Humanistinės ateistinės psichologo vertybės

Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės pagal Albert Ellis [1]:

• Niekas (nei dievas, nei žmonės) nėra aukščiausi. Išaukštinti save reiškia būti sutrikusiam. Pusiausvyra tarp autonomijos ir gyvenimo bendradarbiaujant su kitais bei pusiausvyra tarp atmetimo ir pernelyg didelio paklusimo išoriniam autoritetui yra dorybės.

• Asmeninis tapatumas yra trumpalaikis ir mirtingas. Santykiai su kitais dažnai suteikia laimės, tačiau niekada neapibrėžia savivertės. Niekas neapibrėžia. Savivertė, savigarba arba „savasties“ įvertinimas apskritai yra (teologinė) klaida, vedanti į sutrikimą. Savęs priėmimas gali būti tiesiog turimas, nepriklausomai nuo jokių dievo ar žmogaus įstatymų.

• Savęs išreiškimas per santykines vertybes. Lanksti moralė. Situacinė etika.

• Asmeniniai troškimai ir saviaktualizacija turi būti siekiami atsižvelgiant į socialinį kontekstą. Didėjantis pasitenkinimas savimi, įskaitant socialinį pasitenkinimą ir meilę, yra svarbiausias asmeniniam augimui.

• Pasirinkimas tarp jokios santuokos, tradicinės santuokos ar atviros santuokos. Pabrėžiamas seksualinis pasitenkinimas su abipusiškai pasirinktais partneriais, su ar be ilgalaikių atsakomybių. Šeimyninis gyvenimas pasirenkamas, dažnai trokštamas, bet nebūtinas sveikatai ir laimei.

• Asmeninė atsakomybė už savo kenksmingus veiksmus ir pokyčius juose. Atsakomybės padidinimas už kenksmingus bei amoralius veiksmus ir kaltės (savęs pasmerkimo ir savo veiksmų pasmerkimo)  sumažinimas. Jokių atsiprašymų ar išsisukinėjimų už savo neetiško elgesio padarinius. Atlyginimas už kenksmingus padarinius.

• Atleidimas kitiems, kurie sukėlė nereikalingas kančias (įskaitant tėvus), tačiau jokio atleidimo jų veiksmams. Besąlyginis priėmimas ir teigiamas rūpestis visiems žmonėms visuomet, tačiau aiškus nemoralaus elgesio pasmerkimas. Savipagalbos priėmimas besąlygiškai priimant kitus.

• Žinojimas gaunamas per savo pastangas ir per kitų pastangas. Prasmė kyla daugiausia iš asmeninių troškimų, pagrįstų empirizmo, proto ir intelekto rezultatais. Intelektinis žinojimas daugiausia skirtas išgyvenimo ir pasitenkinimo tikslais, bet taip pat malonus nepriklausomai nuo to. Intelektinis žinojimas neatskiriamas nuo emocinio ir elgesio žinojimo. Žinojimo ekologija.

Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.

Neadekvatus kaltės jausmas

Iš ko galima spręsti, kad kaltės jausmas yra neadekvatus?

Kad tai išsiaiškintumėte, turėsite užduoti sau keletą klausimų.

