Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Kai per paskaitas mokiausi apie šizotipinį asmenybės sutrikimą, labai nustebau: juk tai 90% mano kadaise pažinotų žmonių! Bet jie nebuvo diagnozuoti šiuo asmenybės sutrikimu (tiesa, vienas turėjo šizotipinį sutrikimą, tik ne asmenybės, dar vienas turėjo šizoafektinį sutrikimą, buvo ir mergina su bipoliniu sutrikimu... ir tikriausiai dar daug nežinau). Paaiškinimas paprastas: asmenybės (ir bet kokio kito psichikos) sutrikimo diagnozei nustatyti neužtenka vien simptomų. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama diagnozuojant: ar tie simptomai trukdo žmogui arba aplinkiniams gyventi, funkcionuoti visuomenėje.

Turiu prisipažinti, kad tokia skiriamoji riba man atrodo keista. Juk kitų ligų nediagnozuoja pagal tai, ar jos tau trukdo gyventi. Gal tau vėžys (bent jau kurį laiką) ir netrukdo gyventi, bet tai nereiškia, kad neturi jo. Manyčiau, tas pats ir su psichikos sutrikimais. Kita vertus, asmenybės sutrikimo negali iš tikrųjų turėti arba neturėti. Nors ir nubrėžiama griežta riba, bet iš tiesų tokios nėra. Kiekvienas žmogus turi kokio nors asmenybės sutrikimo (dažniausiai – kelių) bruožų. Todėl tai yra labiau kontinuumas nuo tam tikro bruožo nebuvimo iki stipriausio jo išreikštumo.

Man netgi atrodo neteisinga diagnozuoti pagal tai, ar tie bruožai žmogui trukdo gyvenime, ar ne. Tokiu atveju žmogus, su daug stipriau išreikštais šizotipinio asmenybės sutrikimo bruožais, bet prisitaikęs gyvenime, to sutrikimo neturės, o su silpniau išreikštais, tik neprisitaikęs – bus diagnozuotas. Šizotipinį asmenybės sutrikimą galima būtų diagnozuoti įvairiems guru, dvasiniams mokytojams, būrėjams, raganoms ir pan., tačiau tie simptomai jiems gyventi netrukdo, o netgi padeda, todėl sutrikimas nebus diagnozuojamas.

Pagal DSM-IV, šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

• Sąsajų idėjos (išskyrus sąsajų kliedesius) – tai įsivaizdavimas, kad viskas yra susiję su tavimi, nors taip iš tiesų nėra.
• Keisti įsitikinimai arba magiškas mąstymas, kuris veikia elgesį ir yra nesusijęs su subkultūrinėmis normomis (pvz., prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija, šeštuoju jausmu).
• Neįprastos suvokimo patirtys, įskaitant kūno iliuzijas.
• Keistas mąstymas ir kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, metaforiška, pernelyg detali, stereotipiška).
• Įtarumas ir paranoidinės mintys.
• Netinkamas arba suvaržytas afektas (jausmai).
• Neįprastas, ekscentriškas, savitas elgesys ar išvaizda.
• Artimų draugų nebuvimas, išskyrus pirmos eilės giminaičius.
• Socialinis nerimas, kuris nemažėja labiau susipažinus, ir kuris susijęs su paranoidinėmis baimėmis, o ne neigiamu savęs vertinimu.

Aiškiausiai matomi šio asmenybės sutrikimo požymiai yra neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Jeigu turite tokių pažįstamų, skaitydami, greičiausiai, apie juos pagalvojote. Tačiau, kaip ir rašiau prieš tai, šių simptomų buvimas dar nereiškia, kad jie tikrai ir turi šį asmenybės sutrikimą. Taip pat verta paminėti, kad šizotipinis asmenybės sutrikimas negali būti nustatomas, jeigu žmogui jau yra nustatytas vienas iš šių sutrikimų: šizofrenija, nuotaikos sutrikimas su psichoze, kitas psichotinis sutrikimas, įvairiapusis raidos sutrikimas.

