Apie proto ir širdies balsą

Tikrai dažnai yra išskiriamas širdies ir proto balsas. Žmonės skirstomi į „mąstantį“ ir „jausminį“ tipą. Ir vienas kažkuris yra pateikiamas kaip geresnis. Dažniausiai sakoma „Klausyk, ką tau sako širdis.“ Proto balsas pateikiamas kaip klaidinantis, bejausmis, neatsižvelgiantis į kitus žmones.

Testuose pasitaiko klausimų, panašių į šį: „Kas tau svarbiau: a) racionalus sprendimas; b) sprendimas, atsižvelgiantis į kitų žmonių jausmus.“ Šiaip aš laikau save proto žmogumi, bet pamačiusi tokį klausimą pasimetu. Kodėl? Nes man atrodo, kad neatsižvelgiant į kitų žmonių jausmus, poreikius ir kt., neįmanoma priimti racionalaus sprendimo. Jeigu sprendimas susijęs su kitais žmonėmis, tai situaciją apsvarstant racionaliai, tie žmonės niekur nedingsta, jie įtraukiami į svarstymą.

Bet su asmenybės testais gerai tai, kad jie bent jau nevertina, kuris pasirinkimas yra geresnis, kuris – blogesnis (nes tokių nėra). Bet žmonės vertina. Ir protas šiuolaikinėje kultūroje kažkodėl labai nemėgstamas. Atsimenu situaciją savo bakalauro studijose, kai viena bendrakursė pasakė kažką protingo, o po kelių sekundžių nusijuokė: „Kaip aš čia protingai pasakiau“ – viską nuleisdama juokais, parodydama, kad jai tai neįprasta, tarsi bijotų, kad kas nors pagalvos, kad ji iš tiesų protinga.

Paveikslėlio šaltinis

Nemažai proto nuvertinimo ateina iš religijos bei dvasinių praktikų. Sacrificium intellectus (paaukok intelektą) – teigia krikščionybė. Smalsumas ir žinios yra nuodėmė – reikia tikėti, neklausinėjant. Rytų religijose protas vaizduojamas kaip priešas, kuris daro tave nelaimingą. Prisimąstai nesąmonių, įkliūni į užburtą savo minčių ratą ir virš tavęs pakimba juodas debesis.

Iš dalies tame yra tiesos. Bet tik iš dalies. Mintys iš tiesų gali panardinti į neigiamų išgyvenimų liūną. Tačiau ne visos mintys, ne mąstymas apskritai, o klaidingas mąstymas. Todėl reikėtų mokytis kritinio mąstymo ir taikyti jį savo paties išgyvenimams ir mintims. Klausti savęs, ar tai, ką galvoju, atitinka realybę, ar tame nėra logikos klaidų, ar nėra kognityvinių iškraipymų.

O kaip dėl širdies balso? Jeigu širdies balsą suprantame kaip intuiciją, tai paaiškinimas gana paprastas. Intuicija – tai tas pats mąstymas, tik neįsisąmoninant minčių eigos, o gaunant jau galutinį rezultatą. Intuicija yra visų anksčiau buvusių situacijų apibendrinimas ir rezultatas yra: „jaučiu, kad dabar bus taip“ su neįsisąmonintu „nes anksčiau 9 kartus iš 10 buvo būtent taip“ (gali būti ir 7 kartais iš 10, gali net ir 10 iš 10, skaičius nėra esmė). Bet ji gali būti ir klaidinga, nes dabar gali būti būtent tas 1 kartas iš 10, kai nutinka kitaip. Be to, intuicijos atveju mes nežinome savo minčių eigos, todėl nežinome, kodėl nusprendėme, kad bus būtent taip. O toje mąstymo eigoje galėjo būti padaryta įvairiausių klaidų.

Paveikslėlio šaltinis

Kitas širdies balso variantas – tai pasikliovimas savo jausmais. Na, bet jau vien tai yra kognityvinis iškraipymas – emocinis mąstymas. Tokiu atveju manoma, kad emocijos atspindi realybę ir kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, o tam prieštaraujantys faktai yra ignoruojami.

Čia nenorėjau pasakyti, kad širdies balsas yra „blogas“, juo negalima pasikliauti ir t.t. Iš tiesų aš manau, kad širdies balsas yra tas pats proto balsas. Tai tiesiog skirtingos mąstymo atmainos. Galų gale, net ir širdies balsas ateina ne iš pačios širdies, o randasi toje pačioje galvoje, kaip ir mąstymas. Ir tiek vienas, tiek kitas gali klysti. Todėl reikėtų ne pasikliauti „širdies“ ar „proto“ balsu, bet išmokti mąstyti teisingai, nedarant klaidų ar kognityvinių iškraipymų. Galima ir tiesiog pasikliauti intuicija, bet tada reikėtų nepamiršti, kaip ji veikia.

