.
• Moralinio pranašumo jausmas.
• Kitų palaikymo reikalavimas ir atmetimas.
• Išsiskyrimo baimė.
• Rūpinimasis kitais nieko nepriimant atgal ir jų kaltinimas.
• Atidėliojimas.
• Atkaklumas.

Šaltiniai:

Bončkutė Petronienė G. (2008). Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams. Vilnius: „Versus aureus“.

McWilliams N. (2014). Psichoanalitinė diagnostika: asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese. Vilnius: Vaistų žinios.
Asmenybės funkcionavimo sutrikimų paskaitų medžiaga (Viktorija Tarozienė).
Genovaitės Petronienės paskaita „Asmenybių tipai“ „Jaunimo linijos“ 2016 m. metinėje konferencijoje.

Kaip nerimas ir nerimastingumas siejasi su smegenų elektriniu aktyvumu?

Kurį laiką nerašiau naujų tinklaraščio įrašų, nes buvau užsiėmusi magistrinio darbo rašymu. Šiame įraše ir pristatysiu savo darbe gautus rezultatus. Mano magistrinio darbo tema buvo „Nerimo ir nerimastingumo sąsajos su smegenų elektriniu aktyvumu skirtingų užduočių sąlygomis“.

Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų (labai ačiū dalyvavusiems!): 23 moterys ir 7 vyrai, kurių amžius buvo nuo 20 ir 23 metų. Iš pradžių jiems buvo pateikta Spielberger nerimo ir nerimastingumo skalė, kuri matuoja nerimą kaip būseną (kaip tuo metu tiriamasis jaučiasi) ir nerimastingumą kaip asmenybės charakteristiką (kas jam būdinga apskritai). Po to buvo matuojama jų elektroencefalograma (EEG) atmerktomis ir užmerktomis akimis: alfa (8–13 Hz), beta (13–30 Hz), teta (4–8 Hz) ir delta (0,5–4 Hz) smegenų bangos. Ir galiausiai EEG buvo matuojama atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį, kurios metu tiriamieji turėjo spausti kairį arba dešinį valdymo pulto mygtuką, kai kompiuterio ekrane pamatydavo rodyklę į kairę arba dešinę. Ši užduotis susidėjo iš dviejų dalių: pirmoje po kiekvieno paspaudimo tiriamieji ekrane pamatydavo atgalinį ryšį („correct“, jei teisinga, ir „incorrect“, jei neteigina) ir išgirsdavo signalą, o antroje dalyje atgalinio ryšio ir signalo nebuvo.

Mano tyrimo tikslas buvo atskleisti, kaip nerimas ir nerimastingumas yra susijęs su smegenų elektriniu aktyvumu skirtingomis sąlygomis. Savo darbe ieškojau ir daugiau sąsajų, bet jų čia nepateiksiu, nes jos nėra esminės.

EEG gali padėti atskleisti biologinį asmenybės savybių pagrindą. Tad koks yra nerimastingumo biologinis pagrindas? Kaip nerimastingumas siejasi su EEG? Savo tyrimu atskleidžiau, kad nerimastingumas yra susijęs tik su delta smegenų bangomis ir tik užmerktomis akimis. Ryšys yra atvirkštinis: kuo labiau didėja nerimastingumas, tuo mažesnė delta smegenų bangų amplitudė. Atmerktomis akimis ir atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį, jokių sąsajų tarp nerimastingumo ir smegenų bangų nebuvo. Ką šis ryšys reiškia? Delta smegenų bangos yra atsakingos už motyvaciją, išlikimą, fizinį palaikymą, dominavimą, poravimąsi, stresą. Anot kai kurių autorių, nerimastingumas yra susijęs su elgesio slopinimo sistema, todėl esant aukštesniam nerimastingumui, žemesnė delta smegenų bangų amplitudė rodo, kad delta sistema yra slopinama, kad tai, už ką ji atsakinga, nerimastingesniems individams veikia silpniau. Tačiau su nerimastingumu rasta tik viena koreliacija iš 16 galimų, todėl galima svarstyti ir apie tai, kad galbūt ji atsitiktinė. Tokiu atveju būtų galima manyti, kad vis tik nerimastingumas biologinio pagrindo neturi.

Na, o dabar apie nerimo sąsajas su EEG. Kol nepradėjau daryti šio tyrimo ir labiau gilintis į EEG, galvojau, kad EEG labiausiai atspindi būseną. Tačiau sužinojau, kad vis tik ji yra pastovi laike, todėl turi bruožų savybių. Bet savo tyrime radau, kad vis tik su būsena – nerimu – EEG turėjo daugiau sąsajų negu su bruožu – nerimastingumu. Nerimas buvo susijęs tiesiogiai su EEG teta ir delta smegenų bangomis atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį: kuo buvo didesnis nerimas, tuo buvo didesnės teta bei delta smegenų bangų amplitudės. Su alfa ir beta smegenų bangomis sąsajos nebuvo reikšmingos, taip pat atmerktomis ir užmerktomis akimis jokios sąsajos nebuvo reikšmingos. Už ką atsakingos teta smegenų bangos? Už atmintį, emocijų reguliavimą, neigiamas emocijas. Atrodo visai logiška, kad nerimas susijęs su stresu (delta) ir neigiamomis emocijomis (teta). Bet įdomu, kad kiti tyrėjai gaudavo atvirkštinius rezultatus – atvirkštines sąsajas tarp nerimo ir teta bei delta.

