Įvadas į sąmoningą sapnavimą

Šį straipsnelį rašiau prieš 5 metus savo sename tinklaraštyje, bet nutariau juo pasidalinti ir čia, šiek tiek pakoregavusi ir papildžiusi.

Sąmoningas sapnas (LD – lucid dream) – tai toks sapnas, kuriame jūs žinote, jog sapnuojate. Tačiau jį dar būtų galima skirstyti į kelis lygius pagal sąmoningumą. Žemiausias lygis – kai lyg ir suvokiate jog sapnuojate, tačiau nieko negalite padaryti, esate paskendę sapno scenarijuje. Kiek aukštesnis lygis – kai galite atsiriboti nuo scenarijaus. Dar aukštesnis – kai galite manipuliuoti sapnu, daryti ką panorėję, kurti scenarijų, veikėjus ir t.t. Kartais gali pavykti daryti vienus dalykus (pvz., skraidyti), bet nepavykti daryti kitų dalykų (tarkime, pereiti kiaurai sienų). Tai rodo, jog sąmoningumas yra dar palyginti žemas. Aukščiausias jis yra tuomet, kai galite daryti bet ką.

Kuo sąmoningas sapnavimas gali būti naudingas? Na, vienas iš dalykų – kad tai tiesiog smagu, įdomu. Manau, kad sąmoningas sapnavimas netgi gali ugdyti kūrybiškumą, nes jeigu sąmoningumas pakankamai aukštas, sapne galite kurti įvairiausius dalykus. Sąmoningą sapnavimą galima panaudoti mokymuisi. Iš dalies valdant sapną (kai valdai save, bet kitiems veikėjams leidi elgtis laisvai), galima tobulinti tarpasmeninių santykių įgūdžius. Itin naudingas sąmoningas sapnavimas yra norint įveikti košmarus. Jeigu turite idėjų, kam dar galima panaudoti sąmoningą sapnavimą – parašykite komentaruose.

Na, bet gana teorijos. Dabar apie tai, ko reikia norint pradėti sąmoningai sapnuoti.

Visų pirma, reikia apskritai prisiminti sapnus. Daugelis pradedančiųjų susiduria su šia problema. Galiu pasiūlyti porą sapnų prisiminimo būdų. Mano manymu, pats veiksmingiausias būdas – sapnų dienoraštis (SD). Užsiveskite sąsiuvinį, kuriame kasdien rašysite sapnus. Galite rašyti taip, kaip tik patys sugalvojate. Pavyzdžiui, galite tiesiog parašyti datą ir po to aprašyti, ką sapnavote. Tačiau aš asmeniškai paskutiniu metu (tai buvo prieš 5 metus) rašiau sapnus į lentelę iš 4 grafų: sapno vieta; veikėjai; simboliai; asociacijos. Paskutinė grafa tikrai nebūtina tiems, kurie nesiruošia interpretuoti sapnų. Pati lentelė patogi tuo, kad į ją surašomi svarbiausi sapno aspektai ir nereikia vargti rašant viso sapno. (Dabar sapnus nebent kartais užrašau į Ryto puslapius arba į dienoraštį. Bet ir be užrašinėjimo sapnus atsimenu kiekvieną naktį.)

Taip pat galite braižyti sapnų žemėlapį. Galite jį braižyti paprasčiausiai apskritimu pažymėdami vietą, užrašydami, kas tai yra, ir aplink parašydami sapnų, kurie vyko toje vietoje, numerius. Sapnų žemėlapis gali padėti labiau orientuotis sapnų erdvėje ir susieti sapnus vienus su kitais. Tačiau neaišku, kokia yra sapnų žemėlapio nauda sąmoningam sapnavimui, o dėl sapnų dienoraščio naudingumo galiu pasakyti iš savo patirties. Kai tik pradėjau rašyti sapnų dienoraštį, aš prisimindavau vos kelis sapnus per mėnesį. Po kelių mėnesių sapnų dienoraščio vedimo aš jau galėdavau parašyti iki 8 išsamių sapnų per dieną (!).