• Visų pirma, tiksliai apibrėžkite, dėl ko jaučiatės kaltas. Ką jūs padarėte, ar ko nepadarėte?
• Įvertinkite, kiek jūsų kaltės yra tame įvykyje? Procentais nuo 1 iki 100%.
• Kaip stipriai jaučiate kaltės jausmą? Įvertinkite jausmo stiprumą procentais.
• Kada vyko tas įvykis, dėl kurio jaučiate kaltės jausmą? Jeigu jis vyko ganėtinai seniai, tai jau rodo, kad kaltės jausmas gali būti neadekvatus.
• Ar jūs tiesiogiai atsakingas už tą įvykį? Kokios jūsų konkrečių veiksmų pasekmės?
• Ar jūsų elgesys buvo tikslingas? Ar specialiai kažką padarėte arba kažko nepadarėte? Ar tai darydamas, jau žinojote galimas pasekmes?
• Pravartu pasitikrinti, ar mąstydami apie savo poelgį, nedarote kognityvinių iškraipymų. Pavyzdžiui, ar negeneralizuojate (perdėtas apibendrinimas): „Aš įskaudinau savo merginą, todėl aš esu blogas žmogus.“
• Atkreipkite dėmesį, ar jūsų mintyse apie kaltės jausmą nėra žodžių „visada“, „niekada“, kurie rodo nepagrįstus apibendrinimus. Jeigu tokių žodžių yra, paklauskite savęs, ar tikrai visada/niekada kažką darote? Prisiminkite, kada darėte kitaip.
• Dar keli pavojingi žodeliai yra „turiu“, „privalau“. Jie atspindi tam tikras elgesio taisykles, kurių jūs manote, kad turite laikytis. Svarbu pasitikrinti, ar šios taisyklės adekvačios, pavyzdžiui, atsitiko nelaimė ir jūs graužiate save, kad kažko nepadarėte, kas tą nelaimę galėjo sustabdyti. Mąstote „Aš turėjau žinoti, kad taip nutiks“. Tokia mintis yra neadekvati, nes jūs negalite numatyti ateities. Žodžiai „turiu“ ir „privalau“ dažnai būna susiję su manymu, kad turite būti tobulas, visagalis ir visažinis.
• Galiausiai, kokios yra jūsų jausmų pasekmės? Jūs jaučiate kaltės jausmą, ir kas tada? Kas vyksta toliau? Ką darote su tuo kaltės jausmu? Kaip jis verčia jus elgtis? Kaip verčia elgtis su kitais žmonėmis, ir kaip verčia elgtis su savimi? Pasvarstykite, ar nebaudžiate savęs.

Kai atsakėte sau į visus šiuos klausimus, kiek kaltas jaučiatės dabar (1–100%)?

Ką daryti su neadekvačiu kaltės jausmu?

Burns (2013) siūlo kelis būdus, kaip atsikratyti neadekvataus kaltės jausmo. Visų pirma, jis siūlo vesti kasdienį iškraipytų minčių dienoraštį. Galite pildyti štai tokią lentelę (paspauskite ant paveikslėlio, kad padidintumėte).

Burns taip pat siūlo atsisakyti mąstymo kategorijų „turiu“ ir „privalau“. Pirmiausia jūs turėtumėte savęs paklausti: „Kas sako, kad turiu? Kur parašyta, kad privalau?“ Galima „turiu“ teiginį pakeisti į „galiu“. Antras klausimas, kurį sau galima užduoti, yra „Kokie šios taisyklės pranašumai ir trūkumai?“ Pranašumus ir trūkumus galite užrašyti į dviejų stulpelių lentelę. Burns taip pat siūlo pakeisti žodį „turiu“ į „būtų smagu, jeigu“ arba „norėčiau“. Knygoje yra ir daugiau variantų, kaip atsikratyti „turiu“ ir „privalau“.

Dar vienas Burns siūlomas būdas – visumos matymas. Atkreipkite dėmesį į tai, kad yra ir kitų aplinkybių, susijusių su įvykiais, dėl kurių jaučiate kaltės jausmą. Tai gali būti kitų žmonių jausmai, veiksmai ar visiškai nuo jūsų nepriklausantys įvykiai, tokie kaip oras. Net jeigu kas nors kitas jus dėl ko nors kaltina, pasvarstykite, kiek tame yra realios jūsų kaltės? Kas dar toje situacijoje yra atsakingas? Kokios yra aplinkybės?

Knygoje „Geros nuotaikos vadovas“ yra pateikiama ir daugiau būtų kaltės jausmui įveikti, bet jie labiau susiję su tuo, kai kaltės jausmą jums bando įpiršti kiti žmonės. Pavyzdžiui, kai jaučiatės kaltas, kad ko nors atsisakote. Kai jaučiatės kaltas, kad nesugebate kam nors padėti. Šiame įraše koncentravausi į kaltės jausmą, kylantį kaip reakciją į realius įvykius, todėl pateikiau būdus tik su tuo susijusiam kaltės jausmui įveikti.