Apibendrinant, nerimastingumas buvo susijęs tik su delta smegenų bangomis (neigiamai) ir tik užmerktomis akimis. Tai reiškia, kad nerimastingumas yra susijęs su motyvacijos ir į išlikimą orientuoto elgesio slopinimu. O nerimas buvo susijęs su delta ir teta smegenų bangomis (teigiamai) atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį. Iš to galime spręsti, kad nerimas susijęs su motyvacija, stresu, atminties reguliavimu, neigiamomis emocijomis. Be to, iš tyrimo galime spėti, kad nerimastingumas, kaip asmenybės savybė, geriausiai atsiskleidžia ramybės sąlygomis, o nerimas, kaip būsena, geriausiai atsiskleidžia atliekant kokią nors užduotį.

Apie blogas emocijas ir ar mes patys jas sau sukeliam

Šią savaitę pakalbėkim apie emocijas. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, susirūpinimas, susidomėjimas, ilgesys, nuostaba, pasitenkinimas, nuobodulys... kompiuteryje turiu emocijų žodynėlį su 162 emocijomis, tad visų jų čia ir nevardinsiu. Emocijos gali būti įvairaus stiprumo, ir atitinkamai gali skirtis jų pavadinimai. Pavyzdžiui, mažas pyktis vadinamas susierzinimu, o didelis pyktis jau gali vadintis ir įtūžiu. Taip pat neretai emocijos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos – džiaugsmas, pasitenkinimas, susidomėjimas, o neigiamos – pyktis, liūdesys, nuobodulys. Bet būtent šį skirstymas šiandien ir noriu pakvestionuoti.

Niekada nemokėjau vynioti į vatą, todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Nėra blogų emocijų. Visos emocijos yra sveikos ir kiekvienas normalus žmogus patiria labai platų emocijų spektrą. Kiekviena jų atlieka kokią nors funkciją. Pavyzdžiui, kai jaučiame pasitenkinimą, žinome, kad tai, kas jį sukėlė, mums yra malonu. Kai jaučiame pykti, galime suprasti, kad kažkas su mumis pasielgė neteisingai. Kai jaučiame ilgesį, suprantame, kad mums trūksta to, ko mes ilgimės. Visos emocijos yra natūralios ir jas jausti sveika.

Problema atsiranda tada, kai kuri nors viena (ar kelios) emocijos pradeda vyrauti ir užgožia visas kitas. Pavyzdžiui, kai niekaip neišlipame iš liūdesio, apatijos, nuovargio ir nematome tame jokios prošvaistės, viskas atrodo pilka, tada jau reikėtų susirūpinti – galbūt tai depresija? O jeigu esame nuolatinės pakilumo būsenos, visuomet apėmęs entuziazmas, džiaugsmas, kurios paprastai laikomos teigiamomis emocijomis, tai irgi gali prireikti susimąstyti. Ypač jeigu kartu su šiomis emocijomis priimami skuboti sprendimai su nebūtinai teigiamomis pasekmėmis. Tai gali rodyti manijos būseną. Taigi, iš esmės, emocijos tampa „blogomis“, jeigu jos užgožia visa kita ir pradeda valdyti mūsų elgesį, jeigu jos tampa pernelyg intensyvios ir vienodos.

Taip pat emocijos gali tapti problema tada, kai jos kyla iš niekur. Jei liūdime, kai niekas mūsų nenuliūdino, jei pykstame, kai niekas nebandė supykdyti, tuomet reikėtų susirūpinti, ypač jeigu tai trunka ilgai. Į šią kategoriją priskirčiau ir neadekvačias emocijas, pavyzdžiui, džiaugsmas ko nors netekus, pyktis, kai kas nors pasakė mums komplimentą ir panašiai. Kartais tokios neadekvačios emocijos gali pernelyg netrukdyti gyventi ir būti tiesiog susijusios su kokiais nors psichikos niuansais. Pavyzdžiui, galbūt išgirdus komplimentą kyla pyktis dėl nemokėjimo jų priimti ar menkavertiškumo jausmo. Kita vertus, kartais neadekvačios emocijos gali rodyti ir sunkesnius psichikos sutrikimus. Bet greičiausiai tai lengviau pastebėti aplinkiniuose, o ne savyje.

Bet kai emocijos yra adekvačios, kai jos nėra pernelyg intensyvios (arba pernelyg silpnos, išnykusios), kai patiriamas įvairus jų spektras, tuomet jos visos yra „geros“, sveikos ir natūralu jas patirti. Dar man labai kliūna pasakymas, kad kiti tau negali sukelti emocijų, tu pats esi už jas atsakingas. Aš taip nemanau. Kai emocijos yra neadekvačios – tada taip, jos kyla iš tavo vidaus, tavo neadekvačių minčių, pasąmonės ar dar kur nors. Bet labai dažnai emocijos būna adekvačios. Kas nors mus įžeidžia ir mes supykstam. Tai savaime suprantama. Tas žmogus yra atsakingas už tai, kad mus įžeidė ir mes turime teisę pykti. Kai sakoma, jog kitas žmogus negali sukelti tau emocijų, tik tu pats jas sau sukeli, tuomet visiškai nubraukiama kito žmogaus atsakomybė. Tokiu atveju aš galiu ramia sąžine visus įžeidinėti, nes jeigu jie įsižeis, tai ne dėl manęs, o dėl savęs. Na, bet taip nėra. Ir yra nemažai situacijų, į kurias dauguma žmonių reaguoja panašiai. Todėl manau, kad galima drąsiai sakyti, kad vis tik emocijas sukelia tos situacijos, o ne mes patys.

Taigi, blogų emocijų nėra, visas emocijas patirti yra sveika ir natūralu. Susirūpinti vertėtų tada, kai vienos emocijos užgožia visas kitas ar kai jos kyla neadekvačiai. O adekvačias emocijas gali sukelti ir kiti žmonės, ir situacijos. Ir galiausiai, tikiu, kad kartais galima pasimėgauti ir liūdesiu, ir pykčiu, o ne tik džiaugsmu ir pasitenkinimu.

Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.