Tačiau yra žmonių, kuriems, sakyčiau, nesiseka, ir jie visiškai neprisimena sapnų. Tada sapnų dienoraštis bejėgis. Todėl galiu pasiūlyti kitą išeitį – tai savitaiga. Atsigulę miegoti, atsipalaiduokite, nurimkite, nuraminkite mintis. Tada mintyse sakykite: „Ryte aš prisiminsiu sapnus“. Pakartokite tai kelis kartus (manau, kuo daugiau, tuo geriau), o po to miegokite. Turėtų suveikti. Jeigu pirmą rytą dar neprisiminkite sapnų, nenuleiskite rankų, bandykite tai ir kitą naktį. Po kiek laiko tikrai turėtų suveikti. Apskritai padeda mąstymas apie sapnus dienos metu. Kuo daugiau galvojate, skaitote, kalbatės apie sapnus, kuo labiau kreipiate dėmesį į jau susapnuotus sapnus, tuo lengviau po to juos atsiminti.

Na, o dabar kiek rimčiau. Sąmoningo sapnavimo technikos.

Tikrovės patikrinimas (RC – Reality Check). Tai turbūt dažniausiai naudojama technika, kuri labai tinka ir pradedantiesiems. Ši technika atliekama būdravimo metu. Sugalvokite kokį nors veiksmą, kurį padarę ar kurį bedarydami jūs savęs paklaustumėte „Ar tai sapnas?“. Pavyzdžiui, galite to klausti audamiesi batus arba eidami pro duris. Labai svarbu, kad tas klausimas nebūtų automatiškas. Atlikdami tą veiksmą jūs turite apsidairyti, įsijausti į šią akimirką ir tada klausti. Po kiek laiko patekę į panašią situaciją sapne jūs turėtumėte suprasti, jog sapnuojate. Taip pat gali būti naudinga daryti tikrovės patikrinimą patekus į kokią nors dažnai sapnuojamą vietą. Pavyzdžiui, jeigu jūs labai dažnai sapnuojate virtuvę, tai kiekvieną kartą nuėję ten būdravimo metu paklauskite „Ar aš sapnuoju?“. Klausti reikia mintyse, bet jeigu labai norite, galite klausti ir garsiai, galbūt tai būtų net efektyviau.

Kaip viena tikrovės patikrinimo atmaina gali būti pirštų suskaičiavimas. Ji man pasirodė veiksmingiausia. Norint ją taikyti, dienos metu reikia karts nuo karto pasižiūrėti savo ranką ir suskaičiuoti, kiek ant jos yra pirštų. Sapnuose dažniausiai būna sunku suskaičiuoti pirštus, arba jų atsiranda daugiau negu reikia, jie pradeda deformuotis – iš to galite suprasti, kad sapnuojate.

Įsiminimo sukeltas sąmoningas sapnas (MILD – Mnemonic Induced Lucid Dream). Pasak LaBerge, šį metodą geriausia naudoti tada, kai pabundate po paprasto sapno. Kuo detaliau prisiminkite savo paskutinį sapną. Mintyse kartokite „Aš esu sapne. Aš esu sapne. …“ Įsivaizduokite, kad esate savo paskutiniame sapne ir tampate jame sąmoningas. Kartokite tai tol, kol užmigsite. Galiausiai jūs turėtumėte patekti į sapną!

Prie šio metodo dar noriu pridurti tai, kad apskritai neretai pasitaiko, kad pabudę po sapno ir iškart vėl užmigę, vėl tęsiate tą patį sapną, tik, dažniausiai, nesąmoningai. Tai tampa keblumu košmarų atveju, todėl sapnuojant košmarą, rekomenduojama atsikelti iš lovos ir trumpai ką nors paveikti. Po to vėl nuėję miegoti turėtumėte negrįžti į tą patį sapną.

