Psichologo vertybės

Galvojant apie konsultanto vertybes, iškart iškyla kelios mintys. Visų pirma, kaip konsultanto vertybės veikia konsultavimo procesą? Antra, ar konsultantas turėtų atskleisti savo vertybes klientui? Ir galiausiai, kokios vertybės konsultavime yra naudingiausios?

Vertybės vaidina svarbų vaidmenį konsultavimo procese ir gali lemti pokyčius, todėl konsultantui svarbu pažinti savo vertybes. L. E. Beutler [1] teigia, kad psichoterapija pakeičia klientų vertybes ir kad jie įgyja ne adaptyvesnes ar brandesnes vertybes, bet specifines savo terapeuto vertybes. Tai rodo, kad terapeuto vertybės yra svarbios ir kad svarbu žinoti savo, kaip konsultanto vertybes. Savo vertybių žinojimas gali padėti suprasti, kokią įtaką konsultantas gali daryti klientui. Kočiūnas [2] teigia, kad konsultantas turi žinoti savo vertybes, kad neprimestų jų savo klientui. Taigi, konsultanto vertybės daro įtaką klientų vertybėms bei konsultavimo procesui, dėl to svarbu pažinti savo asmenines vertybes.

Kai kuriais atvejais konsultanto vertybės yra itin svarbios. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – konsultanto požiūris į savižudybę, konsultuojant krizinį klientą. Jeigu konsultantas manys, kad savižudybė yra priimtinas sprendimo variantas, tuomet jis sąmoningai ar nesąmoningai pritars kliento ketinimams nusižudyti. Tuo tarpu krizių konsultantui vertybė turėtų būti gyvenimas, o savižudybė suprantama kaip noras išvengti skausmo. Taip pat, kai žmogus nori nusižudyti, jis visada jaučia ambivalenciją – nori mirti, bet tuo pačiu nori ir gyventi. Net ir beviltiškoje situacijoje gali būti išeitis, gali būti netgi daugiau negu vienas sprendimo variantas, kurie galbūt nepriimtini klientui, bet reikia atrasti tokį, kuris būtų mažiausiai nepriimtinas. Galų gale, jeigu situacija iš tiesų beviltiška ir pakeisti nieko neįmanoma (pavyzdžiui, mirtinos ligos atveju), tai yra dar viena išeitis – susitaikyti. Konsultantas, priimantis savižudybę kaip tinkamą sprendimą, gali nematyti susitaikymo kaip išeities. Taigi, krizių konsultavime konsultanto vertybės yra netgi gyvybiškai svarbios.

Vertybės psichologo darbe yra daugiau negu tik profesinės vertybės. Visos asmens vertybės turi poveikį konsultavimo procesui ir santykiams su klientais. William J. Doherty teigia, kad visa terapija yra apie vertybes ir jeigu konsultantas neparodo savo vertybių – tai irgi sako apie jo vertybes. Jis konsultuoja šeimas ir konsultuodamas besiskiriančią porą, aktyviai stengiasi išsaugoti santuoką ir nepritaria skyryboms, primena klientams apie skyrybų įtaką vaikams. Tačiau Lietuvos psichologų etikos kodeksas [3] konstatuoja, kad psichologas „neprimeta S [subjektui] savo etinių, vertybinių ir panašių normų arba pažiūrų“. Todėl toks psichologas, kuris atskleidžia savo vertybes ir skatina konsultuojamuosius jas perimti arba remtis jomis priimant sprendimus, pažeidžia etikos kodeksą. Žmogaus vertybės turėtų būti neliečiamos, klientas yra savarankiškas žmogus, galintis pats priimti sprendimus, o konsultanto uždavinys turėtų būti įgalinti klientą priimti savarankiškus sprendimus, o ne pakreipti jį į vieną ar kitą pusę. Taigi, savo vertybių atskleidimas ir jų primetimas klientui gali būti žalingas.

Psichologo darbe itin keblu, kai susiduria kliento ir konsultanto religinės vertybės. Aš asmeniškai esu nereliginga, todėl man atkrenta daugybė tokių keblumų, kylančių dėl religinių vertybių, prieštaraujančių žmogaus teisėms ir laisvėms. Tačiau jeigu konsultantas religingas, kyla klausimas, ar jis gali pakankamai atsiriboti nuo savo vertybių, kad jų neprimestų klientui? Pavyzdžiui, krikščioniui gali būti nepriimtina konsultuoti homoseksualų asmenį. Toks konsultantas turės išankstines nuostatas homoseksualaus kliento atžvilgiu, laikys jo seksualinę orientaciją nuodėme, jeigu klientas kreipsis dėl santykių problemų, konsultantas visą kaltę gali sumesti kliento homoseksualumui. Arba jis tokio kliento atsisakys ir perleis kitam konsultantui. Vienu atveju klientas gali gauti nekokybišką paslaugą, kitu – negauti apskritai jokios. Taigi, konsultantas turėtų išmokti atsiriboti nuo savo asmeninių vertybių, o kai susiduria su joms prieštaraujančiu klientu, žiūrėti į konsultavimą itin atsargiai ir stebėti, ar nėra kontrperkėlimo.

