Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.

Aspergerio sindromas

Pasaulyje vis daugėja žmonių, kuriems diagnozuojamas Aspergerio sindromas. Tai nereiškia, kad daugėja jį turinčių žmonių. Greičiausiai, tiesiog tobulėja diagnozavimo žinios ir daugiau žmonių kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus. Jums pažįstamas žmogus gali turėti Aspergerio sindromą ir jūs apie tai galite nieko nežinoti. Netgi jūs pats galite turėti šį sindromą, tačiau jei nesate kreipęsis į psichikos sveikatos specialistus, niekas jums jo nediagnozavo. Be abejo, dar daugiau žmonių gali tiesiog turėti daug šio sutrikimo požymių, tačiau nepasiekti tokio lygio, kad būtų gauta diagnozė. Tad kas gi tas Aspergerio sindromas ir su kuo jis „valgomas“?

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas, lengvesnė jo forma. Aspergerio sindromui būdingas socialinis sutrikimas, pasireiškiantis sunkumu interpretuojant socialinius signalus, sunkumu bendrauti su bendraamžiais ar abejingumu tokiam bendravimui, socialiai netinkamu elgesiu. Jie gali turėti neverbalinio bendravimo problemų: ribotą gestų naudojimą, nerangią kūno kalbą, ribotą ar netinkamą veido išraišką. Gali būti motorikos problemų, Taip pat būdingas interesų siaurumas, kai domimasi viena veikla, vadinama „ypatinguoju interesu“, o kitos veiklos nustumiamos į šalį. Jiems būdingas kompulsyvus elgesys, kasdieniai ritualai, griežtų taisyklių laikymasis. Kitaip negu autizmo atveju, Aspergerio sindromui nėra būdingas kalbos raidos atsilikimas, tačiau kai kurie šaltiniai teigia kitaip. Vis tik žmonių, turinčių šį sutrikimą, kalba gali atrodyti keista, pernelyg formali, vaiko kalba gali atrodyti kaip suaugusiojo, gali būti keista intonacija, balso charakteristikos. Taip pat gali būti sutrikęs kalbos supratimas, pvz., numanomos reikšmės suprantamos pažodžiui.

Aspergerio sindromą turintys asmenys neretai susiduria su bendravimo problemomis. Kadangi jie gali netinkamai interpretuoti socialinius signalus, patys gali turėti neverbalinio bendravimo problemų ir jų kalbos supratimas gali būti sutrikęs, tai jų elgesys gali pasirodyti keistas. Jiems gali būti sunku susirasti draugų, dėl savo ypatingojo intereso kartais jie gali pasirodyti nuobodūs. Didelė problema, kad neretai iš Aspergerio sindromą turinčių vaikų yra tyčiojamasi. Vis tik, greičiausiai, suaugusieji „Aspergeriai“, ypač turintieji aukštą intelektą, gana gerai prisitaiko. Jie išmoksta atpažinti ir tinkamai reaguoti į socialinius signalus. Jų bendravimas gali atrodyti visiškai įprastas. Tačiau viduje jiems gali prireikti nemažai pastangų, kadangi jų bendravimas nėra intuityvus, kaip būna neturintiems šio sutrikimo žmonėms. Labai įdomus požymis, būdingas tiek Aspergerio sindromui, tiek kitiems autizmo spektro sutrikimams, yra echolalija – tai tam tikrų garsų, frazių kartojimas. Vaikai tai daro nevalingai, tačiau suaugusieji, ypač turintieji aukštą intelektą, gali šią savybę pasitelkti sąmoningai. Dažnai pasitaiko, kad Aspergerio sindromą turintys asmenys savo kalboje įtraukia citatas iš skaitytų knygų ar matytų filmų, panaudodami jas tinkamame kontekste. Jų pašnekovai gali nė nesuprasti, kad tai yra iš kažkur kitur paimta frazė, o ne paties „Aspergerio“ išsakyta mintis. Todėl tai jiems gali pagelbėti bendraujant atrasti tinkamus žodžius.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria Aspergerio sindromą turintys asmenys, ir kuris dažnai yra praleidžiamas jį pristatant, yra jutiminis jautrumas. Jis gali būti tiek sustiprėjęs, tiek susilpnėjęs, taip pat būti skirtingas skirtingiems jutiminiams modalumams. Jie gali būti jautrūs triukšmui ar šviesai. Jau vien dėl to įprasta darbo aplinka ar mokykla gali jiems sukelti nemalonius pojūčius. Jautrūs, ar kaip tik – mažiau jautrūs – skausmui. Dėl to jie gali susižeisti ir to nepastebėti. Dažnai Aspergerio sindromą turintys žmonės būna jautrūs skoniui ir dėl to išrankūs maistui. Būna, kad jiems nepatinka koks nors maistas vien dėl savo tekstūros, į kurią šio sutrikimo neturintys asmenys, greičiausiai, nė neatkreipia dėmesio. Taip pat „Aspergeriai“ gali būti jautrūs lytėjimui, dėl to jie gali nemėgti apsikabinimų, jiems gali būti nemalonūs drabužių audiniai, jie gali nemėgti būti vandenyje, o nuo plaukų kirpimo gali skaudėti. Šį sindromą turintys asmenys gali patirti jutimų perkrovą (sensorinę perkrovą), kai įvairūs pojūčiai tiesiog užlieja ir jų būna per daug. Be to, kai kurie jų gali patirti ir sinesteziją – kai vienas jutimas, sukelia kitą (pavyzdžiui, muzika sukelia spalvų pojūtį). Iš vienos pusės, visi išvardinti dalykai gali būti sunkumai, tačiau kartais jie gali turėti naudos. Pavyzdžiui, dėl sinestezijos kai kuriems žmonėms lengviau įsiminti dalykus, arba jie gali greičiau atlikti matematinius veiksmus, nes atsakymą tarsi pamato priešais save.