Būdravimo sukeltas sąmoningas sapnas (WILD – Wake Induced Lucid Dream). Naudodami šią techniką jūs iš būdravimo būsenos įžengiate tiesiai į sapną. Atsipalaiduokite, nurimkite, išvalykite mintis. Ramiai kvėpuokite. Kartokite „Aš sapnuoju. Aš sapnuoju. …“ Skaičiuokite įkvėpimus ir iškvėpimus. Įsivaizduokite, kad lipate žemyn laiptais ir skaičiuojate kiekvieną laiptelį. Arba galite įsivaizduoti popieriaus lapą, pieštuką ir piešti skaičius nuo 1 iki 100. Galite sugalvoti ir savo būdą, kaip atlikti šią techniką. Svarbiausia, nepraraskite sąmoningumo, nepamirškite, jog sapnuojate. Po kiek laiko jūs turėtumėte pajusti, jog vaizdas tapo gyvesnis, kad jūs galiausiai įžengėte į sapną.

Būdravimo ir grįžimo į lovą metodas (WBTB – Wake-Back-to-Bed Method). Taikydami šį metodą jūs turite atsikelti pora valandų anksčiau negu įprastai (galite tam naudoti žadintuvą arba, jeigu mokate, atsikelti patys). Pavyzdžiui, jeigu keliatės 6, tai atsikelkite 4. Atsikėlę pusvalandį kuo nors užsiimkite. Galite nueiti į dušą ar panašiai, bet geriausia būtų, jeigu darytumėte ką nors susijusio su sąmoningu sapnavimu, pavyzdžiui, galite skaityti kokį nors straipsnį apie tai. Po to atsigulkite atgal į lovą ir tiesiog miegokite. Didesnio efekto pasieksite, jeigu kartu taikysite WILD arba MILD metodus.

Sąmoningų jums sapnų!

Šaltiniai:

Asmeninė patirtis

http://www.ld4all.com/guide.html

Spontaniškai kylančios pakitusios sąmonės būsenos

Praėjusią savaitę rašiau apie psichodelikų sukeltas pakitusias sąmonės būsenas (PSB). Šį kartą susipažinsime su natūraliai kylančiomis PSB. Dienos metu pasireiškia spontaniški budrumo svyravimai, kurie patiriami kaip sąmoningumo svyravimas tarp budrumo, mieguistumo ir miego pradžios. Galima išskirti tokias spontaniškai atsirandančias PSB: mieguistumas, svajojimas, hipnagoginės būsenos, miegas, sapnavimas, priešmirtiniai išgyvenimai [near-death experiences], atsiskyrimo nuo kūno pojūtis ir mistinės bei religinės patirtys [1].

Mieguistumas. Budrumo permainos normaliame miego ir būdravimo cikle paprastai nesukelia PSB. Sąmonės pokyčiai gali atsirasti esant ekstremaliai miego deprivacijai (ilgą laiką nemiegant), kurios rezultatas – trumpi greitos miego pradžios epizodai arba automatinis elgesys, apie kurį neprisimenama. Subjektyviai ši būsena patiriama dėmesio susiaurėjimu, sumažėjusį valios potencialu ir motyvacija, atminties pablogėjimu ir pažintinių funkcijų suprastėjimu. Taip pat gali būti reikšmingai paveiktas laiko suvokimas. Mieguistumas taip pat susijęs su susilpnėjusiu motorinių užduočių atlikimu [1].

Svajojimas. Svajojimas – tai spontaniška, subjektyvi patirtis, pasireiškianti, kai neužsiimama kokia nors kita veikla ir nėra išorinės stimuliacijos. Svajojimas taip pat apima nenumatytas mintis, kurios netyčiomis įsiterpia į numatytų protinių užduočių vykdymą, ir nekryptingas idėjas mąstant būdravimo metu. Svajojimas aiškiai skiriasi nuo į realybę nukreipto mąstymo proceso ir nuo greitų akių judesių sapnavimo [1].

Hipnagoginės būsenos. Hipnagoginės būsenos yra trumpalaikės sumažėjusio budrumo būsenos, kurioms būdingi trumpi į sapnus panašių jutimo patirčių epizodai. Paprastai jos atsiranda prieš miegą, tačiau ne tik. Jų metu paprastai matomi vizualiniai suvokiniai, tokie kaip veidai, peizažai, gamtos ar socialinės scenos, kurios gali būti susijusios (bet nebūtinai) su ankstesnėmis dienos patirtimis. Šie suvokiniai gali būti kaip netikros haliucinacijos (t. y. tokios, kurios suprantamos kaip nerealios) arba kaip tikros haliucinacijos (t. y. patiriamos kaip realios).

