Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Kai per paskaitas mokiausi apie šizotipinį asmenybės sutrikimą, labai nustebau: juk tai 90% mano kadaise pažinotų žmonių! Bet jie nebuvo diagnozuoti šiuo asmenybės sutrikimu (tiesa, vienas turėjo šizotipinį sutrikimą, tik ne asmenybės, dar vienas turėjo šizoafektinį sutrikimą, buvo ir mergina su bipoliniu sutrikimu... ir tikriausiai dar daug nežinau). Paaiškinimas paprastas: asmenybės (ir bet kokio kito psichikos) sutrikimo diagnozei nustatyti neužtenka vien simptomų. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama diagnozuojant: ar tie simptomai trukdo žmogui arba aplinkiniams gyventi, funkcionuoti visuomenėje.

Turiu prisipažinti, kad tokia skiriamoji riba man atrodo keista. Juk kitų ligų nediagnozuoja pagal tai, ar jos tau trukdo gyventi. Gal tau vėžys (bent jau kurį laiką) ir netrukdo gyventi, bet tai nereiškia, kad neturi jo. Manyčiau, tas pats ir su psichikos sutrikimais. Kita vertus, asmenybės sutrikimo negali iš tikrųjų turėti arba neturėti. Nors ir nubrėžiama griežta riba, bet iš tiesų tokios nėra. Kiekvienas žmogus turi kokio nors asmenybės sutrikimo (dažniausiai – kelių) bruožų. Todėl tai yra labiau kontinuumas nuo tam tikro bruožo nebuvimo iki stipriausio jo išreikštumo.

Man netgi atrodo neteisinga diagnozuoti pagal tai, ar tie bruožai žmogui trukdo gyvenime, ar ne. Tokiu atveju žmogus, su daug stipriau išreikštais šizotipinio asmenybės sutrikimo bruožais, bet prisitaikęs gyvenime, to sutrikimo neturės, o su silpniau išreikštais, tik neprisitaikęs – bus diagnozuotas. Šizotipinį asmenybės sutrikimą galima būtų diagnozuoti įvairiems guru, dvasiniams mokytojams, būrėjams, raganoms ir pan., tačiau tie simptomai jiems gyventi netrukdo, o netgi padeda, todėl sutrikimas nebus diagnozuojamas.

Pagal DSM-IV, šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

• Sąsajų idėjos (išskyrus sąsajų kliedesius) – tai įsivaizdavimas, kad viskas yra susiję su tavimi, nors taip iš tiesų nėra.
• Keisti įsitikinimai arba magiškas mąstymas, kuris veikia elgesį ir yra nesusijęs su subkultūrinėmis normomis (pvz., prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija, šeštuoju jausmu).
• Neįprastos suvokimo patirtys, įskaitant kūno iliuzijas.
• Keistas mąstymas ir kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, metaforiška, pernelyg detali, stereotipiška).
• Įtarumas ir paranoidinės mintys.
• Netinkamas arba suvaržytas afektas (jausmai).
• Neįprastas, ekscentriškas, savitas elgesys ar išvaizda.
• Artimų draugų nebuvimas, išskyrus pirmos eilės giminaičius.
• Socialinis nerimas, kuris nemažėja labiau susipažinus, ir kuris susijęs su paranoidinėmis baimėmis, o ne neigiamu savęs vertinimu.

Aiškiausiai matomi šio asmenybės sutrikimo požymiai yra neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Jeigu turite tokių pažįstamų, skaitydami, greičiausiai, apie juos pagalvojote. Tačiau, kaip ir rašiau prieš tai, šių simptomų buvimas dar nereiškia, kad jie tikrai ir turi šį asmenybės sutrikimą. Taip pat verta paminėti, kad šizotipinis asmenybės sutrikimas negali būti nustatomas, jeigu žmogui jau yra nustatytas vienas iš šių sutrikimų: šizofrenija, nuotaikos sutrikimas su psichoze, kitas psichotinis sutrikimas, įvairiapusis raidos sutrikimas.