Burns, D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Nauja emocijų terapija. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas – kai graužia sąžinę, gali apimti gėda, norisi „išpirkti“ savo kaltę arba pasislėpti nuo kito, nuo savęs. Kaltės jausmas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Jis yra adekvatus, kai žmogus iš tiesų yra kaltas dėl to, ką padarė. Jis atliko kažkokį veiksmą, kuris prieštarauja jo sąžinei, vertybėms, principams, ir dėl to jaučiasi kaltas.

Bet pakalbėkime apie neadekvatų kaltės jausmą. Kai žmogus jaučiasi kaltas, nors nepadarė nieko tokio, dėl ko turėtų jaustis kaltas. Arba kai jaučiasi atsakingas už įvykius, kuriems neturi įtakos, ir kaltas dėl jų. Toks neadekvatus kaltės jausmas neretai būdingas depresijai. Jis slegia, bet ką žmogus gali dėl jo padaryti? Kaip išpirkti kaltę, už kurią net nesi atsakingas? Kaip atitaisyti skriaudą, kurios nepadarei?

Kaip matome, su kaltės jausmu susiję ir daug kitų skambių terminų – gėda, sąžinė, vertybės, atsakomybė. Man labai patiko, kaip Brene Brown savo kalboje apie pažeidžiamumo galią apibūdino, kuo skiriasi kaltė ir gėda. Kaltė – tai kai gailimės dėl kokio nors mūsų atlikto veiksmo, kuris prieštarauja mūsų vertybėms. Tuo tarpu gėda rodo į mūsų asmenybę. Kaltė – veiksmas „blogas“, gėda – žmogus „blogas“. Nors žmonėms su depresija būdingas kaltės jausmas, tačiau jie neretai jaučiasi apskritai blogi. Ir dažniausiai tam realaus pagrindo tikrai nėra. Vienas blogas veiksmas dar nepadaro žmogaus blogu. Keli veiksmai – taip pat. Brene Brown apibūdina, kad žmogus „tampa“ blogu, kai jis net negalėtų pasielgti kitaip. Jis elgiasi vienu būdu ir galima drąsiai sakyti, kad jis niekada nepasikeis. Bet dažniausiai tai būna tiesiog įsitikinimas, žmogus „nurašomas“ kitų arba savęs paties. Nemanau, kad kada nors yra taip, kad žmogus visiškai negalėtų pasikeisti. Todėl galima kelti klausimą, ar apskritai yra blogų žmonių?

Tikriausiai po šio klausimo ne vienam iškilo kalinių vaizdinys. Žudikai, prievartautojai – jie juk tikrai blogi. Tarp jų yra tokių, kurie nesikeičia ir nenori keistis – toliau daro tuos pačius nusikaltimus. Yra tokių, kurie visiškai nejaučia sąžinės graužimo dėl savo įvykdytų veiksmų, jų kaltės jausmas taip pat sutrikęs, tik į kitą pusę, negu depresiją turinčių žmonių. Tokie žmonės vadinami psichopatais. Jie kaltės jausmo nejaučia. Taip pat nenumato savo veiksmų pasekmių. Todėl, galima sakyti, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.

Taigi, turime du kaltės jausmo ir atsakomybės kraštutinumus: depresiją ir psichopatiją. Vieni prisiima per daug atsakomybės ir jaučia kaltės jausmą už tuos dalykus, kuriems įtakos neturi, tuo tarpu kiti kaltės jausmo apskritai nejaučia. Didžioji mūsų dalis yra kažkur per vidurį. Dažniausiai kaltės jausmą jaučiame adekvačiai, bet gal kartais pasijaučiame kalti už tai, kam įtakos neturėjome, o kitais kartais mūsų visai negraužia sąžinė dėl „blogų“ veiksmų.

Kitą savaitę laukite įrašo apie tai, kaip atpažinti, kada kaltės jausmas yra neadekvatus, ir ką su juo daryti.