Kitaip negu sapnai, hipnagoginės patirtys yra labiau statinės (nejudančios), neturinčios pasakojimo turinio, o jas patiriantis individas nėra įsitraukęs kaip aktorius. Hipnagoginės būsenos gali atsirasti ir dienos metu esant sumažėjusiam budrumui, tuomet jos nustelbia adekvatų jutiminį aplinkos suvokimą. Subjektyvus hipnagoginių būsenų patyrimas apima ryškius, dažniausiai trumpus epizodus, paprastai regos ir klausos, rečiau – kitų jutiminių modalumų. Reali situacija hipnagoginėje būsenoje labiau įsisąmoninama negu sapnavimo metu. Retkarčiais pasitaiko su šiomis būsenomis susijęs elgesys, pvz., kojos ar rankos trūktelėjimai, susiję su iliuziniais kūno judesiais [1].

Miegas ir sapnavimas. Sapnavimui yra būdingas tariamas realybės jausmas, platus vizualinių suvokimų spektras, kalbinis mąstymas, motorinis aktyvumas, emocijos ir socialinė sąveika. Paprastai sapnai turi pasakojimo struktūrą, yra detalūs ir svyruoja nuo realistinių iki fantastinių. Paraleliniai pažinimo procesai ir metakognicija (pažinimas apie pažinimą) yra sumažėję, pabrėžiamas čia ir dabar. Greitų akių judesių sapnai yra geriau atsimenami ir ilgesni negu kitų miego stadijų sapnai. Daugumoje spontaninių sapnų savirefleksija ir sapno kontrolė yra tik vidutinė. Proto aiškumas greitų akių judesių miego metu yra gana reta sapnavimo kategorija, kai sapnuotojas supranta, kad sapnuoja, ir gali paveikti sapno įvykius [1].

Priešmirtiniai išgyvenimai. Paprastai priešmirtiniai išgyvenimai apima taikumo, laimės, priėmimo ir gerovės jausmą, gilų pasitenkinimą, atsiskyrimą nuo kūno, tamsaus tunelio patyrimą, spindinčią šviesą, susijusią su mistiniais meilės ir santarvės jausmais, dangišką peizažą, savo kūno gaivinimo arba operavimo stebėjimą. Taip pat gali būti girdima muzika, sulėtėja laikas, pagreitėja mintys ir panoramiškai peržvelgiamas gyvenimas [1, 2].

Atsiskyrimo nuo kūno potyris. Atsiskyrimo nuo kūno potyris yra tokios patirtys, kuriose asmuo jaučiasi, tarsi būtų palikęs savo kūną ir stebėtų pasaulį būdamas už kūno ribų. Žmonės, kurie yra linkę sapnuoti vaizdą iš paukščio skrydžio arba kurie geba gerai įsivaizduoti skirtingas žiūrėjimo pozicijas, yra labiau linkę patirti atsiskyrimo nuo kūno potyrį. Dažniausiai šios patirtys pasitaiko ant miego ribos, esant giliam atsipalaidavimui arba baimės ar streso momentais [2].

Mistinės patirtys. „Mistinio potyrio esmė – trumpalaikė pakitusi sąmonės būsena, kai nebelieka sąmonės turinių, intencionalumo, tačiau išlieka sąmonės budrumas“ [3]. Mistinės patirtys būna apibūdinamos kaip neapsakomos ar neapibūdinamos, jos apima dieviškumo jausmą, perteikia netikėtą žinojimą ar visatos supratimą, kuris negali būti išreikštas žodžiais. Dažniausiai patiriamas pakitęs savasties jausmas: gali būti prarandama savasties idėja arba patiriamas vienovės su visata jausmas. Religinėmis patirtimis vadinamos tokios, kuriose matomos angelų, dvasinių būtybių, dievų vizijos, o mistinėmis – kur tokių vizijų nėra. Dažniausiai šios patirtys būna spontaniškos ir trumpos, tačiau yra metodų, kuriais galima jas sukelti [2].