Anksčiau rašiau apie asmenybės tipus. Asmenys, kurie turi šizotipinio asmenybės bruožų, tačiau neturi paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Taip pat toks žmogus gali turėti keistų įsitikinimų ar minčių, tačiau galės jas atidėti ir laikytis tikrovės reikalavimų.

Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos). Pagal sveikumą tos pačios grupės sutrikimai išsidėstytų taip: Vengiantis asmenybės sutrikimas -> Šizoidinis asmenybės sutrikimas -> Šizotipinis asmenybės sutrikimas -> Šizofrenija.

Šaltiniai:
1. DSM-IV and DSM-5 Criteria for the Personality Disorders.
2. Ridenour J. M. 2014. Psychodynamic model and treatment of Schizotypal personality disorder, June 2.

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.

Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.

Homoseksualumas ir transseksualumas

Šį įrašą, kaip ir ankstesnįjį, rašiau kiek seniau, savo senajame tinklaraštyje. Prisipažinsiu, kad šiuo metu dedu savo senus įrašus dėl laiko stokos. Vis tik šiuo įrašu man atrodo svarbu pasidalinti, kad pasaulis žinotų, kokios nuomonės esu aš ir kokios yra mano vertybės (lygios teisės). Šis įrašas gerokai apkarpytas palyginus su pradiniu. Pradiniame buvo kalbama ir apie lytinį švietimą, šia tema nutariau susilaikyti, nes vis tik vaikų psichologija nėra mano sritis.

Karts nuo karto tai Facebook'e, tai šiaip iš ko nors išgirstu visokių kalbų prieš homoseksualus. Homoseksualizmas laikomas iškrypimu, o homoseksualai lyginami su pedofilais ir zoofilais. Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija. Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.

Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos. Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Ne tik todėl, kad homoseksualioms poroms būtų suteiktos vienodos teisės su heteroseksualiomis, bet ir dėl pačių vaikų gerovės. Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose. Vaikai turi turėti teisę į tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpesčio, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.

Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra – psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris. Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais. Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Kuo kitiems užkliūna transeksualai, lyties keitimas? Šiaip ar taip, tai yra jų pasirinkimas. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.

Verta paminėti, kad homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas (nors anksčiau buvo tokiu laikomas). Tačiau netikrumas dėl savo seksualinės orientacijos bei norėjimas būti kitos lytinės orientacijos negu yra, jau gali būti laikomas psichikos sutrikimu. Vis tik norisi priminti, kad ir apie psichikos sutrikimus aš nieko blogo nemanau. Galbūt sekantį įrašą parašysiu kokia nors tema būtent iš tos srities.

TLK-10 vadovas. http://ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jsp?topic=/lt.webmedia.vlk.drg.icd.ebook.content/html/icd/66564.html

Ar tavo viršininkas psichopatas?

Papasakosiu apie neseniai perskaitytą Jon Ronson knygą „Kaip atpažinti psichopatą“ („The Psychopath Test“).

Kaip atpažinti psichopatą? Tiek iš pavadinimo, tiek skaitant knygos aprašymą, ir tuo labiau iš to, kuriame skyriuje knyga padėta (psichologijos), atrodo, kad knyga iš tiesų turėtų būti apie tai, kaip atpažinti psichopatą. Klinikinės psichologijos knyga. Bet įtarimą sukelia jau tai, kad autorius – žurnalistas. Pavarčius knygą – pasakojimai, pokalbiai su kažkuo. Jau kelis kartus atidėjau šitos knygos pirkimą. Bet galiausiai kartą atsiverčiau ją knygyne ir pradėjau skaityti. Istorija apie kažkokią keistą knygą, kurią nežinomas autorius išsiuntinėjo mokslininkams į įvairius pasaulio kampelius. Keli mokslininkai, gavę tą knygą, nusprendė kreiptis į žurnalistą, kad šis išsiaiškintų, ką ta knyga reiškia. Tokia pradžia suintrigavo ir, nors čia nekvepėjo nei psichopatija, nei apskritai psichologija, bet nusprendžiau išbandyti bent jau kaip grožinę knygą (nors paprastai grožinė literatūra manęs netraukia).

