Apie proto ir širdies balsą

Tikrai dažnai yra išskiriamas širdies ir proto balsas. Žmonės skirstomi į „mąstantį“ ir „jausminį“ tipą. Ir vienas kažkuris yra pateikiamas kaip geresnis. Dažniausiai sakoma „Klausyk, ką tau sako širdis.“ Proto balsas pateikiamas kaip klaidinantis, bejausmis, neatsižvelgiantis į kitus žmones.

Testuose pasitaiko klausimų, panašių į šį: „Kas tau svarbiau: a) racionalus sprendimas; b) sprendimas, atsižvelgiantis į kitų žmonių jausmus.“ Šiaip aš laikau save proto žmogumi, bet pamačiusi tokį klausimą pasimetu. Kodėl? Nes man atrodo, kad neatsižvelgiant į kitų žmonių jausmus, poreikius ir kt., neįmanoma priimti racionalaus sprendimo. Jeigu sprendimas susijęs su kitais žmonėmis, tai situaciją apsvarstant racionaliai, tie žmonės niekur nedingsta, jie įtraukiami į svarstymą.

Bet su asmenybės testais gerai tai, kad jie bent jau nevertina, kuris pasirinkimas yra geresnis, kuris – blogesnis (nes tokių nėra). Bet žmonės vertina. Ir protas šiuolaikinėje kultūroje kažkodėl labai nemėgstamas. Atsimenu situaciją savo bakalauro studijose, kai viena bendrakursė pasakė kažką protingo, o po kelių sekundžių nusijuokė: „Kaip aš čia protingai pasakiau“ – viską nuleisdama juokais, parodydama, kad jai tai neįprasta, tarsi bijotų, kad kas nors pagalvos, kad ji iš tiesų protinga.

Paveikslėlio šaltinis

Nemažai proto nuvertinimo ateina iš religijos bei dvasinių praktikų. Sacrificium intellectus (paaukok intelektą) – teigia krikščionybė. Smalsumas ir žinios yra nuodėmė – reikia tikėti, neklausinėjant. Rytų religijose protas vaizduojamas kaip priešas, kuris daro tave nelaimingą. Prisimąstai nesąmonių, įkliūni į užburtą savo minčių ratą ir virš tavęs pakimba juodas debesis.

Iš dalies tame yra tiesos. Bet tik iš dalies. Mintys iš tiesų gali panardinti į neigiamų išgyvenimų liūną. Tačiau ne visos mintys, ne mąstymas apskritai, o klaidingas mąstymas. Todėl reikėtų mokytis kritinio mąstymo ir taikyti jį savo paties išgyvenimams ir mintims. Klausti savęs, ar tai, ką galvoju, atitinka realybę, ar tame nėra logikos klaidų, ar nėra kognityvinių iškraipymų.

O kaip dėl širdies balso? Jeigu širdies balsą suprantame kaip intuiciją, tai paaiškinimas gana paprastas. Intuicija – tai tas pats mąstymas, tik neįsisąmoninant minčių eigos, o gaunant jau galutinį rezultatą. Intuicija yra visų anksčiau buvusių situacijų apibendrinimas ir rezultatas yra: „jaučiu, kad dabar bus taip“ su neįsisąmonintu „nes anksčiau 9 kartus iš 10 buvo būtent taip“ (gali būti ir 7 kartais iš 10, gali net ir 10 iš 10, skaičius nėra esmė). Bet ji gali būti ir klaidinga, nes dabar gali būti būtent tas 1 kartas iš 10, kai nutinka kitaip. Be to, intuicijos atveju mes nežinome savo minčių eigos, todėl nežinome, kodėl nusprendėme, kad bus būtent taip. O toje mąstymo eigoje galėjo būti padaryta įvairiausių klaidų.

Paveikslėlio šaltinis

Kitas širdies balso variantas – tai pasikliovimas savo jausmais. Na, bet jau vien tai yra kognityvinis iškraipymas – emocinis mąstymas. Tokiu atveju manoma, kad emocijos atspindi realybę ir kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, o tam prieštaraujantys faktai yra ignoruojami.