[1] Vaitl D., Birbaumer N., Gruzelier J., Jamieson G. A., Kotchoubey B., Kübler A., Strehl U., Lehmann D., Miltner W. H. R., Weiss T., Ott U., Sammer G., Pütz P., Wackermann J., Strauch I. 2013. Psychobiology of altered states of consciousness. Psychology of Consciousness: Theory, Research, and Practice, Vol 1(S), p. 2-47.
[2] Blackmore S. J. 2005. Consciousness: A Very Short Introduction. Oxford, UK: Oxford University Press.
[3] Budriūnaitė A. 2008. Mistinės patirties tyrinėjimo galimybės. Logos, Nr. 57, p. 63-75. Prieiga per Internetą: http://www.litlogos.eu/L58/logos58_063_075budriunaite.pdf.

Sąmonė ir pakitusios sąmonės būsenos

Kas yra sąmonė ir su kuo ji valgoma? Kur ji randasi ir ar galiu ją pačiupinėti pirštais? O kas yra pasąmonė ir kas to pakitusios sąmonės būsenos?

Sąmonė apibrėžiama kaip savęs ir savo aplinkos suvokimas. Esminė sąmonės savybė yra dėmesys. O gal dėmesys ir sąmonė apskritai yra tas pats reiškinys? Dėmesys tarsi žibintas tamsoje apšviečia tam tikrą ruožą, o sąmonė, tuo tarpu, suvokia tai, kas tame ruože vyksta. Tačiau sąmonė nėra suprantama vienareikšmiškai. Sąmoningumas yra tapatinamas su budrumu, kai nemiegame, kažką aiškiai suvokiame. Kita vertus, miegas ir sapnai, kuriuose, sakoma, veikia pasąmonė, yra vadinami pakitusiomis sąmonės būsenomis. Iš to galime suprasti, kad miego metu sąmonė niekur nedingsta, kad mes vis dar esame sąmoningi, tačiau kitaip sąmoningi. Dar sakome, kad žmogus yra nesąmoningas, kai jis kažką daro automatiškai, kai atlieka veiksmus apie juos negalvodamas, nesutelkdamas į juos išskirtinio dėmesio. O ką tuo metu veikia žmogaus sąmonė? Ar ji tiesiog išsijungia? Taip pat dažnai manoma, kad žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad jis yra sąmoningas, o kiti gyvūnai vadovaujasi instinktais ir yra nesąmoningi. Sąmonė siejama ir su kalba. Kai esame sąmoningi, galime apie tai pasakyti, taip pat galime papasakoti apie tai, kad prieš tai buvome nesąmoningi. Žinoma, jeigu tai įsisąmoninome. Bet gyvūnai mums negali papasakoti apie tai, ar jų patirtis sąmoninga. O kaip mes žinome, kad jie nesąmoningi? Ar tikrai taip ir yra?

Kur rasti sąmonę? Mokslininkai bandė nustatyti, kokia smegenų sritis atsakinga už sąmonę. Vieni manė, kad už ją atsakinga viena sritis, kiti – kad kita. Dar kiti galvojo, jog sąmonė yra smegenų kaip visumos funkcija. Filosofas Daniel Dennett sąmonę apskritai pavadina iliuzija. Nors, pavyzdžiui, solipsistai apskritai teigia, jog egzistuoja tik sąmonė, o visu kitu, išorine realybe galima abejoti. Vis tik dabar solipsizmas yra nurašomas, nors neatrodo, kad būtų galima rasti pakankamo pagrindo jam paneigti, bet būtent tai, kad jo neįmanoma paneigti, ir tampa pagrindu atsisakyti tokios hipotezės. Tačiau su Dennet sutikti taip pat nesinori, nes sąmonę mes jaučiame. Ir, paradoksalu, bet ryškiausi sąmonės įrodymai matomi sapnuose.