Taigi, pirmasis skyrius ir buvo apie tą paslaptingąją knygą. Žurnalistas gana greitai išaiškino knygos autorių ir, kaip neva paaiškėjo, jis visai ne genijus, sugalvojęs paslaptingą galvosūkį mokslininkams, o „pamišėlis“. Tikėjausi, kad kituose skyriuose tęsis istorija ir galiausiai paaiškės, kad autorius yra kažkas kitas, arba kad kažkaip visa ta istorija bus susieta su psichopatija. Bet ne, antras skyrius jau nebe apie tą knygą. Antrasis skyrius – apie žmogų (pavadintą Toniu), apsimetusį pamišėliu tam, kad išvengtų kalėjimo. Bet vargšas žmogelis pateko į psichiatrinę ligoninę, kurioje kalėjo ilgiau negu būtų kalėjęs kalėjime. Ir, pasirodo, psichiatrai netgi žinojo, kad Tonis apsimetinėjo psichiniu ligoniu. Dar įdomiau – apsimetinėjimas psichiniu ligoniu yra būdingas psichopato požymis norint išvengti kalėjimo.

Trečiame knygos skyriuje pasakojama, kaip keli gailestingi psichiatrai taikė netradicinius būdus gydant psichinius ligonius ir psichopatus. Galbūt pasirodysiu pernelyg moralizuojanti, bet man pasirodė, kad pats psichiatras turėtų būti pakankamai iškrypęs, kad galėtų susižavėti tokiu metodu kaip pacientų išrengimas nuogai ir sukišimas į vieną palatą vienuolikai dienų. Tiesa, dar jiems davė LSD, ir manau, kad tai ne itin tinkamas psichodelikų naudojimas. Psichodelikai iš tiesų gali duoti naudos esant kai kuriems psichikos sutrikimams, tačiau jie turi būti naudojami tinkamai, turi būti sukuriama atitinkama atmosfera. Be to, jie labiau tinka depresijai ir nerimo sutrikimams gydyti, o dėl psichopatijos – nežinau. Taigi, pradžioje atrodė, kad tokia psichoterapijos forma veikia, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientams dar labiau paprastėjo. Na, ir verta paminėti, kad šis skyrius pradžiugino, nes iš tiesų pagaliau kalbama apie psichopatiją.

Ketvirtasis skyrius – dar arčiau psichopatijos. Pasakojama apie testą, skirtą nustatyti psichopatijai, ir apie jį sukūrusį žmogų. Testo kūrėjas nežiūrėjo taip naiviai į psichopatus, ir jau žinojo, kokie jie pavojingi, ir kad nieko gero iš jų geriau nesitikėti – bet svarbiausia juos atpažinti. Žurnalistas dalyvavo to žmogaus rengtame trijų dienų seminare. Tiesa, man kiek juokinga pasirodė, kad po to seminaro jis jautėsi esąs ekspertu ir galinčiu diagnozuoti psichopatiją. Žmonės studijuoja tai metų metus, o čia staiga žurnalistas pasijunta didžiu ekspertu, nors neturi nei psichologijos, nei psichiatrijos pagrindų. Kad ir kaip ten bebūtų, vis tik jis rašo įdomiai ir intriguojančiai, o tai parodo, kad bent jau žurnalistikos ekspertas jis yra gana geras. Šiame skyriuje taip pat paaiškėja, kad psichopatų elgesio priežastys glūdi smegenyse. Pasirodo, jų smegenys reaguoja kitaip negu įprastų žmonių. Bet ar tai nepadaro jų nekaltų ir vertų pasigailėjimo? To paties klausia ir knygos autorius, bet jam atsako: „Kodėl turėtume jausti jiems gailestį? Jiems juk ant mūsų nusispjaut.“