Čia nenorėjau pasakyti, kad širdies balsas yra „blogas“, juo negalima pasikliauti ir t.t. Iš tiesų aš manau, kad širdies balsas yra tas pats proto balsas. Tai tiesiog skirtingos mąstymo atmainos. Galų gale, net ir širdies balsas ateina ne iš pačios širdies, o randasi toje pačioje galvoje, kaip ir mąstymas. Ir tiek vienas, tiek kitas gali klysti. Todėl reikėtų ne pasikliauti „širdies“ ar „proto“ balsu, bet išmokti mąstyti teisingai, nedarant klaidų ar kognityvinių iškraipymų. Galima ir tiesiog pasikliauti intuicija, bet tada reikėtų nepamiršti, kaip ji veikia.

(Ne)pasitikėjimas savimi ir kaip su juo kovoti

(Ne)pasitikėjimą savimi kiekvienas žmogus gali suprasti arba patirti šiek tiek savaip. Vienam nepasitikėjimas savimi gali sietis su menkavertiškumo jausmu, savęs laikymu prastesniu nei kiti. Kitam nepasitikėjimas savimi gali asocijuotis su nepasitikėjimu savo sugebėjimais tam tikroje srityje (dar vadinamu saviveiksmingumu). Dar kitam jis gali būti susijęs su drovumu, nedrąsumu. Nuo to, koks ir kokioje srityje Jums būdingas nepasitikėjimas savimi, priklauso ir būdai, kuriais jį galima įveikti.

Jeigu jaučiatės menkavertiškas, save laikote prastesniu negu kiti, Jums gali būti naudingas meilės sau puoselėjimas, savo stiprybių pastebėjimas. Ypač naudinga būtų nustoti save lyginti su kitais. Jūs esate unikalus žmogus, su savo unikaliomis savybėmis ir sugebėjimais, kito tokio pasaulyje nėra. Tad kaip šita unikali būtybė gali būti palyginta su kita unikalia ir savotiška būtybe? Kiekvienas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Pabrėžiu – kiekvienas. Todėl pirmas žingsnis čia – susirašykite savo stiprybes. Rašykite viską viską, ką tik sugalvojate. Savo stipriąsias savybes, savo pomėgius, pasiekimus, kad ir mažiausias smulkmenas, kurias galite padaryti. Kai dalyvavau Lūšis V programoje, tokių reikėjo surašyti netgi 250. Skaičius atrodė siaubingai didelis, bet, kai pabandžiau, pasirodė, kad ne taip ir baisu.

Paveikslėlio šaltinis

Dar vienas būdas pastebėti savo stiprybes ir stiprinti meilę sau – meilės laiškas sau. Kalbant apie meilę sau, norisi pabrėžti, kad tai nėra egocentrizmas, savanaudiškumas ar panašūs neigiamai vertinami bruožai, kurie neretai iškyla prakalbus apie meilę sau. Greičiausiai, tokia asociacija iškyla dėl to, kad „meilė sau“ skamba panašiai kaip „savimeilė“, kuri labiau reiškia egoizmą. Tačiau meilė sau nieko bendro su tuo neturi. Meilė sau yra savęs priėmimas, savigarba, rūpinimasis savimi. Kodėl tai nieko bendro neturi su egoizmu? Todėl, kad kai egoistas siekia naudos tiktai sau ir pamina kitų interesus, jis užsitraukia kitų nemalonę, taigi, jis savo tokiu elgesiu iš tiesų sau kenkia. O štai mylintis save asmuo sau nekenktų. Mylėdamas ir priimdamas save, tuo pačiu gali mylėti ir priimti kitus.

Savigarbai kelti tinka ir anksčiau minėtas iškraipytų minčių dienoraščio metodas [1]. Tam gali užtekti ir trijų stulpelių lentelės. Užrašykite savo automatines mintis, arba savikritiką, kuri Jums ateina į galvą. Tada užrašykite, kokia tai yra mąstymo klaida. Ir galiausiai sugalvokite mintims racionalų atsakymą, parašykite, kuo ta mintis yra klaidinga, duokite pavyzdžių, kada būna kitaip.

