Aspergerio sindromas

Pasaulyje vis daugėja žmonių, kuriems diagnozuojamas Aspergerio sindromas. Tai nereiškia, kad daugėja jį turinčių žmonių. Greičiausiai, tiesiog tobulėja diagnozavimo žinios ir daugiau žmonių kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus. Jums pažįstamas žmogus gali turėti Aspergerio sindromą ir jūs apie tai galite nieko nežinoti. Netgi jūs pats galite turėti šį sindromą, tačiau jei nesate kreipęsis į psichikos sveikatos specialistus, niekas jums jo nediagnozavo. Be abejo, dar daugiau žmonių gali tiesiog turėti daug šio sutrikimo požymių, tačiau nepasiekti tokio lygio, kad būtų gauta diagnozė. Tad kas gi tas Aspergerio sindromas ir su kuo jis „valgomas“?

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas, lengvesnė jo forma. Aspergerio sindromui būdingas socialinis sutrikimas, pasireiškiantis sunkumu interpretuojant socialinius signalus, sunkumu bendrauti su bendraamžiais ar abejingumu tokiam bendravimui, socialiai netinkamu elgesiu. Jie gali turėti neverbalinio bendravimo problemų: ribotą gestų naudojimą, nerangią kūno kalbą, ribotą ar netinkamą veido išraišką. Gali būti motorikos problemų, Taip pat būdingas interesų siaurumas, kai domimasi viena veikla, vadinama „ypatinguoju interesu“, o kitos veiklos nustumiamos į šalį. Jiems būdingas kompulsyvus elgesys, kasdieniai ritualai, griežtų taisyklių laikymasis. Kitaip negu autizmo atveju, Aspergerio sindromui nėra būdingas kalbos raidos atsilikimas, tačiau kai kurie šaltiniai teigia kitaip. Vis tik žmonių, turinčių šį sutrikimą, kalba gali atrodyti keista, pernelyg formali, vaiko kalba gali atrodyti kaip suaugusiojo, gali būti keista intonacija, balso charakteristikos. Taip pat gali būti sutrikęs kalbos supratimas, pvz., numanomos reikšmės suprantamos pažodžiui.

Aspergerio sindromą turintys asmenys neretai susiduria su bendravimo problemomis. Kadangi jie gali netinkamai interpretuoti socialinius signalus, patys gali turėti neverbalinio bendravimo problemų ir jų kalbos supratimas gali būti sutrikęs, tai jų elgesys gali pasirodyti keistas. Jiems gali būti sunku susirasti draugų, dėl savo ypatingojo intereso kartais jie gali pasirodyti nuobodūs. Didelė problema, kad neretai iš Aspergerio sindromą turinčių vaikų yra tyčiojamasi. Vis tik, greičiausiai, suaugusieji „Aspergeriai“, ypač turintieji aukštą intelektą, gana gerai prisitaiko. Jie išmoksta atpažinti ir tinkamai reaguoti į socialinius signalus. Jų bendravimas gali atrodyti visiškai įprastas. Tačiau viduje jiems gali prireikti nemažai pastangų, kadangi jų bendravimas nėra intuityvus, kaip būna neturintiems šio sutrikimo žmonėms. Labai įdomus požymis, būdingas tiek Aspergerio sindromui, tiek kitiems autizmo spektro sutrikimams, yra echolalija – tai tam tikrų garsų, frazių kartojimas. Vaikai tai daro nevalingai, tačiau suaugusieji, ypač turintieji aukštą intelektą, gali šią savybę pasitelkti sąmoningai. Dažnai pasitaiko, kad Aspergerio sindromą turintys asmenys savo kalboje įtraukia citatas iš skaitytų knygų ar matytų filmų, panaudodami jas tinkamame kontekste. Jų pašnekovai gali nė nesuprasti, kad tai yra iš kažkur kitur paimta frazė, o ne paties „Aspergerio“ išsakyta mintis. Todėl tai jiems gali pagelbėti bendraujant atrasti tinkamus žodžius.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria Aspergerio sindromą turintys asmenys, ir kuris dažnai yra praleidžiamas jį pristatant, yra jutiminis jautrumas. Jis gali būti tiek sustiprėjęs, tiek susilpnėjęs, taip pat būti skirtingas skirtingiems jutiminiams modalumams. Jie gali būti jautrūs triukšmui ar šviesai. Jau vien dėl to įprasta darbo aplinka ar mokykla gali jiems sukelti nemalonius pojūčius. Jautrūs, ar kaip tik – mažiau jautrūs – skausmui. Dėl to jie gali susižeisti ir to nepastebėti. Dažnai Aspergerio sindromą turintys žmonės būna jautrūs skoniui ir dėl to išrankūs maistui. Būna, kad jiems nepatinka koks nors maistas vien dėl savo tekstūros, į kurią šio sutrikimo neturintys asmenys, greičiausiai, nė neatkreipia dėmesio. Taip pat „Aspergeriai“ gali būti jautrūs lytėjimui, dėl to jie gali nemėgti apsikabinimų, jiems gali būti nemalonūs drabužių audiniai, jie gali nemėgti būti vandenyje, o nuo plaukų kirpimo gali skaudėti. Šį sindromą turintys asmenys gali patirti jutimų perkrovą (sensorinę perkrovą), kai įvairūs pojūčiai tiesiog užlieja ir jų būna per daug. Be to, kai kurie jų gali patirti ir sinesteziją – kai vienas jutimas, sukelia kitą (pavyzdžiui, muzika sukelia spalvų pojūtį). Iš vienos pusės, visi išvardinti dalykai gali būti sunkumai, tačiau kartais jie gali turėti naudos. Pavyzdžiui, dėl sinestezijos kai kuriems žmonėms lengviau įsiminti dalykus, arba jie gali greičiau atlikti matematinius veiksmus, nes atsakymą tarsi pamato priešais save.