Sapnai – tai vaizdai (garsai, kiti pojūčiai), atsirandantys be išorinio dirgiklio. Realybės daiktas (pavyzdžiui, stalas) nėra tas pats kas to daikto vaizdinys sąmonėje. Kai ką nors matome būdravimo metu, mums atrodo, kad realybę suvokiame tiesiogiai, kad stalas taip ir atrodo realybėje, kaip mes jį matome. Tačiau taip nėra, mūsų akį pasiekia tik tam tikro dažnio bangos, atsispindėjusios nuo to daikto, ir mes savo pojūčiais apskritai galime suvokti tik labai nedidelę dalį realybės. Tai, kaip aš matau stalą, ir tai, kaip mano katė jį mato, skiriasi. Turime tą patį realų stalą, bet skirtingus stalo vaizdinius sąmonėje. Sapnuose skirtumą tarp realaus daikto ir daikto vaizdinio pastebėti daug lengviau, nes ten realaus daikto paprasčiausiai nėra, yra tik daikto vaizdinys. Tai įrodo, kad sąmonė nėra tiesiog iliuzija, sąmonėje esantys vaizdiniai yra net labai apčiuopiami, tik ne fiziškai.

Bet Daniel Dennett ir čia turi argumentą – jis išdrįsta teigti, kad sapnai – tai netikri prisiminimai, kad sapnuojant nieko nevyksta, o pabudę mes prisimename tai, ko niekada nebuvo. Tačiau tas, kas patyrė sąmoningą sapnavimą, puikiai supranta, kad tai netiesa. Sąmoningo sapnavimo metu būdamas sapne gali labai ryškiai suvokti savo buvimą čia ir dabar, tame sapne. Tas suvokimas gali būti lygiai tiek pat ryškus kaip ir būdravimo metu. Negi ir tai būtų galima pavadinti netikru prisiminimu apie ryškų suvokimą? Tuomet gal ir vakar diena – tik prisiminimas ir tai, ką patyrėme, iš tiesų niekada neįvyko?

O kas yra pasąmonė? Manau, kad S. Freudo psichikos skirstymas į sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę nėra visiškai teisingas. Pasąmonė nėra visiškai nepasiekiama sąmonei – pasąmoniniai stimulai būna sužadinami tam tikrų patirčių ir jie pasireiškia sąmonėje ir veikia sąmoningą patirtį. Apskritai pasąmonė yra labiau procesas negu kad darinys, todėl čia labiau tiktų žodis pasąmoningas. Pasąmonė valdo procesus, kurie yra dėl kokių nors priežasčių užsislėpę (galbūt jie žmogui atrodo nepriimtini), taip pat tokius procesus, kurių tiesiog nereikia suvokti sąmoningai (pvz., jau prieš tai minėti automatiniai veiksmai – kam gi reikia sąmoningai suvokti ėjimą, rašymą, kvėpavimą ar kokį nors darbą, kurį moki labai gerai?). Pasąmonė veikia visada, o sąmonė – tik čia ir dabar. Freudas pasąmonė laikė talpykla, bet ar tikrai visada ten ir būna visa įmanoma slapta informacija? Suprantant pasąmonę kaip procesą, joje glūdi tik tie dalykai, kurie tam tikru momentu yra aktualūs. Kiti dalykai yra įrašyti smegenyse, bet jie neaktualizuojami pasąmonėje ir neveikia elgesio. Kita vertus, žiūrint holistiškai (visaapimančiai), tai greičiausiai viskas visada veikia vienu metu ir nėra išskiriami impulsai, kurie paveikė tam tikrą elgesį. Tai reikštų, kad elgesį veikia psichika kaip visuma ir kad nėra atskirų motyvų tam tikriems veiksmams. Pvz., jeigu žmogus ką nors nužudė, tai galima spekuliuoti, kad jis ant to žmogaus dėl kažko pyko, arba kad vaikystėje jo nemylėjo mama, bet žiūrint holistiškai, jis tą žmogų nužudė dėl to, kad jis yra tas, kas jis yra, nes jis turi savo genų ir gyvenimo patirties mišinį, kuris ir nulėmė tokį veiksmą. Visa tai būtų pasąmonė. O ką tuo metu darė sąmonė?