Ką daryti, jeigu esate drovus, nedrąsus? Veiksmingiausias būdas įveikti nedrąsumą būtų pamažu pastatyti save į tas situacijas, kuriose jaučiatės nedrąsus. Bijote kalbėti scenoje, prieš daug žmonių? Tuomet būtent tai ir darykite. Pradinis žingsnis galėtų būti užsirašymas į kokį nors viešojo kalbėjimo klubą ar būrelį. Nedrąsu apskritai bendrauti su žmonėmis? Galite pradėti nuo tiesiog būvimo žmonių būrelyje. Po kiek laiko galiausiai pasakykite ką nors. Žinau, kad nedrąsu, žinau, kaip gali plakti širdis, išmušti prakaitas, drebėti rankos, kojos, parausti žandai, drebėti balsas ar netgi galite pradėti mikčioti. Nespauskite savęs pernelyg stipriai, bet po truputį išeikite iš savo komforto zonos ribų. Reaguokite į grupės pokalbį pritarimu ar nepritarimu. Kol galiausiai pasakysit kelis žodžius, ir taip vis daugiau ir daugiau žodžių. Pastebėjau, kad šioje vietoje iš tiesų veikia buvimas savimi. Kartais gali atrodyti, kad jeigu kiti žinotų, koks esate iš tiesų, jūsų nepriimtų. Niekada negali žinoti, gal iš tiesų taip ir bus. Bet, manau, rizikuoti verta, ir rezultatas Jus gali nustebinti!

Paveikslėlio šaltinis

Jeigu Jūs nepasitikite savo sugebėjimais, taip pat yra būdų tam įveikti. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar tas nepasitikėjimas yra pagrįstas, ar nepagrįstas. Tai yra, ar Jūs iš tiesų nemokate, prastai mokate tai, dėl ko nepasitikite savo sugebėjimais, ar Jūs tai mokate visai neblogai, tačiau vis tiek nepasitikite. Jeigu to iš tiesų nemokate, vienintelis racionalus sprendimas atrodo mokytis to. Tačiau jeigu Jūs kažką mokate, ilgai užsiimate ta veikla, gal net baigėte studijas toje srityje, bet vis tiek nepasitikite savo sugebėjimais, tuomet reikia dirbti su savo saviveiksmingumo trūkumu. Čia, vėlgi, labai gali pasitarnauti automatinių minčių registravimo lentelė. Užrašykite mintis, kurios kyla pagalvojus apie savo sugebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Tuomet užrašykite, koks kognityvinis iškraipymas joms būdingas. Ir parašykite atsaką iškraipytoms mintims – pateikite įrodymų, kodėl sugebate tai daryti. Čia koją pakišti gali ir perfekcionizmas. Atsiminkite, kad tam, kad kažką mokėtumėte, nebūtina to daryti tobulai. Kiekvienas darome klaidų ir tai yra natūralu.

Taigi, šiame įraše aptariau kelis būdus, kuriais galima kovoti su skirtingo pobūdžio nepasitikėjimu savimi. Svarbiausia surasti savo stiprybes, stiprinti meilę sau, priimti save tokį, koks esate, daryti tuos dalykus, kurių nedrįstate, mokytis to, ką mokate prastai, ir, kai susiduriate su iškraipytomis mintimis, registruoti jas ir surasti joms tinkamą atsaką.

[1] Burns D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

Neadekvatus kaltės jausmas

Iš ko galima spręsti, kad kaltės jausmas yra neadekvatus?

Kad tai išsiaiškintumėte, turėsite užduoti sau keletą klausimų.