Vis tik suprantu, kad man gali kilti keblumų susidūrus su itin religingu klientu, nes esu ateistė ir religingumas prieštarauja mano vertybėms. Pavyzdžiui, man svarbi vertybė yra pažinimas ir mokslas, o religinis pasaulio suvokimas dažnai tam prieštarauja. Kita vertus, manau, kad svarbiausia už visų „etikečių“ kliento kėdėje matyti žmogų. Žmogų, turintį teisę į savo vertybes, savo pasaulio suvokimą, savo gyvenimo būdą. Jeigu klientui religija padeda, jį palaiko psichologiškai, tuomet tai yra jo privalumas, jo stiprybė. Aš galiu priimti tai kaip jo būdą įveikti sunkumus, svarbiausia, kad tai nebūtų vienintelis būdas, kad viskas nebūtų paliekama „dievo valiai“ ir kad religingumas nebūtų patologiškas. Taigi, nors religingumas prieštarauja mano vertybėms, bet aš galiu priimti religingą klientą tam tikrose ribose.

Konsultavime naudingesnės yra ateistinės vertybės. Albert Ellis [4] išskyrė, anot jo, tipiškas terapeutų klinikines humanistines ateistines vertybes ir palygino jas su teistinėmis vertybėmis bei klinikinėmis humanistinėmis Bergin išskirtomis vertybėmis. Pagal šį palyginimą, teistinės ir klinikinės humanistinės vertybės beveik kraštutinai skiriasi. Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra gana artimos klinikinėms humanistinėms, tačiau jos ne tokios kraštutinės. Teologinės vertybės išaukština dievą, jo pranašumą, pabrėžia gyvenimą po mirties, pagal klinikines humanistines vertybes, daug kur išaukštinamas žmogus ir jo vertė, tuo tarpu A. Ellis išskirtose klinikinėse humanistinėse ateistinėse vertybėse pabrėžiamas ir socialinis kontekstas. Taigi, klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra realistiškos ir vadovaujasi sveiku protu, todėl konsultavimo procese jos būtų naudingesnės.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės yra labai svarbios konsultavimo procese. Konsultanto vertybės gali veikti kliento vertybes ir patį konsultavimą, todėl svarbu, kad psichologas pažintų savo vertybes. Ypač jautru, kai konsultavime susiduria religinės vertybės, kai konsultantas dėl savo religingumo negali priimti kliento arba tinkamai jo konsultuoti. Naudingesnės šiuo atžvilgiu yra ateistinės vertybės, nes jose saikingai pabrėžiama asmens vertė ir atsižvelgiama į socialinį kontekstą. Šiems dalykams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ruošiant būsimuosius psichologus, būtų pravartu skirti laiko konsultantų vertybių formavimui.

[1] Beutler, L. E. (1979). Values, Beliefs, Religion and the Persuasive Influence of Psychotherapy. Psychotherapy: Theory, Research and Practice, 4 (16), 432-440.
[2] Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen leidykla.
[3] Gučas, A., Rimkutė, E. ir Gailienė, D. (1996). Etikos kodeksas.
[4] Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.

Mitai apie psichologo darbą

Dažnai žmonės, kurie nėra buvę pas psichologą (o kartais net ir tie, kurie yra buvę), turi įvairių įsitikinimų apie tai, ką psichologas daro ir kas lankosi pas psichologus. Neretai pasitaiko, kad žmogus, nukreiptas į psichologą, sureaguoja: „Tau atrodo, kad aš pscyhas?“ Na, ne, man taip neatrodo, nereikia būti „psychu“, kad eitum pas psichologą. Arba dar viena reakcija: „Tai tu galvoji, kad aš durnas?“ Nežinau, gal? Bet norint konsultuotis su psichologu, reikia pakankamo intelekto, tai jeigu manyčiau, kad tu „durnas“, turbūt ten nesiųsčiau.

Psichologas = psichiatras?

