Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.

Nenormalus ar kitoks?

Turbūt visiems iki kaulų smegenų gerai žinomas vadinamasis „normalusis pasiskirstymas“. Na, jei ne visiems, tai bent jau visiems psichologams – garantuotai. Dauguma žmonių sutelpa į šio pasiskirstymo vidurį. Kai kurie keistuoliai vis tik patenka už standartinio nuokrypio ribų, tai jie jau kažkokie ne visai „normalūs“. Bet yra tokių išvis „nenormalių“, kurie patenka už dviejų ar net trijų standartinių nuokrypių!

Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].

Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?

Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.

Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!