• Visų pirma, tiksliai apibrėžkite, dėl ko jaučiatės kaltas. Ką jūs padarėte, ar ko nepadarėte?
• Įvertinkite, kiek jūsų kaltės yra tame įvykyje? Procentais nuo 1 iki 100%.
• Kaip stipriai jaučiate kaltės jausmą? Įvertinkite jausmo stiprumą procentais.
• Kada vyko tas įvykis, dėl kurio jaučiate kaltės jausmą? Jeigu jis vyko ganėtinai seniai, tai jau rodo, kad kaltės jausmas gali būti neadekvatus.
• Ar jūs tiesiogiai atsakingas už tą įvykį? Kokios jūsų konkrečių veiksmų pasekmės?
• Ar jūsų elgesys buvo tikslingas? Ar specialiai kažką padarėte arba kažko nepadarėte? Ar tai darydamas, jau žinojote galimas pasekmes?
• Pravartu pasitikrinti, ar mąstydami apie savo poelgį, nedarote kognityvinių iškraipymų. Pavyzdžiui, ar negeneralizuojate (perdėtas apibendrinimas): „Aš įskaudinau savo merginą, todėl aš esu blogas žmogus.“
• Atkreipkite dėmesį, ar jūsų mintyse apie kaltės jausmą nėra žodžių „visada“, „niekada“, kurie rodo nepagrįstus apibendrinimus. Jeigu tokių žodžių yra, paklauskite savęs, ar tikrai visada/niekada kažką darote? Prisiminkite, kada darėte kitaip.
• Dar keli pavojingi žodeliai yra „turiu“, „privalau“. Jie atspindi tam tikras elgesio taisykles, kurių jūs manote, kad turite laikytis. Svarbu pasitikrinti, ar šios taisyklės adekvačios, pavyzdžiui, atsitiko nelaimė ir jūs graužiate save, kad kažko nepadarėte, kas tą nelaimę galėjo sustabdyti. Mąstote „Aš turėjau žinoti, kad taip nutiks“. Tokia mintis yra neadekvati, nes jūs negalite numatyti ateities. Žodžiai „turiu“ ir „privalau“ dažnai būna susiję su manymu, kad turite būti tobulas, visagalis ir visažinis.
• Galiausiai, kokios yra jūsų jausmų pasekmės? Jūs jaučiate kaltės jausmą, ir kas tada? Kas vyksta toliau? Ką darote su tuo kaltės jausmu? Kaip jis verčia jus elgtis? Kaip verčia elgtis su kitais žmonėmis, ir kaip verčia elgtis su savimi? Pasvarstykite, ar nebaudžiate savęs.

Kai atsakėte sau į visus šiuos klausimus, kiek kaltas jaučiatės dabar (1–100%)?

Ką daryti su neadekvačiu kaltės jausmu?

Burns (2013) siūlo kelis būdus, kaip atsikratyti neadekvataus kaltės jausmo. Visų pirma, jis siūlo vesti kasdienį iškraipytų minčių dienoraštį. Galite pildyti štai tokią lentelę (paspauskite ant paveikslėlio, kad padidintumėte).

Burns taip pat siūlo atsisakyti mąstymo kategorijų „turiu“ ir „privalau“. Pirmiausia jūs turėtumėte savęs paklausti: „Kas sako, kad turiu? Kur parašyta, kad privalau?“ Galima „turiu“ teiginį pakeisti į „galiu“. Antras klausimas, kurį sau galima užduoti, yra „Kokie šios taisyklės pranašumai ir trūkumai?“ Pranašumus ir trūkumus galite užrašyti į dviejų stulpelių lentelę. Burns taip pat siūlo pakeisti žodį „turiu“ į „būtų smagu, jeigu“ arba „norėčiau“. Knygoje yra ir daugiau variantų, kaip atsikratyti „turiu“ ir „privalau“.

Dar vienas Burns siūlomas būdas – visumos matymas. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra ir kitų aplinkybių, susijusių su įvykiais, dėl kurių jaučiate kaltės jausmą. Tai gali būti kitų žmonių jausmai, veiksmai ar visiškai nuo jūsų nepriklausantys įvykiai, tokie kaip oras. Net jeigu kas nors kitas jus dėl ko nors kaltina, pasvarstykite, kiek tame yra realios jūsų kaltės? Kas dar toje situacijoje yra atsakingas? Kokios yra aplinkybės?

Knygoje „Geros nuotaikos vadovas“ yra pateikiama ir daugiau būtų kaltės jausmui įveikti, bet jie labiau susiję su tuo, kai kaltės jausmą jums bando įpiršti kiti žmonės. Pavyzdžiui, kai jaučiatės kaltas, kad ko nors atsisakote. Kai jaučiatės kaltas, kad nesugebate kam nors padėti. Šiame įraše koncentravausi į kaltės jausmą, kylantį kaip reakciją į realius įvykius, todėl pateikiau būdus tik su tuo susijusiam kaltės jausmui įveikti.

Burns, D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

Kognityviniai iškraipymai ir klausimai automatinėms mintims tikrinti

Remiantis kognityviniu modeliu, situacija, kurioje esate, sukelia Jumyse tam tikras mintis. O tos mintys, atitinkamai, sukelia jausmus. Mintys, kurios savaime kyla įvairiose situacijose ir kurių kartais galime nė nepastebėti, yra vadinamos automatinėmis mintimis.