Tikriausiai kartais žmonės neišklauso pilno žodžio, o išgirsta tik jo pradžią. Jei pasakei „psich-“, tai turbūt išvadinai žmogų „psychu“ ir siunti jį pas psichiatrą. Kai paklausi žmogaus, ar jis yra buvęs pas psichologą, jo atsakymas būna: „Taip, išrašė raminamųjų“. STOP! Psichologai raminamųjų nerašo. Nei antidepresantų. Nei jokių kitų vaistų. Psichologas NĖRA gydytojas. Psichologas nėra psichiatras.

Psichiatras diagnozuoja psichinius sutrikimus ir išrašo vaistus. Na, dar gali išrašyti siuntimą į psichiatrinę ligoninę. Tuo tarpu psichologas negali nei ko nors diagnozuoti, nei išrašyti vaistų. Psichologas gali prisidėti prie diagnozavimo, atlikdamas psichologinį įvertinimą ir rašydamas psichologinę išvadą. Tačiau tai nėra būtina psichologo darbo dalis, tai labiau būdinga klinikiniams psichologams, kurie dirba psichikos sveikatos centruose. Pagrindinis dalykas, kurį daro konsultuojantis psichologas – tai... atrodo, jau ir išsidaviau – konsultuoja. Jis išklauso ir atreaguoja į tai, kas sakoma. Jis užduoda klausimus. Jis nagrinėja įvairiausio pobūdžio problemas (santykiai, karjera, asmenybė, nerimas ir t. t.). Psichologas padeda ieškoti galimų problemų sprendimų.

Norint eiti pas psichologą, visai nereikia turėti psichikos sutrikimo. Pas psichologus eina ir visiškai sveiki žmonės. Galima konsultuotis su psichologu norint išspręsti savo problemas, o galima konsultuotis ir norint augti kaip asmenybei, net ir neturint konkrečių problemų. Jei dėl savo sunkumų kreipiatės į psichologą, tai nereiškia, kad esat psychas, durnius ar kad kažkas dar su jumis negerai. Ne, tai kaip tik rodo, kad su jumis bent jau kai kas yra gerai – tai rodo, kad jūs norite spręsti savo problemas, kreipimasis psichologinės pagalbos yra jūsų stiprybė. O jeigu jūs nežinote, kaip spręsti savo problemą, kamuojatės su ja, bet pagalbos neieškote, o tik raunatės plaukus, kad niekaip jos neišsprendžiat – tuomet kažkas negerai.

Sensacija: psichologijos studijos išmoko patarimų visoms įmanomoms gyvenimo situacijoms!

Psichologijos studijos trunka taip ilgai dėl to, kad mes skaitome storiausias knygas apie tai, ką reikia daryti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Ką daryti, jei paliko žmona? Ką daryti, jeigu vyras išvarė iš namų? Ką daryti, jei vaikas neklauso? Jums net nereikia pasakoti savo istorijos, tiesiog apibendrintai pasakykit problemą ir klauskit: „Ką man patarsit?“ Psichologas iškart prisimins, kad „Patarimų knygos I tome“ skaitė, kad reikia daryti tą ir tą. Ir tai tinka absoliučiai visiems, šitie patarimai universalūs. Taigi, psichologas duoda jums patarimą, o jūs einat laimingas ir darot tą ir tą ir tada visos jūsų problemos išsisprendžia. Valio!

Kartais iš žmonių klausimų, reakcijų, lūkesčių, atrodo, kad būtent taip ir yra. Visai norėčiau, kad taip ir būtų, tada psichologo darbas būtų daug paprastesnis. Deja, taip nėra. Turėsite psichologui papasakoti savo situaciją. Ir ne šiaip apibendrintai, bet pakankamai išsamiai. Jis įkyriai klausinės visokių nesąmonių, kartais, atrodo, netgi nesusijusių dalykų. Jis viską šitaip iššniukštinės, ištardys ir, bjaurybė, vis tiek nepasakys, ką daryti! O kaip jums pačiam atrodo, ką būtų galima daryti šioje situacijoje? Kokių variantų turite? Ką bandėte panašioje situacijoje anksčiau? Taip, psichologas ir toliau klausinės. Jūs šauksit: „Nežinau, gi aš čia to ir atėjau, kad jūs man pasakytumėt, ką daryti!“ Bet jis kankins jus toliau. Žinot žinot. O ką patartumėt draugui panašioje situacijoje? Ir staiga: lept, ir jūs jau žinot. Pasirodo, ir žinojot, tik reikėjo giliau pasiknaisioti. Su tuo ir dirba psichologas.