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.

Dvasingumas

Kas yra dvasingumas? Paklaustum šio klausimo kelių skirtingų žmonių ir susilauktum skirtingų atsakymų. Kartais netgi labai skirtingų. Atrodo, kiekvienas tą dvasingumą supranta savaip, ir netgi literatūroje nėra vieningo apibrėžimo. Dažnai dvasingumas siejamas su religingumu, bet ar tikrai taip yra?

Pradėkime nuo paprasčiausio šaltinio – žodyno. Lietuvių kalbos žodyne įvedus žodį „dvasingumas“ mus nukreipia žiūrėti į žodį „dvasingas“. Pateikiamos keturios žodžio „dvasingas“ reikšmės (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tiktai dvi pirmosios reikšmės):

Paveikslėlio šaltinis

„1. kuris turi daug psichinių jėgų; išmintingas“. Manau, kad tai gana įdomus ir stiprus apibrėžimas, praktiškai nieko bendro neturintis su religingumu ar tikėjimu. Psichinėmis jėgomis galima būtų laikyti sugebėjimą susidoroti su stresinėmis situacijomis, nepalūžti, emocinį stabilumą, aukštą motyvaciją, saviveiksmingumą ir panašius su psichika susijusius dalykus, kurie suteikia žmogui stiprybės. Išmintis – tai išmanymas, protingumas, gyvenimiška patirtis. Tiek apie vieną, tiek apie kitą galima būtų parašyti atskirus straipsnius.

„2. turintis gyvybę, dvasią“. Pagal šį apibrėžimą praktiškai bet kuri gyva būtybė yra dvasinga. Visiškai kitoks požiūris į dvasingumą, nesusijęs su dvasingumu, apie kurį bandome čia kalbėti.

„3. dvasiškas, nekūniškas“. Su „nekūniškas“ viskas kaip ir aišku, bet tai, vėlgi, tiesiogiai nesusiję su tema, kurią noriu paliesti. O žodis „dvasiškas“ reikalauja atskiro analizavimo. Žodynas pateikia septynias labai skirtingas šio žodžio reikšmes, kurias būtų galima apibendrinti trimis kategorijomis: 1) susijęs su psichika; 2) susijęs su religija, dievu; 3) kaip asmenybės savybė – žmogiškumas.

„4. priklausantis dvasininkų luomui“. Pagal šį apibrėžimą, bet kurio žmogaus dvasingu nepavadinsi – dvasingi tik kunigai ar kiti žmonės, turintys reikalų su dvasiomis (žr. žodžio „dvasininkas“ apibrėžimą).

Paveikslėlio šaltinis

Atrodo, rašydama šitą straipsnį galėčiau apsieiti vien su žodynais ir savo nuomonės pateikimu. Tačiau vis tik pažiūrėkime, ką sako kiti tyrėjai. Štai Pranckevičienė ir kt. [1] nurodo, kad „empiriškai tyrinėjant žmonių religinius įsitikinimus, dvasingumo sąvoka vartojama atliekant individualią asmens religinės patirties analizę, o religingumo – tyrinėjant socialinių grupių religinę praktiką“. Pagal tokią sampratą, dvasingumas glaudžiai susijęs su religija ir religingumu. Dvasingumas suprantamas kaip asmens religinė patirtis. Tačiau kiti autoriai [2] tokį reiškinį vadina asmeniniu religingumu arba emociniu religingumu. Dar kiti – vidiniu religingumu (priešingai išoriniam) [3], realiuoju religingumu (priešingai formaliajam) [4].

Galbūt kiek arčiau tiesos būtų pasakymas, kad „religija yra dalis dvasingumo, daugeliui žmonių tai jų dvasingumo išraiška“ [5]. Pagal tokį supratimą, dvasingumas yra daug platesnis reiškinys negu religija ar religingumas. Religingumas gali būti kaip vienas iš dvasingumo reiškimo būdų, tačiau tikrai ne vienintelis, ir gal net ne kiekvienam tinkamas. Dvasingumas gali sėkmingai reikštis ir nereliginiame kontekste. Tame pačiame straipsnyje toliau tęsiama: „dvasingumas yra labiau orientuotas į transcendenciją, nukreiptas į klausimus apie gyvenimo prasmę bei prielaidas, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei vien tai, ką mes matome ir galime suprasti“. Panašūs klausimai nagrinėjami ir filosofijoje, ir psichologijoje (ypač egzistencinėje).