Mintys kartais gali neatitikti situacijos ir sukelti neigiamas emocijas, kai tam nėra realaus pagrindo. Mąstydami žmonės yra linkę nuolat kartoti tas pačias klaidas, vadinamas kognityviniais iškraipymais. Toliau pateikiamas dažniausiai pasitaikančių kognityvinių iškraipymų sąrašas.

Kognityviniai iškraipymai

Mąstymas „Viskas arba nieko“ arba dichotominis mąstymas. Asmeninės savybės ir situacija vertinama tiktai „juoda arba balta“ kategorijomis, be tarpinių atspalvių. Jeigu ką nors atliekate netobulai, jaučiatės esantis nevykėliu.

Proto filtras. Susitelkiama į vieną neigiamą smulkmeną ir ignoruojamas bendras vaizdas.

Perdėtas apibendrinimas. Manoma, kad jeigu nemalonus įvykis nutiko vieną kartą, tai jis pasikartos daugybę kartų ateityje. Iš vienos situacijos daromos neigiamos išvados apie visą asmenybę.

Teigiamų dalykų nuvertinimas. Teigiami išgyvenimai, geri darbai ar savybės atmetamos tvirtinant, kad jos „nieko nereiškia“ ar dėl kokių nors priežasčių „nesiskaito“.

Skubotas išvadų darymas. Neigiama išvada padaroma nesant akivaizdžių ją pagrindžiančių faktų:

Minčių skaitymas. Manote, kad apie Jus kažkas galvoja neigiamai, neatsižvelgdami į labiau tikėtinas galimybes.

Ateities numatymas. Ateitis matoma kaip neigiama, laukiama nelaimės ir nesvarstomi labiau tikėtini variantai.

Sureikšminimas ir sumenkinimas. Pervertinama arba nepelnytai nureikšminama dalykų svarba. Nepagrįstai padidinami neigiami dalykai ir sumažinami teigiami.

Etikečių klijavimas ir klaidingas įvardinimas. Sau ar kitam žmogui „priklijuojama“ apibendrinanti etiketė, neatsižvelgiant į turimus faktus. Įvykių apibūdinimas sunkiais ir emocinį krūvį turinčiais žodžiais.

Emocinis mąstymas. Manoma, kad neigiamos emocijos atspindi realybę. Kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, ignoruojami tam prieštaraujantys faktai.

„Turėjimas“ ir „privalėjimas“. Vartojami žodžiai „turiu“, „privalau“ ir „reikia“, pervertinant, kad kitaip pasielgus bus blogai. Jie taikomi tiek sau, tiek kitiems žmonėms.

Suasmeninimas. Manote, kad už neigiamą įvykį turite prisiimti atsakomybę, nors tiesiogiai nesate su juo susijęs. Galvojate, kad kitų žmonių neigiamas elgesys susijęs su jumis ir neapsvarstote kitų galimybių.

Matymas „pro tunelį“. Matomi tik neigiami situacijos aspektai.

Klausimai automatinėms mintims tikrinti

Žemiau pateikti klausimai, kurie padeda patikrinti, kiek tikroviška yra automatinė mintis. Pirmiausia būtų naudinga įsivertinti, kokius jausmus sukelia ta mintis ir kiek stiprūs yra tie jausmai skalėje nuo 1 iki 100 (ar nuo 1 iki 10, kaip Jums patogiau).

Kokie įrodymai patvirtina šią mintį?
Kokie įrodymai paneigia šią mintį?
Ar yra kitoks galimas paaiškinimas?
Kas blogiausio galėtų atsitikti? Ar galėčiau tai išgyventi?
Kas geriausio galėtų atsitikti?
Kokia šios situacijos baigtis yra labiausiai tikėtina?
Kokias pasekmes sukelia tai, kad turiu šią automatinę mintį?
Kas būtų, jei pakeisčiau savo mąstymą?
Ką turėčiau daryti?
Ką pasakyčiau draugui/draugei, jeigu jis/ji atsidurtų panašioje situacijoje?

Beck J. S. 2008. Kognityvinės terapijos pagrindai. Kaunas: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija.
Burns D. D. 2013. Geros nuotaikos vadovas. Vilnius: Žmogaus studijų centras.