Aišku, ne visada yra vien taip. Kai kurioms problemoms spręsti gali būti naudojamos technikos. Bet jos, deja, taip pat nėra universalios. Vieniems žmonėms tai pačiai problemai spręsti tinka vienos technikos, kitiems – kitos. Psichologas gali pasiūlyti atlikti kokią nors techniką, pavyzdžiui, kai apima nerimas, susitelkti į savo kvėpavimą. Taip pat psichologas gali rekomenduoti kokios nors literatūros. Vaikų psichologas galės pasiūlyti taikyti vieną ar kitą auklėjimo strategiją, parodyti jūsų klaidas. Karjeros psichologas galės atlikti testus ar tiesiog tais pačiais anksčiau minėtais įkyriais klausimais priversti jus suprasti, kokio darbo jūs norit, ar ką jums studijuoti.

Kad nekiltų kažkokių nesusipratimų, aiškiai pabrėšiu: psichologai nesimoko iš patarimų knygų, universalių patarimų nėra ir psichologai patarimų nedalina! Ir minčių, beje, neskaito, todėl jums teks pačiam papasakoti savo istoriją.

„Aš pats psichologas“

Dažniausiai tokie pasakymai lydimi „Ką jis man pasakys?“ arba „Jis man sakys tą ir tą“. Aš geras psichologas, draugams visad patariu, ką daryti. Galėčiau sukurti patarimų svetainę jauniems žmonėms. Psichologai durni. Jie nieko nežino. Manęs nesupras.

Ne, greičiausiai jūs pats nesate psichologas, jeigu nebaigėte psichologijos magistro studijų, net jeigu tokiu ir jaučiatės. Visada lengva dalinti patarimus kitiems, bet kai pats susiduri su problema, tai jau nebežinai, ką daryti? Psichologas – ne draugas. Jis nesakys: ką čia išsigalvoji, viskas bus gerai. Jis greičiausiai nesakys to, ką jūs galvojate, kad jis sakys. Psichologas išklausys, bet ne taip, kaip išklauso draugai. Jis klausysis aktyviai. Jis stengsis suprasti, įsijausti į jūsų situaciją ir padės surasti problemų sprendimus.

O ką, man psichologas pinigų duos? Darbą suras? Žmoną sugrąžins? Ne, bet, matyt, ne vien pinigai, darbas, žmona ar dar kas nors yra problema. Jei sakai, kad turi didžiulių finansinių problemų ir galvoji apie savižudybę, o tau siūlo nueiti pas psichologą, tai nereiškia, kad psichologas išspręs tavo finansines problemas. Tai reiškia, kad jis bandys padėti tau išsikapanoti iš psichologinių problemų (psss, savižudybė – viena iš jų). Psichologas darbo tau nesuras, bet kartu galėsit apsvarstyti būdus, kuriais gali ieškoti to darbo. Arba atrasti priežastis, kodėl to darbo nerandi (neskaitant tos, kad darbdaviai durni ir nesupranta, koks tu visų galų meistras). Žmonos irgi nesugrąžins. Pala, tai kam man pas tą psichologą eit tada? Nes jis padės susigaudyti savo jausmuose, susidėlioti juos, ir arba priimti situaciją tokią, kokia ji yra, arba ieškoti jai sprendimų.

Psichologas nesakys „Skirkis tu su tuo asilu“ (nors kartais gal ir reikėtų taip pasakyti, ir net norėtųsi). Nesakys „Mesk gert ir dings visos problemos“ (net jei tai tiesa, bet psichologas supranta, kad priklausomas žmogus taip paprastai gert nemes ir tam reikia kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie dirba su priklausomybėmis, kurie, beje, irgi nesakys „mesk gert“). Jis daug ko nesakys. Bet visai nemažai ir pasakys, galbūt nė nenumanai, ką. Todėl jeigu jauti, kad turi problemų ir jų negali išspręsti – kreipkis į psichologą. Nueik ir pažiūrėk, ką jis pasakys. Bet atsimink, kad ir pats turėsi nemažai pasakyti, o ne tik laukti, ką pasakys psichologas. Jeigu tik ateisi ir tikėsiesi, kad psichologas pamosuos burtų lazdele ir problemos dings, arba kad psichologas šoks ir linksmins tave, teks nusivilti. Deja, bet ir pats turėsi nemažai padirbėti.

Ar tavo viršininkas psichopatas?

Papasakosiu apie neseniai perskaitytą Jon Ronson knygą „Kaip atpažinti psichopatą“ („The Psychopath Test“).