Anksčiau rašiau apie asmenybės tipus. Asmenys, kurie turi šizotipinio asmenybės bruožų, tačiau neturi paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Taip pat toks žmogus gali turėti keistų įsitikinimų ar minčių, tačiau galės jas atidėti ir laikytis tikrovės reikalavimų.

Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos). Pagal sveikumą tos pačios grupės sutrikimai išsidėstytų taip: Vengiantis asmenybės sutrikimas -> Šizoidinis asmenybės sutrikimas -> Šizotipinis asmenybės sutrikimas -> Šizofrenija.

Šaltiniai:
1. DSM-IV and DSM-5 Criteria for the Personality Disorders.
2. Ridenour J. M. 2014. Psychodynamic model and treatment of Schizotypal personality disorder, June 2.

Šizoidinis asmenybės sutrikimas ir jo diagnostika

„Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą“ [1]. Šizoidinis asmenybės sutrikimas – tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas socialinių santykių vengimas ir maža emocijų ekspresija [2].

Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu nuolat vengia socialinių santykių, rodo mažai emocijų. Jie neturi artimų ryšių su kitais žmonėmis. Jie vengia socialinių kontaktų vien dėl to, kad teikia pirmenybę buvimui vieniems, fantazijai, introspekcijai. Fantazijose tokie žmonės kuria santykių su kitais žmonėmis modelius [1, 2].

Tokie žmonės nesistengia pradėti ar išlaikyti draugystės, rodo mažai susidomėjimo seksualiniais ryšiais, atrodo abejingi savo šeimai. Jie nori ir artumo, meilės, tačiau tuo pačiu jaučia grėsmę būti užvaldyti ir nori atstumo. Intymiuose santykiuose jie gali būti šalti ir mechaniški, jausti apatiją seksualine prasme. Jie dirba tokius darbus, kurie reikalauja mažai kontakto su kitais žmonėmis. Nors esant reikalui jie gali sudaryti tam tikro lygio darbinius santykius, tačiau teikia pirmenybę būti vieni. Paprastai tokie žmonės turi vieną, retai – 2 draugus. Jų socialiniai įgūdžiai linkę būti silpni [2, 3].

Žmonių su šizoidiniu asmenybės sutrikimu neveikia pagyrimai ar kritika, jie retai rodo savo jausmus, neišreiškia nei džiaugsmo, nei pykčio. Taip pat jie mažai jautrūs socialinėms normoms. Atrodo, tarsi jiems visiškai nereikėtų kitų dėmesio ir pripažinimo. Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu atrodo nejautrūs kitų bėdoms, abejingi. Jie laikomi šaltais, neturinčiais humoro jausmo, nuobodžiais [2].

Tokių žmonių vidinis pasaulis dažnai būna turtingas, tačiau jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė. Jie turi savitą nuomonę apie aplinkui vykstančius įvykius. Tokius žmones nelengva įtraukti į grupinius judėjimus, tačiau jeigu tokio judėjimo idėjos sutaptų su žmogaus su šizoidiniu asmenybės sutrikimu, tuomet jie gali tapti tokio judėjimo ideologijos kūrėjais ir tobulintojais [1].

Nesutariama dėl šizoidinės asmenybės vystymosi etapo. Vieni tai sieja su kūdikyste, kai vaikas dar nesuvokia kitų žmonių atskirtumo, ir šizoidinė būsena laikoma regresija į ankstyvąją raidos stadiją. Tokiems kūdikiams būdingas vengiantis prisirišimas, abejingumas, kadangi jų „motinos nepriėmė jų normalios priklausomybės“, ignoravo jų liūdesį, buvo šiurkščios, emociškai neišraiškingos ir vengiančios „emocinio kontakto su savo vaikais“. Šizoidinės asmenybės išgyveno „reikšmingą ankstyvą socialinę izoliaciją“. Kiti šizoidinės asmenybės vystymąsi sieja su vėlesne raidos stadija, „kai vaikas pasitraukia iš simbiozės“ [3].