Sąmonę galima suprasti ir kaip pasyvų stebėtoją. Sąmonė – tai tarsi ekranas, kuriame matome savo gyvenimo filmą. Kai įsisąmoniname kokius nors pasąmoninius dirgiklius, tai nereiškia, kad jie išnyksta iš pasąmonės – jie vis dar ten yra ir veikia mūsų elgesį. Įsisąmonindami mes tiktai apšviečiame tam tikrus pasąmonės aspektus savo dėmesiu. Pavyzdžiui, mes galime sąmoningai stebėti savo kvėpavimą, bet jeigu specialiai jo kaip nors nepaveiksime, tai jis ir toliau bus pasąmoningas. Todėl sąmonė ir pasąmonė yra iš esmės skirtingi psichikos reiškiniai ir jie nėra priešybės. Sąmonė yra šviesa, o pasąmonė – įvairūs psichiniai ir fiziniai reiškiniai, plaukiojantys psichikos vandenyne.

C. G. Jungas išskyrą ir kolektyvinę pasąmonę su joje slypinčiais archetipais. Tai tarsi mūsų genuose įrašyta protėvių istorija. Archetipai gali pasireikšti sapnuose, vizijose, psichodelinėse patirtyse – apibendrinus galima pasakyti – pakitusiose sąmonės būsenose. Iš esmės pakitusios sąmonės būsenos yra suprantamos kaip būsenos, kurios pasireiškia ne būdravimo metu, kitaip sakant – kai veikia kitos nei beta smegenų bangos. Kalbant vaizdžiai, galima sakyti, kad esant pakitusioms sąmonės būsenoms, sąmonė rodo kitą filmą. Taip pat galima pagrįstai sakyti, kad tuo metu dėmesio žibintas apšviečia kitą realybės ruožą. Nors tikriausiai daug kas pasakytų, kad psichodelikai sukelia haliucinacijas, o sapnai – netikri ir jie nėra realybės dalis, bet išdrįsiu tam paprieštarauti.

Sapnuodami mes dažniausiai nesuprantame, kad sapnuojame ir viskas atrodo realu, tikra, net jeigu mus vaikosi drakonas, o mes nuo jo pabėgame  nuskrisdami į Mėnulį. Mūsų psichikai tai yra realu, tai yra jos pasaulis. Tai yra mūsų pasaulis. Kaip jau minėjau prieš tai, viskas pasireiškia mūsų sąmonėje, realybės mes nesuvokiame tiesiogiai. Pats žmogus niekaip negalėtų atskirti tikro stalo nuo kompleksinės stalo haliucinacijos. Nebent šalia esantis žmogus jam pasakytų, kad čia jokio stalo nėra. Bet iš kur žinoti, kad tas žmogus – ne haliucinacija? Taigi, mūsų psichikai, t.y. mums, visa tai yra realybė. Galbūt tai nėra objektyvi realybė (jeigu tokia apskritai egzistuoja), galbūt ji tik mūsų asmeninė realybė, bet iš esmės viskas ir yra mūsų asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus pasaulį suvokia unikaliai, tai priklauso nuo genų ir įgytos asmeninės patirties. Net jeigu atrodo, kad visi žmonės mato tą patį, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų mato tą patį. Pavyzdžiui, vienas žmogus žiūrėdamas į paveikslą gali labiau atkreipti dėmesį į spalvas, kitas – į formas, o trečias – į jausmus, kurių pirmieji du gal net neįžvelgia.