Kaip atpažinti psichopatą? Tiek iš pavadinimo, tiek skaitant knygos aprašymą, ir tuo labiau iš to, kuriame skyriuje knyga padėta (psichologijos), atrodo, kad knyga iš tiesų turėtų būti apie tai, kaip atpažinti psichopatą. Klinikinės psichologijos knyga. Bet įtarimą sukelia jau tai, kad autorius – žurnalistas. Pavarčius knygą – pasakojimai, pokalbiai su kažkuo. Jau kelis kartus atidėjau šitos knygos pirkimą. Bet galiausiai kartą atsiverčiau ją knygyne ir pradėjau skaityti. Istorija apie kažkokią keistą knygą, kurią nežinomas autorius išsiuntinėjo mokslininkams į įvairius pasaulio kampelius. Keli mokslininkai, gavę tą knygą, nusprendė kreiptis į žurnalistą, kad šis išsiaiškintų, ką ta knyga reiškia. Tokia pradžia suintrigavo ir, nors čia nekvepėjo nei psichopatija, nei apskritai psichologija, bet nusprendžiau išbandyti bent jau kaip grožinę knygą (nors paprastai grožinė literatūra manęs netraukia).

Taigi, pirmasis skyrius ir buvo apie tą paslaptingąją knygą. Žurnalistas gana greitai išaiškino knygos autorių ir, kaip neva paaiškėjo, jis visai ne genijus, sugalvojęs paslaptingą galvosūkį mokslininkams, o „pamišėlis“. Tikėjausi, kad kituose skyriuose tęsis istorija ir galiausiai paaiškės, kad autorius yra kažkas kitas, arba kad kažkaip visa ta istorija bus susieta su psichopatija. Bet ne, antras skyrius jau nebe apie tą knygą. Antrasis skyrius – apie žmogų (pavadintą Toniu), apsimetusį pamišėliu tam, kad išvengtų kalėjimo. Bet vargšas žmogelis pateko į psichiatrinę ligoninę, kurioje kalėjo ilgiau negu būtų kalėjęs kalėjime. Ir, pasirodo, psichiatrai netgi žinojo, kad Tonis apsimetinėjo psichiniu ligoniu. Dar įdomiau – apsimetinėjimas psichiniu ligoniu yra būdingas psichopato požymis norint išvengti kalėjimo.

Trečiame knygos skyriuje pasakojama, kaip keli gailestingi psichiatrai taikė netradicinius būdus gydant psichinius ligonius ir psichopatus. Galbūt pasirodysiu pernelyg moralizuojanti, bet man pasirodė, kad pats psichiatras turėtų būti pakankamai iškrypęs, kad galėtų susižavėti tokiu metodu kaip pacientų išrengimas nuogai ir sukišimas į vieną palatą vienuolikai dienų. Tiesa, dar jiems davė LSD, ir manau, kad tai ne itin tinkamas psichodelikų naudojimas. Psichodelikai iš tiesų gali duoti naudos esant kai kuriems psichikos sutrikimams, tačiau jie turi būti naudojami tinkamai, turi būti sukuriama atitinkama atmosfera. Be to, jie labiau tinka depresijai ir nerimo sutrikimams gydyti, o dėl psichopatijos – nežinau. Taigi, pradžioje atrodė, kad tokia psichoterapijos forma veikia, tačiau galiausiai paaiškėjo, kad pacientams dar labiau paprastėjo. Na, ir verta paminėti, kad šis skyrius pradžiugino, nes iš tiesų pagaliau kalbama apie psichopatiją.

Ketvirtasis skyrius – dar arčiau psichopatijos. Pasakojama apie testą, skirtą nustatyti psichopatijai, ir apie jį sukūrusį žmogų. Testo kūrėjas nežiūrėjo taip naiviai į psichopatus, ir jau žinojo, kokie jie pavojingi, ir kad nieko gero iš jų geriau nesitikėti – bet svarbiausia juos atpažinti. Žurnalistas dalyvavo to žmogaus rengtame trijų dienų seminare. Tiesa, man kiek juokinga pasirodė, kad po to seminaro jis jautėsi esąs ekspertu ir galinčiu diagnozuoti psichopatiją. Žmonės studijuoja tai metų metus, o čia staiga žurnalistas pasijunta didžiu ekspertu, nors neturi nei psichologijos, nei psichiatrijos pagrindų. Kad ir kaip ten bebūtų, vis tik jis rašo įdomiai ir intriguojančiai, o tai parodo, kad bent jau žurnalistikos ekspertas jis yra gana geras. Šiame skyriuje taip pat paaiškėja, kad psichopatų elgesio priežastys glūdi smegenyse. Pasirodo, jų smegenys reaguoja kitaip negu įprastų žmonių. Bet ar tai nepadaro jų nekaltų ir vertų pasigailėjimo? To paties klausia ir knygos autorius, bet jam atsako: „Kodėl turėtume jausti jiems gailestį? Jiems juk ant mūsų nusispjaut.“