Vienas iš svarbių Aspergerio sindromo ypatumų yra ypatingasis interesas. Jie gali ką nors kolekcionuoti arba itin domėtis tam tikra, dažnai gana siaura, sritimi. Kartais toks stiprus susidomėjimas viena veikla gali būti problema, nes tada per mažai dėmesio skiriama kitiems dalykams, pavyzdžiui, mokslams ar bendravimui. Tačiau ypatingasis interesas gali turėti ir nemažai privalumų. Pavyzdžiui, Aspergerio sindromą turintis asmuo gali tapti tos srities specialistu, susirasti su šiuo interesu susijusį darbą. Be to, ypatingasis interesas gali išspręsti vieną pagrindinių Aspergerio sindromo problemų – bendravimą. Tai gali būti būdas susirasti draugų, žmonių, kurie domėtųsi tuo pačiu dalyku. Kita vertus, kartais tai tampa ir kliūtimi bendravimui, kadangi „Aspergeris“ gali nežinoti, kada kalbėti apie savo interesą, o kada pašnekovui tai visiškai neįdomu. Taip pat kartais gali iškilti problemų dėl to, kad interesas gali būti pavojingas, nelegalus ar nepriimtinas. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų surasti tokio intereso priežastį, o tada žiūrėti, galbūt jį galima pakeisti kažkuo kitu ar pasiekti tą tikslą kitais būdais. Taigi, apie ypatingąjį interesą taip pat negalima teigti vienareikšmiškai. Daug priklauso nuo to, koks tas interesas yra ir kaip „Aspergeris“ sugeba jį pritaikyti savo gyvenime.

Šis aprašymas yra apibendrintas ir negali apibūdinti konkretaus žmogaus, turinčio Aspergerio sindromą. Vienos savybės jam gali būti labiau būdingos, kitos – visai netikti. Beje, berniukai dažniau turi Aspergerio sindromą nei mergaitės. Bet tai gali būti dėl to, kad paprastai mergaitės yra socialesnės ir joms šį sutrikimą gali būti sunkiau diagnozuoti. Be to, jų ypatingasis interesas gali būti socialiniai santykiai. Kartais Aspergerio sindromas gali būti painiojamas su šizofrenija ar jau anksčiau aprašytu šizoidiniu asmenybės sutrikimu. Vis tik labai svarbus skirtumas čia yra tai, kad Aspergerio sindromas yra raidos sutrikimas ir jis prasideda vaikystėje.

Galbūt skaitydami atpažinote save?

Attwood, T. (2013). Aspergerio sindromas: išsamus vadovas. Vilnius: Margi raštai.

Baron-Cohen, S. (2011). Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba.

Sinestezija

Kuri iš šių figūrų Kiki, o kuri – Bouba?

Iki 98% tiriamųjų figūrą banguotais kraštais pavadiną Boubą, o spygliuotąją – Kiki.

Apibrėžimas

Žodis „sinestezija“ (gr. syn – sąjunga, aisthaesis – jutimas) reiškia „susijungę jutimai“. Pavyzdžiui, muzika gali būti ne tik girdima, bet ir matoma, jaučiama kaip skonis ar kaip prisilietimas.