Tiesa, skaitant psichopato požymius, pasirodė, kad ir sau galėčiau priskirti vieną kitą bruožą. Yra buvę atvejų, kai žmonės pavadindavo mane bejausme. Ir kai skaičiau psichopato aprašymą „Vikipedijoje“, kilo nerimas, kad gal esu psichopatė. Bet knygoje cituojama psichologė pasako tokius žodžius: „Jei pradedi nerimauti, jog esi psichopatas, jei atpažįsti savyje kai kuriuos jų bruožus, jei jauti, kad tau dėl to darosi baisu, vadinasi, nesi vienas iš jų“. Toks komentaras ne tik nuramino, bet ir pakėlė nuotaiką ir sukėlė keistą malonumo jausmą širdyje. Be gerų naujienų, ketvirtajame skyriuje taip pat postuluojamos ir gana liūdnos – kad nemažai mūsų lyderių, vadovų, politikų yra psichopatai ir kad pasaulis yra „toks neteisingas“ būtent dėl to.

Sekančiame skyriuje rašoma apie susitikimą su žmogumi, nusikaltusiu žmonijai. Autorius su juo susitiko du kartus: vieną kartą, kai jis gyveno iš dalies laisvėje, nors buvo atsakingas už daugybės žmonių mirtis, be to, jam buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida. O antras kartas vyko tada, kai jis kalėjo už sukčiavimą. Žurnalistas bandė įvertinti, ar šis žmogus yra psichopatas. Iš tiesų, nuo pat pradžių jis elgėsi akivaizdžiai psichopatiškai, tačiau žurnalistui pradžioje jis pasirodė visiškai nepanašus į tokį. Vis tik vėliau jis galiausiai perprato nusikaltėlį ir jo psichopatiją. Įdomus autoriaus pastebėjimas – kad psichopatai tampa panašūs į žmones, su kuriais bendrauja, ir dėl to jiems patinka.

Šeštame skyriuje rašoma apie žmogų, mėgusį atleidinėti darbuotojus, ir taip kėlusį įmonių akcijas. Kai žurnalistas su juo kalbėjosi ir bandė jam pritaikyti psichopato testą, šis tik pritarė visiems teiginiams ir išvertė juos į jam palankią pusę. Visus psichopato bruožus pateikė kaip teigiamus ir svarbius lyderiui. Bet iš kitos pusės, gal jie iš tiesų taip mato pasaulį, ir nesupranta, kodėl juos kažkas dėl to kaltina. Kalbant apie žurnalistą, panašu, kad jis turi pasąmoningą norą nusižudyti, kadangi taip neatsargiai bendrauja su psichopatais ir jiems tiesiai į akis pasako, kad jie psichopatai. O psichopato testo kūrėjas nustatė, kad tarp įvairių vadovų psichopatų yra 4-5 kartus daugiau nei apskritai.

Septintame skyriuje autorius kalbasi su kitais žurnalistais. Jam pasako, kad iš esmės visi žurnalistai ieško beprotybės. Jis kalbasi su žurnaliste, kuri rengė laidas, į kurias specialiai kvietė žmones, atrinkdama juos pagal tai, kokius vaistus jie vartoja. Jai labiausiai tikdavo vartojantys prozaiką, o vartojantys litį – jau per daug išprotėję, nieko nevartojantys – per mažai. Laidos, kuriose kviesdavo šeimas, kad jos rietųsi. Ir papasakojo kelis atvejus, kai tokios laidos baigdavosi savižudybe.

Sekančiame skyriuje psichopatijos neapčiuopiau. Šiaip „pamišėliai“, kuriantys sąmokslo teorijas, terorizmo aukos ir panašiai. Ir apmąstymai, kodėl vieni pamišėliai tinka žiniasklaidai, o kiti – ne. Anot autoriaus, „tinkamai išprotėję žmonės yra tie, kurie tik vos vos labiau išprotėję už tokius, kokiais mes patys bijome tapti“.