Tiesa, skaitant psichopato požymius, pasirodė, kad ir sau galėčiau priskirti vieną kitą bruožą. Yra buvę atvejų, kai žmonės pavadindavo mane bejausme. Ir kai skaičiau psichopato aprašymą „Vikipedijoje“, kilo nerimas, kad gal esu psichopatė. Bet knygoje cituojama psichologė pasako tokius žodžius: „Jei pradedi nerimauti, jog esi psichopatas, jei atpažįsti savyje kai kuriuos jų bruožus, jei jauti, kad tau dėl to darosi baisu, vadinasi, nesi vienas iš jų“. Toks komentaras ne tik nuramino, bet ir pakėlė nuotaiką ir sukėlė keistą malonumo jausmą širdyje. Be gerų naujienų, ketvirtajame skyriuje taip pat postuluojamos ir gana liūdnos – kad nemažai mūsų lyderių, vadovų, politikų yra psichopatai ir kad pasaulis yra „toks neteisingas“ būtent dėl to.

Sekančiame skyriuje rašoma apie susitikimą su žmogumi, nusikaltusiu žmonijai. Autorius su juo susitiko du kartus: vieną kartą, kai jis gyveno iš dalies laisvėje, nors buvo atsakingas už daugybės žmonių mirtis, be to, jam buvo uždrausta bendrauti su žiniasklaida. O antras kartas vyko tada, kai jis kalėjo už sukčiavimą. Žurnalistas bandė įvertinti, ar šis žmogus yra psichopatas. Iš tiesų, nuo pat pradžių jis elgėsi akivaizdžiai psichopatiškai, tačiau žurnalistui pradžioje jis pasirodė visiškai nepanašus į tokį. Vis tik vėliau jis galiausiai perprato nusikaltėlį ir jo psichopatiją. Įdomus autoriaus pastebėjimas – kad psichopatai tampa panašūs į žmones, su kuriais bendrauja, ir dėl to jiems patinka.

Šeštame skyriuje rašoma apie žmogų, mėgusį atleidinėti darbuotojus, ir taip kėlusį įmonių akcijas. Kai žurnalistas su juo kalbėjosi ir bandė jam pritaikyti psichopato testą, šis tik pritarė visiems teiginiams ir išvertė juos į jam palankią pusę. Visus psichopato bruožus pateikė kaip teigiamus ir svarbius lyderiui. Bet iš kitos pusės, gal jie iš tiesų taip mato pasaulį, ir nesupranta, kodėl juos kažkas dėl to kaltina. Kalbant apie žurnalistą, panašu, kad jis turi pasąmoningą norą nusižudyti, kadangi taip neatsargiai bendrauja su psichopatais ir jiems tiesiai į akis pasako, kad jie psichopatai. O psichopato testo kūrėjas nustatė, kad tarp įvairių vadovų psichopatų yra 4-5 kartus daugiau nei apskritai.

Septintame skyriuje autorius kalbasi su kitais žurnalistais. Jam pasako, kad iš esmės visi žurnalistai ieško beprotybės. Jis kalbasi su žurnaliste, kuri rengė laidas, į kurias specialiai kvietė žmones, atrinkdama juos pagal tai, kokius vaistus jie vartoja. Jai labiausiai tikdavo vartojantys prozaiką, o vartojantys litį – jau per daug išprotėję, nieko nevartojantys – per mažai. Laidos, kuriose kviesdavo šeimas, kad jos rietųsi. Ir papasakojo kelis atvejus, kai tokios laidos baigdavosi savižudybe.

Sekančiame skyriuje psichopatijos neapčiuopiau. Šiaip „pamišėliai“, kuriantys sąmokslo teorijas, terorizmo aukos ir panašiai. Ir apmąstymai, kodėl vieni pamišėliai tinka žiniasklaidai, o kiti – ne. Anot autoriaus, „tinkamai išprotėję žmonės yra tie, kurie tik vos vos labiau išprotėję už tokius, kokiais mes patys bijome tapti“.