„Dar vienas būdingas jutimo ypatumas yra sinestezija. Tai reiškinys, kai vieno modalumo (rūšies) dirginimas sukelia kito modalumo pojūtį. Fonizmas yra tas atvejis, kai veikiant optiniams ir kitiems neakustiniams dirgikliams atsiranda klausos vaizdiniai. Fotizmas – kai veikiant nevizualiniams dirgikliams, garsams ir pan. kyla regimieji vaizdiniai – spalvos. Sinestezijos labiau pasireiškia vaikystėje, bet kartais išlieka ir suaugus“ (Lapė ir Navikas, 2003, p. 70).

Dažnai pasitaiko, kad žmonės, nuo vaikystės patiriantys sinesteziją, mano, kad visi žmonės patiria tą patį. Jie nežino, kad jų patirtis yra kuo nors neįprasta.

Kaip susidaro sinestetinės sąsajos

Kalbos garsai, fonemos, gali iššaukti skonius. Buvo išsiaiškinta, kad fonemos, sukeliančios skonį, yra linkusios būti ir žodyje, atspindinčiame tą skonį. Tikriausiai vaikystėje išmokti maisto pavadinimai veikia kaip šablonas kitiems žodžiams, iššaukiantiems sinestetiškus skonius.

Yra pastebėta, kad kai tik sinestezinė sąsaja sukuriama, ji tokia išlieka visą gyvenimą. Tačiau pasitaiko, kad vaikystėje turėję sinesteziją asmenys, vėliau jos netenka, pvz., paauglystėje, kai vyksta žymūs smegenų pokyčiai.

Nėra dviejų žmonių, turinčių sinesteziją, net identiškų dvynių, kurie patirtų tą pačią spalvą reaguodami į identišką stimulą. Bet jeigu sinestetai skirtingai jaučia stimulus, tai gal iš tiesų reiškia, kad visų mūsų pojūčiai yra skirtingi. Gal iš tiesų tai, ką mes vadiname žalia, aš matau kaip raudoną, o kitas – kaip mėlyną. Kaip tai patikrinti?

Sinestezija ir genetika

Sinestezija yra genetiškai paveldima. Tarp pojūčių ir koncepcijų susidaro nuolatinės sąsajos, nes genai padidina bendravimą tarp skirtingų smegenų sričių.

Sinestezija ir smegenys

Smegenys yra dalinamos į sritis, kurios specializuotos regėjimui, klausai, judėjimui, savo kūno jutimui, kalbai ir t.t. Taip pat yra smulkesnės specializacijos, kai reaguojama į sudėtingesnius stimulus. Pavyzdžiui, regos atveju tai būtų veidų, namų, judėjimo atpažinimas.

Skirtingi jutimai nėra visiškai atskirti. Pavyzdžiui, kai paimame obuolį, mes nematome atskirai jo spalvos, atskirai formos, nejaučiame atskirai jo skonio ir kvapo. Visi šie jutimai susilieja į vieningą obuolio suvokimą.
Sinestezijos atveju tokia pojūčių integracija yra stipresnė nei įprastai.

Sinestezija nėra lokalizuota kokiame nors viename smegenų taške. Ji yra susijusi su neuroniniais tinklais, kurie tarpusavyje jungia skirtingus smegenų regionus.

Spalvotų raidžių ir skaičių atvejis paaiškinamas tuo, kad smegenų sritis, atsakinga už raidžių ir skaičių grafemų atpažinimą, yra kairiajame pusrutulyje šalia spalvų suvokimo srities. Dėl sustiprėjusio bendravimo tarp smegenų sričių, raidės vaizdas iššaukia aktyvaciją ir spalvų suvokimo srityje.

Žmonės, turintys dalinį spalvinį aklumą, patirdami sinesteziją gali matyti tokias spalvas, kokių įprastai nemato.

Sinestezija ir psichodelikai

LSD ir meskalinas kartais sukelia sinesteziją, tačiau ji yra kitokia negu natūraliai patiriama. Sinesteziją gali sukelti ir kiti psichodelikai, pvz., psilocibinas.

Literatūra

Cytowic R. E., Eagleman D. M. 2009. Wednesday is Indigo Blue: Discovering the Brain of Synesthesia. London: The MIT Press.
Lapė J., Navikas G. 2003. Psichologijos įvadas: vadovėlis. Vilnius: Lietuvos teisės universiteto Leidybos centras.