Taip pat šizoidinė asmenybė gali formuotis esant priešingam ryšio pobūdžiui – pernelyg dideliam įsitraukimui, globojimui. Dažnai šizoidiškų vyrų motinos būna gundančios, nesilaikančios ribų, o tėvai – nekantrūs ir kritiški. Taip pat šizoidinės dinamikos vystymuisi būdinga aplinka, kurioje santykiai dviprasmiški, tariamai abipusiški, emociškai nesąžiningi, komunikacija paini ir prieštaringa, ir vaikas tokioje aplinkoje išmoksta atsiriboti, kad apsaugotų save nuo pykčio ir sumaišties. Taip pat šizoidinis troškimo ir vengimo konfliktas gali atsirasti, jeigu „vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas, tačiau vienintelis prieinamas dėmesys yra neempatiškas ir įkyrus“. Šizoidinės būklės gali būti susijusios ir su trauma, kurią vaikas patyrė dėl „realistiškos motiniškos globos“ trūkumo, kai motina pernelyg tapatinosi su kūdikiu [3].

Psichodinaminės krypties šalininkai teigia, kad šizoidinio asmenybės sutrikimo šaknys slypi nepatenkintame žmogiškojo kontakto poreikyje. Manoma, kad tokių žmonių tėvai buvo nepriimantys ar net užgaulūs savo vaikams, jų šeimose nebuvo įprasta rodyti jausmų. Kognityvinės krypties teoretikai teigia, kad tokie žmonės kenčia dėl mąstymo trūkumo. Jų mintys linkusios būti miglotos ir tuščios, jiems sunku suprasti aplinką ir prieiti teisingų suvokimų. Jie negali suprasti emocinių ženklų iš kitų, todėl negali į juos ir atsakyti [1, 2].

Diagnostika

Diagnozuojant asmenybės sutrikimus reikia atsižvelgti į klinikinius požymius, žmogaus vystymosi duomenis bei psichologinių testų rezultatus. Diagnostiniai šizoidinio asmenybės sutrikimo požymiai pagal TLK-10:

• Ypač retas pasitenkinimas savo veikla;
• Emocinis šaltumas, susvetimėjimas;
• Ribotas gebėjimas išreikšti šiltesnius jausmus;
• Abejingumas kitų nuomonei;
• Abejingumas seksualiniams ryšiams;
• Vienišumas veikloje;
• Pasinėrimas į fantazijas ir savistabą;
• Artimų ryšių stoka;
• Abejingumas socialinėms normoms [1].

Būtina įvertinti, ar sutrikimo simptomai yra sintoniški (nekelia svetimumo pojūčio, visuomet tokie buvo), ar distoniški (sukelia diskomfortą ir atrodo svetimi) asmens Ego atžvilgiu. Asmenybės sutrikimams būdingi sintoniški bruožai. Taip pat asmenybės sutrikimui būdingi bruožai turi būti nuolatiniai ir pasireikšti visose gyvenimo srityse. Taip pat svarbu atsižvelgti į žmogaus vystymosi aspektus, vaikystės aplinką, santykius su tėvais ir kitais artimais žmonėmis. Taip pat gali būti svarbūs biologiniai veiksniai, tokie kaip traumos ar ligos [1].

Nustatyti asmenybės patologijai naudojamas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės tyrimo klausimynas (MMPI), taip pat projekciniai testai, asmenybės vertinimo skalė (PAS) [1].

1. Dembinskas A. 2003. Psichiatrija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.

2. Comer R. J. 2011. Fundamentals of Abnormal Psychology. New York: Worth.

3. McWilliams N. 2014. Psichoanalitinė diagnostika. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.