Vienas iš svarbių Aspergerio sindromo ypatumų yra ypatingasis interesas. Jie gali ką nors kolekcionuoti arba itin domėtis tam tikra, dažnai gana siaura, sritimi. Kartais toks stiprus susidomėjimas viena veikla gali būti problema, nes tada per mažai dėmesio skiriama kitiems dalykams, pavyzdžiui, mokslams ar bendravimui. Tačiau ypatingasis interesas gali turėti ir nemažai privalumų. Pavyzdžiui, Aspergerio sindromą turintis asmuo gali tapti tos srities specialistu, susirasti su šiuo interesu susijusį darbą. Be to, ypatingasis interesas gali išspręsti vieną pagrindinių Aspergerio sindromo problemų – bendravimą. Tai gali būti būdas susirasti draugų, žmonių, kurie domėtųsi tuo pačiu dalyku. Kita vertus, kartais tai tampa ir kliūtimi bendravimui, kadangi „Aspergeris“ gali nežinoti, kada kalbėti apie savo interesą, o kada pašnekovui tai visiškai neįdomu. Taip pat kartais gali iškilti problemų dėl to, kad interesas gali būti pavojingas, nelegalus ar nepriimtinas. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų surasti tokio intereso priežastį, o tada žiūrėti, galbūt jį galima pakeisti kažkuo kitu ar pasiekti tą tikslą kitais būdais. Taigi, apie ypatingąjį interesą taip pat negalima teigti vienareikšmiškai. Daug priklauso nuo to, koks tas interesas yra ir kaip „Aspergeris“ sugeba jį pritaikyti savo gyvenime.

Šis aprašymas yra apibendrintas ir negali apibūdinti konkretaus žmogaus, turinčio Aspergerio sindromą. Vienos savybės jam gali būti labiau būdingos, kitos – visai netikti. Beje, berniukai dažniau turi Aspergerio sindromą nei mergaitės. Bet tai gali būti dėl to, kad paprastai mergaitės yra socialesnės ir joms šį sutrikimą gali būti sunkiau diagnozuoti. Be to, jų ypatingasis interesas gali būti socialiniai santykiai. Kartais Aspergerio sindromas gali būti painiojamas su šizofrenija ar jau anksčiau aprašytu šizoidiniu asmenybės sutrikimu. Vis tik labai svarbus skirtumas čia yra tai, kad Aspergerio sindromas yra raidos sutrikimas ir jis prasideda vaikystėje.

Galbūt skaitydami atpažinote save?

Attwood, T. (2013). Aspergerio sindromas: išsamus vadovas. Vilnius: Margi raštai.

Baron-Cohen, S. (2011). Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba.