Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:

[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.

[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

Sąmonė ir pakitusios sąmonės būsenos

Kas yra sąmonė ir su kuo ji valgoma? Kur ji randasi ir ar galiu ją pačiupinėti pirštais? O kas yra pasąmonė ir kas to pakitusios sąmonės būsenos?

Sąmonė apibrėžiama kaip savęs ir savo aplinkos suvokimas. Esminė sąmonės savybė yra dėmesys. O gal dėmesys ir sąmonė apskritai yra tas pats reiškinys? Dėmesys tarsi žibintas tamsoje apšviečia tam tikrą ruožą, o sąmonė, tuo tarpu, suvokia tai, kas tame ruože vyksta. Tačiau sąmonė nėra suprantama vienareikšmiškai. Sąmoningumas yra tapatinamas su budrumu, kai nemiegame, kažką aiškiai suvokiame. Kita vertus, miegas ir sapnai, kuriuose, sakoma, veikia pasąmonė, yra vadinami pakitusiomis sąmonės būsenomis. Iš to galime suprasti, kad miego metu sąmonė niekur nedingsta, kad mes vis dar esame sąmoningi, tačiau kitaip sąmoningi. Dar sakome, kad žmogus yra nesąmoningas, kai jis kažką daro automatiškai, kai atlieka veiksmus apie juos negalvodamas, nesutelkdamas į juos išskirtinio dėmesio. O ką tuo metu veikia žmogaus sąmonė? Ar ji tiesiog išsijungia? Taip pat dažnai manoma, kad žmogus nuo kitų gyvūnų skiriasi tuo, kad jis yra sąmoningas, o kiti gyvūnai vadovaujasi instinktais ir yra nesąmoningi. Sąmonė siejama ir su kalba. Kai esame sąmoningi, galime apie tai pasakyti, taip pat galime papasakoti apie tai, kad prieš tai buvome nesąmoningi. Žinoma, jeigu tai įsisąmoninome. Bet gyvūnai mums negali papasakoti apie tai, ar jų patirtis sąmoninga. O kaip mes žinome, kad jie nesąmoningi? Ar tikrai taip ir yra?

Kur rasti sąmonę? Mokslininkai bandė nustatyti, kokia smegenų sritis atsakinga už sąmonę. Vieni manė, kad už ją atsakinga viena sritis, kiti – kad kita. Dar kiti galvojo, jog sąmonė yra smegenų kaip visumos funkcija. Filosofas Daniel Dennett sąmonę apskritai pavadina iliuzija. Nors, pavyzdžiui, solipsistai apskritai teigia, jog egzistuoja tik sąmonė, o visu kitu, išorine realybe galima abejoti. Vis tik dabar solipsizmas yra nurašomas, nors neatrodo, kad būtų galima rasti pakankamo pagrindo jam paneigti, bet būtent tai, kad jo neįmanoma paneigti, ir tampa pagrindu atsisakyti tokios hipotezės. Tačiau su Dennet sutikti taip pat nesinori, nes sąmonę mes jaučiame. Ir, paradoksalu, bet ryškiausi sąmonės įrodymai matomi sapnuose.

Sapnai – tai vaizdai (garsai, kiti pojūčiai), atsirandantys be išorinio dirgiklio. Realybės daiktas (pavyzdžiui, stalas) nėra tas pats kas to daikto vaizdinys sąmonėje. Kai ką nors matome būdravimo metu, mums atrodo, kad realybę suvokiame tiesiogiai, kad stalas taip ir atrodo realybėje, kaip mes jį matome. Tačiau taip nėra, mūsų akį pasiekia tik tam tikro dažnio bangos, atsispindėjusios nuo to daikto, ir mes savo pojūčiais apskritai galime suvokti tik labai nedidelę dalį realybės. Tai, kaip aš matau stalą, ir tai, kaip mano katė jį mato, skiriasi. Turime tą patį realų stalą, bet skirtingus stalo vaizdinius sąmonėje. Sapnuose skirtumą tarp realaus daikto ir daikto vaizdinio pastebėti daug lengviau, nes ten realaus daikto paprasčiausiai nėra, yra tik daikto vaizdinys. Tai įrodo, kad sąmonė nėra tiesiog iliuzija, sąmonėje esantys vaizdiniai yra net labai apčiuopiami, tik ne fiziškai.

Bet Daniel Dennett ir čia turi argumentą – jis išdrįsta teigti, kad sapnai – tai netikri prisiminimai, kad sapnuojant nieko nevyksta, o pabudę mes prisimename tai, ko niekada nebuvo. Tačiau tas, kas patyrė sąmoningą sapnavimą, puikiai supranta, kad tai netiesa. Sąmoningo sapnavimo metu būdamas sapne gali labai ryškiai suvokti savo buvimą čia ir dabar, tame sapne. Tas suvokimas gali būti lygiai tiek pat ryškus kaip ir būdravimo metu. Negi ir tai būtų galima pavadinti netikru prisiminimu apie ryškų suvokimą? Tuomet gal ir vakar diena – tik prisiminimas ir tai, ką patyrėme, iš tiesų niekada neįvyko?

O kas yra pasąmonė? Manau, kad S. Freudo psichikos skirstymas į sąmonę, priešsąmonę ir pasąmonę nėra visiškai teisingas. Pasąmonė nėra visiškai nepasiekiama sąmonei – pasąmoniniai stimulai būna sužadinami tam tikrų patirčių ir jie pasireiškia sąmonėje ir veikia sąmoningą patirtį. Apskritai pasąmonė yra labiau procesas negu kad darinys, todėl čia labiau tiktų žodis pasąmoningas. Pasąmonė valdo procesus, kurie yra dėl kokių nors priežasčių užsislėpę (galbūt jie žmogui atrodo nepriimtini), taip pat tokius procesus, kurių tiesiog nereikia suvokti sąmoningai (pvz., jau prieš tai minėti automatiniai veiksmai – kam gi reikia sąmoningai suvokti ėjimą, rašymą, kvėpavimą ar kokį nors darbą, kurį moki labai gerai?). Pasąmonė veikia visada, o sąmonė – tik čia ir dabar. Freudas pasąmonė laikė talpykla, bet ar tikrai visada ten ir būna visa įmanoma slapta informacija? Suprantant pasąmonę kaip procesą, joje glūdi tik tie dalykai, kurie tam tikru momentu yra aktualūs. Kiti dalykai yra įrašyti smegenyse, bet jie neaktualizuojami pasąmonėje ir neveikia elgesio. Kita vertus, žiūrint holistiškai (visaapimančiai), tai greičiausiai viskas visada veikia vienu metu ir nėra išskiriami impulsai, kurie paveikė tam tikrą elgesį. Tai reikštų, kad elgesį veikia psichika kaip visuma ir kad nėra atskirų motyvų tam tikriems veiksmams. Pvz., jeigu žmogus ką nors nužudė, tai galima spekuliuoti, kad jis ant to žmogaus dėl kažko pyko, arba kad vaikystėje jo nemylėjo mama, bet žiūrint holistiškai, jis tą žmogų nužudė dėl to, kad jis yra tas, kas jis yra, nes jis turi savo genų ir gyvenimo patirties mišinį, kuris ir nulėmė tokį veiksmą. Visa tai būtų pasąmonė. O ką tuo metu darė sąmonė?

Sąmonę galima suprasti ir kaip pasyvų stebėtoją. Sąmonė – tai tarsi ekranas, kuriame matome savo gyvenimo filmą. Kai įsisąmoniname kokius nors pasąmoninius dirgiklius, tai nereiškia, kad jie išnyksta iš pasąmonės – jie vis dar ten yra ir veikia mūsų elgesį. Įsisąmonindami mes tiktai apšviečiame tam tikrus pasąmonės aspektus savo dėmesiu. Pavyzdžiui, mes galime sąmoningai stebėti savo kvėpavimą, bet jeigu specialiai jo kaip nors nepaveiksime, tai jis ir toliau bus pasąmoningas. Todėl sąmonė ir pasąmonė yra iš esmės skirtingi psichikos reiškiniai ir jie nėra priešybės. Sąmonė yra šviesa, o pasąmonė – įvairūs psichiniai ir fiziniai reiškiniai, plaukiojantys psichikos vandenyne.

C. G. Jungas išskyrą ir kolektyvinę pasąmonę su joje slypinčiais archetipais. Tai tarsi mūsų genuose įrašyta protėvių istorija. Archetipai gali pasireikšti sapnuose, vizijose, psichodelinėse patirtyse – apibendrinus galima pasakyti – pakitusiose sąmonės būsenose. Iš esmės pakitusios sąmonės būsenos yra suprantamos kaip būsenos, kurios pasireiškia ne būdravimo metu, kitaip sakant – kai veikia kitos nei beta smegenų bangos. Kalbant vaizdžiai, galima sakyti, kad esant pakitusioms sąmonės būsenoms, sąmonė rodo kitą filmą. Taip pat galima pagrįstai sakyti, kad tuo metu dėmesio žibintas apšviečia kitą realybės ruožą. Nors tikriausiai daug kas pasakytų, kad psichodelikai sukelia haliucinacijas, o sapnai – netikri ir jie nėra realybės dalis, bet išdrįsiu tam paprieštarauti.

Sapnuodami mes dažniausiai nesuprantame, kad sapnuojame ir viskas atrodo realu, tikra, net jeigu mus vaikosi drakonas, o mes nuo jo pabėgame  nuskrisdami į Mėnulį. Mūsų psichikai tai yra realu, tai yra jos pasaulis. Tai yra mūsų pasaulis. Kaip jau minėjau prieš tai, viskas pasireiškia mūsų sąmonėje, realybės mes nesuvokiame tiesiogiai. Pats žmogus niekaip negalėtų atskirti tikro stalo nuo kompleksinės stalo haliucinacijos. Nebent šalia esantis žmogus jam pasakytų, kad čia jokio stalo nėra. Bet iš kur žinoti, kad tas žmogus – ne haliucinacija? Taigi, mūsų psichikai, t.y. mums, visa tai yra realybė. Galbūt tai nėra objektyvi realybė (jeigu tokia apskritai egzistuoja), galbūt ji tik mūsų asmeninė realybė, bet iš esmės viskas ir yra mūsų asmeninė realybė. Kiekvienas žmogus pasaulį suvokia unikaliai, tai priklauso nuo genų ir įgytos asmeninės patirties. Net jeigu atrodo, kad visi žmonės mato tą patį, tai dar nereiškia, kad jie iš tiesų mato tą patį. Pavyzdžiui, vienas žmogus žiūrėdamas į paveikslą gali labiau atkreipti dėmesį į spalvas, kitas – į formas, o trečias – į jausmus, kurių pirmieji du gal net neįžvelgia.

Bet visa tai galima suprasti ir kitaip – ne kaip asmeninę realybę, bet kaip objektyvios realybės skirtingus aspektus. Čia noriu išreikšti drąsią mintį, kad viskas yra tikra. Kai kurie žmonės kalba apie du pasaulius – fizinį ir dvasinį (dažniausiai tai galime išgirsti religijose). Tačiau aš kalbėsiu apie vieną pasaulį, vieningą, visa apimantį pasaulį. Ir šis vieningas pasaulis nėra fizinis (tą galime matyti ir kvantiniame lygyje, bet šį kartą fiziką paliksiu ramybėje). Mūsų sapnai yra tikri, jie vyksta iš tiesų, šiame realiame pasaulyje. Tik sapnuose mes matome kitą realybės aspektą negu įprastoje būdravimo būsenoje. Taip pat tikros yra psichodelinės patirtys. Jos taip pat atskleidžia kitus realybės aspektus, o kartais atskleidžia tuos pačius, įprastai matomus realybės aspektus, tačiau kitu žvilgsniu. Labai paprastas pavyzdys – ryškiau matomos spalvos, aiškiau įžiūrimos detalės. Nuoširdžiai sakau, kad man nesuprantama, kaip kažkas gali aiškesnį matymą vadinti haliucinacijomis. Jeigu trumparegis žmogus užsideda akinius ir pagaliau įžiūri atvažiavusio autobuso numerį – ar tai taip pat haliucinacija?

Bet psichodelikų sukeltos patirtys nėra tik aštresnis regėjimas. Tai gali būti ir sugebėjimas įžvelgti daiktų esmė, jų pajautimas. Ypač ryškus yra ryšio su gamta pajautimas. Dažnai žmonės galvoja, kad medžiai nėra gyvi, bet tai netiesa – biologiškai jie akivaizdžiai gyvi, jie auga, dauginasi. Su psichodelikais žmogus gali pajusti tą gyvybę – t.y. jam atsiveria realybės aspektas, kurį prieš tai jis ignoravo ar dėl kitų priežasčių jo neįsisąmonino. Taip pat psichodelikai leidžia pažvelgti į realybę per visiškai kitokią nei žmogiškąją patirtį. Negi manote, kad delfinai suvokia pasaulį taip pat kaip mes? Kaip jau minėjau prieš tai, mano katė mato aplinką kitaip nei aš. O kaip ją suvokia šikšnosparnis? C. Castanedos knygose aprašoma, kaip žmonės pasiverčia paukščiais. Jie tada iš tiesų ir tampa paukščiais – jie suvokia realybę taip, kaip ją suvokia paukščiai. Bet su psichodelikais įmanoma išeiti iš apskritai bet kokio gyvūno patyrimo ribų. Pavyzdžiui, ar žinote, kaip jaučiasi muzika? Ką reiškia būti muzika? Tai neįmanoma? Ji negyva? Viskas yra gyva! Būdami pakitusios sąmonės būsenos, mes galime tapti netgi muzika. Taigi, mes pamatome visiškai kitokį realybės aspektą, patiriame pasaulį per kitokią prizmę, todėl galime suvokti daugiau negu kad tik užsidarę savo kasdienėje patirtyje. Pažvelgdami į pasaulį per kitokią patirtį, galime pasisemti idėjų, kaip pakeisti savo įprastinį gyvenimą, kur link nukreipti savo sąmonės šviesą, kad geriau jaustumės patys ir kad darniau sugyventume su aplinkiniais (ir ne tik žmonėmis, bet ir gamta).

Paprastai pabaigoje būna sakomas apibendrinimas, tačiau čia aprašiau sąmonę iš kelių skirtingų perspektyvų ir nepateikiau vienos teisingos nuomonės, labiau kėliau klausimus. Ir iš tiesų, aš nežinau, kas yra sąmonė, kas yra realybė, bet aš bandau tai suprasti. Galbūt tai ir yra svarbiausia – kelti klausimus ir ieškoti atsakymų. Tačiau galbūt šių dalykų niekada iki galo ir neįmanoma sužinoti, nes visada lieka galimybė, kad niekas apskritai nėra tikra. Šiame įraše kiek kitaip pažvelgiau į kai kuriuos sąmonės aspektus, bet aprašiau juos iš esmės labai trumpai, tarsi prabėgom. Laikykime tai įvadu į gilesnio tyrinėjimo galimybę, todėl ateityje čia turėtų atsirasti ir daugiau įrašų, susijusių su sąmone, bet giliau pažvelgiančių į atskirus čia minėtus aspektus.

Psichogeninė treniruotė

Ištrauka apie Holzheu sukurtą psichogeninę treniruotę iš Helgos Vollmer knygos „Jaučiuosi visiškai išsekusi. „Sudegimo“ sindromas“:

Atsisėskite ant kėdės. Sėdėkite tiesiai, stuburas tiesus. Galvą taip pat laikykite tiesiai, rankas patogiai pasidėkite ant kelių plaštakomis į viršų, kojos ant grindų, pražergtos 40 centimetrų. Pasislinkite atgal, kad nugara atsiremtų į atlošą.
Pratimą reikės daryti užsimerkus, todėl pirmiausia keletą kartų perskaitykite nurodymus ir įsiminkite eilės tvarką. Dabar užsimerkite.

1. Mintyse suskaičiuokite nuo 10 iki 1.
Kol lėtai skaičiuosite, įsivaizduokite, jog esate tamsios piramidės viduje ir lėtai leidžiatės nuo viršūnės žemyn. Viršuje dar matote piramidės sienas, bet kuo žemiau leidžiatės, tuo plačiau erdvė aplink jus atsiveria ir galiausiai ji tampa be galo didelė.

2. Atpalaiduokite akių vokus.
Akys užmerktos. Suspauskite akių vokus ir vėl atleiskite. Aplink akis pajuntate malonų atsipalaidavimą. Leiskite šiam malonaus atsipalaidavimo pojūčiui slinkti jūsų kūnu žemyn iki pat kojų pirštų galiukų. Galite įsivaizduoti, kad jūsų akių vokai nutįsta per visą kūną iki kojų pirštų. Pasiduokite šiam atsipalaidavimo jausmui.

3. Galvokite apie savo rankų pirštų galiukus.
Susikoncentruokite į savo pirštų galiukus ir pamėginkite jais pajusti orą. Orą galima jausti ir uždaroje patalpoje.

4. Pamėginkite įsivaizduoti vaivorykštės spalvas.
Būtinai laikykitės čia nurodytos eilės tvarkos.

• Įsivaizduokite didelė juodą plokštumą. Tai gali būti, sakysim, juodas aksomas, kino ekranas ar tunelio anga.
• Pamėginkite įsivaizduoti didelę raudoną plokštumą, pavyzdžiui, raudoną suknelę, ryškiai raudoną saulėlydį.
• O dabar - ryški, šviečianti geltona spalva, pavyzdžiui, žydintis rapsų, pienių ar saulėgrąžų laukas.
• Toliau - ryški, spindinti žaluma - labai žalia pieva.
• Dabar - ryški, šviečianti mėlyna spalva, pavyzdžiui, mėlyna jūra ar žydras dangus.
• Toliau įsivaizduokite didelę violetinę plokštumą: violetinę skarą, žibuokles, alyvas.
• Dabar galvokite apie didelę baltą plokštumą, pavyzdžiui, apie baltą ekraną ar apsnigtą lauką.

5. Susikurkite mintyse poilsio vietą.
Įsivaizduokite vietą, kur galėtumėte pailsėti ir atsipalaiduoti, vietovę su gražiu reginiu. Gal matysite jūrą, ežerą, paplūdimį, pievas, medžius, krūmus, gėles. Papildykite matomą reginį vaizdais dešinėje ir kairėje, įsivaizduokite, kas yra už jūsų nugaros.
Pamėginkite užuosti kvapus ir išgirsti garsus: svaigų miško kvapą, jūros ošimą, žydinčios pievos aromatą.
Įtvirtinkite visus vaizdus. Neįsisąmoninti dalykai negali būti logiški. Svarbiausia, kad tai padėtų atsipalaiduoti. Kai jau susikūrėte savo poilsio vietą - ilsėkitės ten kiek jums patinka, gėrėkitės reginiu, mėgaukitės tyla, ramybe ir harmonija.

6. Pirmo pratimo užbaigimas.
Jei norite šį pratimą baigti, suskaičiuokite lėtai nuo 1 iki5. Tuomet ramiai atsimerkite. Visas pratimas gali trukti 10-15 minučių.