Devintame skyriuje pasakojama apie buvusį kriminalinį profiliuotoją, kuris padėdavo išaiškinti seksualinius nusikaltimus. Tačiau kartą jis parodė ne į tą žmogų. Ir labai keistais būdais bandė jį įtikinti prisipažinti. Kaltinamasis buvo vienišas ir jam padavė moterį, užsimaskavusią policininkę, kuri stengėsi sužadinti jo fantazijas, ypač skatino smurtines fantazijas. O jis sakė, kad šiaip yra taikus žmogus, bet jos prašymu pateikė smurtinių seksualinių fantazijų. O psichologas (profiliuotojas) padarė išvadas, kad jis turi neeilinių fantazijų ir tai rodo, kad jis padarė nusikaltimą. Galiausiai paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė visai kitas žmogus, ir jį sugavo tik tada, kai jis padarė antrą nusikaltimą. Visa tai buvo pavyzdys, kai galima piktnaudžiauti psichopatų testu ir neteisingai diagnozuoti žmones.

Dešimtas skyrius vėl prikaustė mano dėmesį – jame pasakojama DSM (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) kūrimo istorija. Į DSM-III buvo įtraukti sutrikimai, kurie būdavo garsiausiai išrėkiami susirinkimų metu. Tiesiog taip. Išrėkiamas sutrikimo pavadinimas ir jo simptomai, ir jį DSM-III redaktorius patvirtindavo. Tas pats dėjosi ir su DSM-IV, nors jau buvo kitas redaktorius. Ir pasirodo, kad taip atsirado ir Aspergerio sindromas (tiesiog išskirtiniai vaikai), ir dėmesio sutrikimo sindromas, ir  vaikų bipolinis sutrikimas (kurio egzistavimui nėra jokių įrodymų). Vaikams diagnozuojami sutrikimai ir skiriami vaistai, o tėvams tiesiog ramiau, kad tai ne jų kaltė ir kad vaistai nuslopina vaiką. Skyriaus gale paminimas atvejis, kai mergaitė mirė nuo tokių vaistų perdozavimo ir jos tėvai už tai buvo nuteisti dėl nužudymo.

Paskutiniame skyriuje vėl grįžtama prie Tonio. Vyksta teismas ir galiausiai jį išteisina ir paleidžia, tačiau ne į laisvę, o į kitą psichiatrinę ligoninę. Tačiau paaiškėja, kad ten sąlygos dar baisesnės. Vis tik galiausiai jį paleido ir iš ten, ir autorius mano, kad galbūt Tonis tėra pusiau psichopatas ir kad galbūt psichiatrai pernelyg susitelkia į neigiamas psichopatų savybes ir nepastebi teigiamų. Knyga baigiasi tuo, kad žurnalistas gauna paslaptingąją knygą, minėtą pirmame skyriuje, ir jos autorius prisipažįsta, kad tai jis ją padarė, tačiau vis tiek ją pateikia kaip mįslę, uždavinį, kurį reikia išspręsti.

Taigi, galiu pasakyti, kad knyga nenuvylė ir buvo įdomi, nors keli skyriai ir atrodė nuobodoki. O dabar galima ramiai padėti knygą į šoną ir eiti skirstyti žmones į psichopatus ir nepsichopatus.

Nenormalus ar kitoks?

Turbūt visiems iki kaulų smegenų gerai žinomas vadinamasis „normalusis pasiskirstymas“. Na, jei ne visiems, tai bent jau visiems psichologams – garantuotai. Dauguma žmonių sutelpa į šio pasiskirstymo vidurį. Kai kurie keistuoliai vis tik patenka už standartinio nuokrypio ribų, tai jie jau kažkokie ne visai „normalūs“. Bet yra tokių išvis „nenormalių“, kurie patenka už dviejų ar net trijų standartinių nuokrypių!

Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].

Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?

Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.

Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!