Devintame skyriuje pasakojama apie buvusį kriminalinį profiliuotoją, kuris padėdavo išaiškinti seksualinius nusikaltimus. Tačiau kartą jis parodė ne į tą žmogų. Ir labai keistais būdais bandė jį įtikinti prisipažinti. Kaltinamasis buvo vienišas ir jam padavė moterį, užsimaskavusią policininkę, kuri stengėsi sužadinti jo fantazijas, ypač skatino smurtines fantazijas. O jis sakė, kad šiaip yra taikus žmogus, bet jos prašymu pateikė smurtinių seksualinių fantazijų. O psichologas (profiliuotojas) padarė išvadas, kad jis turi neeilinių fantazijų ir tai rodo, kad jis padarė nusikaltimą. Galiausiai paaiškėjo, kad nusikaltimą padarė visai kitas žmogus, ir jį sugavo tik tada, kai jis padarė antrą nusikaltimą. Visa tai buvo pavyzdys, kai galima piktnaudžiauti psichopatų testu ir neteisingai diagnozuoti žmones.

Dešimtas skyrius vėl prikaustė mano dėmesį – jame pasakojama DSM (Psichikos sutrikimų diagnostikos ir statistikos vadovas) kūrimo istorija. Į DSM-III buvo įtraukti sutrikimai, kurie būdavo garsiausiai išrėkiami susirinkimų metu. Tiesiog taip. Išrėkiamas sutrikimo pavadinimas ir jo simptomai, ir jį DSM-III redaktorius patvirtindavo. Tas pats dėjosi ir su DSM-IV, nors jau buvo kitas redaktorius. Ir pasirodo, kad taip atsirado ir Aspergerio sindromas (tiesiog išskirtiniai vaikai), ir dėmesio sutrikimo sindromas, ir  vaikų bipolinis sutrikimas (kurio egzistavimui nėra jokių įrodymų). Vaikams diagnozuojami sutrikimai ir skiriami vaistai, o tėvams tiesiog ramiau, kad tai ne jų kaltė ir kad vaistai nuslopina vaiką. Skyriaus gale paminimas atvejis, kai mergaitė mirė nuo tokių vaistų perdozavimo ir jos tėvai už tai buvo nuteisti dėl nužudymo.

Paskutiniame skyriuje vėl grįžtama prie Tonio. Vyksta teismas ir galiausiai jį išteisina ir paleidžia, tačiau ne į laisvę, o į kitą psichiatrinę ligoninę. Tačiau paaiškėja, kad ten sąlygos dar baisesnės. Vis tik galiausiai jį paleido ir iš ten, ir autorius mano, kad galbūt Tonis tėra pusiau psichopatas ir kad galbūt psichiatrai pernelyg susitelkia į neigiamas psichopatų savybes ir nepastebi teigiamų. Knyga baigiasi tuo, kad žurnalistas gauna paslaptingąją knygą, minėtą pirmame skyriuje, ir jos autorius prisipažįsta, kad tai jis ją padarė, tačiau vis tiek ją pateikia kaip mįslę, uždavinį, kurį reikia išspręsti.

Taigi, galiu pasakyti, kad knyga nenuvylė ir buvo įdomi, nors keli skyriai ir atrodė nuobodoki. O dabar galima ramiai padėti knygą į šoną ir eiti skirstyti žmones į psichopatus ir nepsichopatus.

Būrėjas ar psichologas?

Šį straipsnį rašiau prieš dvejus metus ir dabar nusprendžiau juo pasidalinti ir su šio tinklaraščio skaitytojais, kiek pakoregavusi pagal dabartinę patirtį.

Neseniai gavau gana liūdną ir ilgą vienos merginos laišką. Nepasakosiu nei kas ta mergina, nei apie ką ji man rašė, tik pasakysiu, jog ji minėjo, kad lankėsi pas psichologę, tačiau nuo to jai tik pablogėjo. O po to ji nusprendė kreiptis į būrėją. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.

Būrėjos kartu dažnai būna dar ir geros psichologės. Vienos turi tikrą psichologijos išsilavinimą, o kitos tiesiog gerai išmano žmonių psichologiją. Ir dažnai būtent tai ir būna jų darbo pagrindas. Žmonės dažnai kreipiasi į būrėjus tarsi į psichologus, prašo jų patarimų. Štai psichologas patarimų duoti negali, to neleidžia jo darbo principai. O būrėjas? Jo nevaržo niekas. Nežinia, tai gerai ar blogai, bet vis tik – ar tai nėra kišimasis į kito žmogaus gyvenimą? Be abejo, būrėjas gali nusimesti atsakomybę ir sakyti, kad vis tiek galutinį sprendimą priima pats žmogus. Bet aš galėčiau pasakyti kitaip. Ne be reikalo psichologai konkrečių patarimų neduoda. Jie tik padeda (ar bent turėtų padėti) žmogui priimti sprendimą, pačiam atrasti išeitį iš susidariusios situacijos. Jie turi padėti žmogui atgauti pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis ir įgyti savarankiškumą.