Bet visa tai galima suprasti ir kitaip – ne kaip asmeninę realybę, bet kaip objektyvios realybės skirtingus aspektus. Čia noriu išreikšti drąsią mintį, kad viskas yra tikra. Kai kurie žmonės kalba apie du pasaulius – fizinį ir dvasinį (dažniausiai tai galime išgirsti religijose). Tačiau aš kalbėsiu apie vieną pasaulį, vieningą, visa apimantį pasaulį. Ir šis vieningas pasaulis nėra fizinis (tą galime matyti ir kvantiniame lygyje, bet šį kartą fiziką paliksiu ramybėje). Mūsų sapnai yra tikri, jie vyksta iš tiesų, šiame realiame pasaulyje. Tik sapnuose mes matome kitą realybės aspektą negu įprastoje būdravimo būsenoje. Taip pat tikros yra psichodelinės patirtys. Jos taip pat atskleidžia kitus realybės aspektus, o kartais atskleidžia tuos pačius, įprastai matomus realybės aspektus, tačiau kitu žvilgsniu. Labai paprastas pavyzdys – ryškiau matomos spalvos, aiškiau įžiūrimos detalės. Nuoširdžiai sakau, kad man nesuprantama, kaip kažkas gali aiškesnį matymą vadinti haliucinacijomis. Jeigu trumparegis žmogus užsideda akinius ir pagaliau įžiūri atvažiavusio autobuso numerį – ar tai taip pat haliucinacija?

Bet psichodelikų sukeltos patirtys nėra tik aštresnis regėjimas. Tai gali būti ir sugebėjimas įžvelgti daiktų esmė, jų pajautimas. Ypač ryškus yra ryšio su gamta pajautimas. Dažnai žmonės galvoja, kad medžiai nėra gyvi, bet tai netiesa – biologiškai jie akivaizdžiai gyvi, jie auga, dauginasi. Su psichodelikais žmogus gali pajusti tą gyvybę – t.y. jam atsiveria realybės aspektas, kurį prieš tai jis ignoravo ar dėl kitų priežasčių jo neįsisąmonino. Taip pat psichodelikai leidžia pažvelgti į realybę per visiškai kitokią nei žmogiškąją patirtį. Negi manote, kad delfinai suvokia pasaulį taip pat kaip mes? Kaip jau minėjau prieš tai, mano katė mato aplinką kitaip nei aš. O kaip ją suvokia šikšnosparnis? C. Castanedos knygose aprašoma, kaip žmonės pasiverčia paukščiais. Jie tada iš tiesų ir tampa paukščiais – jie suvokia realybę taip, kaip ją suvokia paukščiai. Bet su psichodelikais įmanoma išeiti iš apskritai bet kokio gyvūno patyrimo ribų. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jaučiasi muzika? Ką reiškia būti muzika? Tai neįmanoma? Ji negyva? Viskas yra gyva! Būdami pakitusios sąmonės būsenos, mes galime tapti netgi muzika. Taigi, mes pamatome visiškai kitokį realybės aspektą, patiriame pasaulį per kitokią prizmę, todėl galime suvokti daugiau negu kad tik užsidarę savo kasdienėje patirtyje. Pažvelgdami į pasaulį per kitokią patirtį, galime pasisemti idėjų, kaip pakeisti savo įprastinį gyvenimą, kur link nukreipti savo sąmonės šviesą, kad geriau jaustumės patys ir kad darniau sugyventume su aplinkiniais (ir ne tik žmonėmis, bet ir gamta).

Paprastai pabaigoje būna sakomas apibendrinimas, tačiau čia aprašiau sąmonę iš kelių skirtingų perspektyvų ir nepateikiau vienos teisingos nuomonės, labiau kėliau klausimus. Ir iš tiesų, aš nežinau, kas yra sąmonė, kas yra realybė, bet aš bandau tai suprasti. Galbūt tai ir yra svarbiausia – kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Tačiau galbūt šių dalykų niekada iki galo ir neįmanoma sužinoti, nes visada lieka galimybė, kad niekas apskritai nėra tikra. Šiame įraše kiek kitaip pažvelgiau į kai kuriuos sąmonės aspektus, bet aprašiau juos iš esmės labai trumpai, tarsi prabėgom. Laikykime tai įvadu į gilesnio tyrinėjimo galimybę, todėl ateityje čia turėtų atsirasti ir daugiau įrašų, susijusių su sąmone, bet giliau pažvelgiančių į atskirus čia minėtus aspektus.