Saroglou ir kt. [2] kalba apie modernųjį dvasingumą, ir teigia, kad jis: 1) įtraukia nuorodą į transcendenciją arba šventumą, bet nebūtinai dievą ar dievus, apibrėžtus religinėse tradicijose; 2) pabrėžia asmeninę susijungimo su transcendencija, kitais ir pasauliu bendrai tikrovę, nebūtinai priklausant ar nurodant į tam tikrą religinę instituciją ar grupę. Pagal tokią sampratą, dvasingumas taip pat atitolęs nuo religijos ir gali būti sėkmingai realizuojamas ir be jos. Tačiau vis vien jaučiama sąsaja su tikėjimu, net jei tai nėra dievo tikėjimas.

Paveikslėlio šaltinis

Šioje vietoje noriu paminėti sekuliarųjį (pasaulietinį) dvasingumą. Jis visiškai nesusijęs nei su religija, nei su tikėjimu. Čia galima paminėti ir vieną iš žodžio „dvasiškas“ reikšmių, pateikiamų Lietuvių kalbos žodyne: „6. doras, žmogiškas, geras“. Sekuliarus dvasingumas pabrėžia tokias humanistines savybes kaip meilė, užuojauta, kantrybė, atleidimas, atsakomybė, harmonija ir rūpestis kitais. Tai yra gyvenimo ir žmogaus patirties aspektais, užeinantys už grynai materialistinio požiūrio į pasaulį, tačiau nereikalaujantys priimti tikėjimo antgamtiškos realybės ar dieviškosios būtybės buvimu. Taip pat gali būti praktikuojamos dvasinės praktikos, tokios kaip dėmesingas įsisąmoninimas (mindfullnes) ar meditacija, joms nesuteikiant religinės ar antgamtinės reikšmės, tačiau priimant jas kaip naudingą patirtį, padedančią realizuoti save, pasiekti pasitenkinimo ar tiesiog sumažinti stresą.

Man, kaip ateistei, artimiausias yra sekuliarusis dvasingumas ir dvasingumą aš suprantu būtent kaip žmogiškumą, man jis susijęs su humanistinėmis vertybėmis ir jų puoselėjimu. Man asmeniškai svarbios tokios vertybės kaip žmonių gerovė, tolerancija, žinojimas (tiesa, pažinimas) ir žinių skleidimas. Aš esu linkusi atsieti dvasingumą nuo religingumo, religijos ar tikėjimo. Ir manau, kad labai dažnai nereligingi žmonės yra kaip tik dvasingesni negu religingieji.

Dvasingumas yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Jis susijęs tiek su paties asmens, tiek su aplinkinių gerove. Jis gali būti susijęs ir su psichine, ir netgi su fizine sveikata. Kuris iš dvasingumo variantų labiausiai atspindi šias sąsajas? Aš savo atsakymą žinau, tačiau koks atsakymas priimtiniausias Tau ir kokią dvasingumo raišką pasirinksi Tu – tiktai Tu ir sprendi. Svarbiausia, kad tas dvasingumas padėtų palaikyti Tavo asmeninę ir Tave supančių žmonių gerovę.

[1] Pranckevičienė A., Žardeckaitė-Matulaitienė K., Gustaitienė L. 2012. Kasdienė dvasingumo raiška ir jos sąsajos su sveikatai palankia gyvensena suaugusiojo amžiuje. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 99-112.
[2] Saroglou V., Munoz-Garcia A. 2008. Individual Differences in Religion and Spirituality: An Issue of Personality Traits and/or Values. Journal for the Scientific Study of Religion, Nr. 47 (1), p. 83-101.
[3] Village A. 2011. Outgroup Prejudice, Personality, and Religiosity: Disentangling a Complex Web of Relationships Among Adolescents in the UK. Psychology of Religion and Spirituality, Vol. 3, Nr. 4, p. 269-284.
[4] Stumbra S. 2012. Katalikiškojo religingumo raiškos ankstyvojoje jaunystėje ypatumai. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 113-134.
[5] Pranckevičienė A., Žąsytytė E., Gustaitienė L. 2008. Studentų dvasingumo ir sveikatingumo sąsajos. International Journal of Psychology: a Biopsychological Approach, Nr. 2, p. 9-28.