Anksčiau man pačiai teko apsilankyti pas porą psichologių. Dabar mano situacija jau gera ir rimtų problemų nebeturiu, tačiau tada buvo tikrai sunku. Todėl ir kreipiausi į psichologę. Pirmoji psichologė man nepadėjo, nuo jos man pasidarė tik blogiau, kaip ir pradžioje šio įrašo minėtai merginai. Man tikrai netiko tos psichologės metodai. Kiek vėliau lankiausi pas kitą psichologę. Tiesą sakant, kai pradėjau pas ją lankytis, sunkumo „banga“ jau buvo kaip ir praėjusi, tad net buvo sunku pasakyti, ko aš iš jos noriu. Bet ne be reikalo tai pavadinau „banga“ – mat jos tai užplaukdavo, tai vėl nuslūgdavo, bet visad grįždavo. Su šia psichologe buvo gan malonu ir įdomu pabendrauti, tačiau sunku ją pavadinti savo psichologe, man ji man buvo labiau kaip kolegė ar draugė. Nebendravome kaip klientė ir psichologė – tiesiog kalbėjomės apie įdomius dalykus. Taigi, ši psichologė man taip pat nepadėjo. Savo bėdas vėliau išsprendžiau pati ir su aplinkinių pagalba (gali būti, kad kai kurie aplinkiniai žmonės nė nežino, kad jie man padėjo). Taip pat labai prisidėjo ir kiti metodai bei ypatingos patirtys, apie kurias čia nekalbėsiu.

Kokias išvadas iš to galime padaryti? Visų pirma, manau, kad kai kurių psichologų metodai yra labai netobuli, riboti ir ne kiekvienam tinkami. Tiesa, privalau paminėti, kad yra daugybė žmonių, kuriems psichologai padėjo, galbūt net tie patys, kurie man bei mano minėtai merginai nesugebėjo padėti. Tačiau vis tik psichologas turėtų sugebėti prisitaikyti prie klientų ir pamatyti, koks jam metodas labiau tinkamas. Manau, kad ne be reikalo psichologams sakoma: išmokite visas asmenybės teorijas, o kai į jūsų kabinetą įeina klientas, išmeskite visas tas teorijas į šiukšlių dėžę. O tada, išklausę kliento situaciją, išsitraukite tinkamą teoriją. Arba sugalvokite savo. Psichologas turėtų būti kūrybingas žmogus.

Dabar man jau teko lankytis ir pas trečią psichologą, prieš metus laiko. Šį psichologą jau galėčiau pavadinti geru specialistu, su juo pavyko užmegzti tikrą psichologo-kliento ryšį. Ne jokio ryšio, kaip su pirmąją psichologe, ir ne kolegų ryšį, kaip su antrąja. Su šiuo psichologu dirbome apie pusę metų ir viskas vyko gana sėkmingai. Dažnai po konsultacijų išeidavau nusiraminusi ar net laiminga, kai į konsultacijas ateidavau liūdna, prislėgta. Iš to galima daryti išvadą, kad šis psichologas, kitaip nei prieš tai dvi minėtosios, man padėjo. Tai reiškia, kad kartais reikia turėti kantrybės norint surasti tinkamą ir gerą specialistą, kuris tau padėtų.

O kaip dėl būrėjų? Kodėl mergina, kuriai nepadėjo psichologė, kreipėsi į būrėją? Kuo būrėjas geriau už psichologą? Iš tiesų, galbūt reikėtų nagrinėti kiekvieną individualų atvejį, ir tada pasakyti, kodėl tas žmogus pasirinko būtent būrėją, o ne psichologą. Arba atvirkščiai. O dabar galima tik spėlioti. Galbūt būrėja geriau, nes ji gali pasakyti kažką konkrečiau? Ji drąsiai išsako informaciją apie asmens galimybes, gyvenimo posūkius, pavojus ir sėkmes. Nors vis tik manau, kad niekas negali pasakyti, kaip bus iš tiesų. Gali nebent užprogramuoti, kad žmogus įtikėtų būrėjo žodžiais, o po to juos ir įgyvendintų.