Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:

[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.

[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

Psichodelikų psichoterapija

Nors psichodelikai yra nelegalūs (Lietuvoje – net ir medicininiais tikslais), tačiau vis daugėja tyrimų, įrodančių jų naudą psichinei sveikatai. Psichodelikų terapija naudojama gydyti depresiją, potrauminį streso sutrikimą, nerimą, priklausomybes.

Neretai pasitaiko, kad depresija nepasiduoda įprastam gydymui antidepresantais. 20% pacientų gydymas antidepresantais nepadeda [1]. Tačiau čia gali padėti psilocinas – psilocibino (randamo psichoaktyviuose grybuose) metabolizmo produktas. Ir naujai atliktas tyrimas rodo, kad jis efektyviai padeda pacientams, kuriems nepadėjo kiti gydymo būdai. Psichodelikų poveikis dažnai siejamas su serotonino (dar žinomo kaip laimės hormono) kiekio padidėjimu, todėl nenuostabu, kad jie efektyvūs kovojant su depresija.

Labai daug tyrimų atlikta ir su kitais psichodelikais. Pavyzdžiui, potrauminiam streso sutrikimui gydyti pasitelkiama psichodelikų psichoterapija su MDMA. Tyrimas buvo atliktas su seksualinės prievartos, nusikaltimų ir karo aukomis. Šios terapijos nauda buvo matoma ir ilgalaikėje perspektyvoje [2]. Greičiausiai psichodelikai efektyvūs potrauminio streso sutrikimui, nes padeda pažiūrėti į traumą iš kitos pusės. Žmogus gali ją įprasminti ir žiūrėti į ateitį, o ne būti užstrigęs praeityje.

Dar viena sritis – nerimas, kurį patiria žmonės, sergantys mirtinomis ligomis (pvz., vėžiu). Psichodelikai padeda įveikti mirties baimę, įprasminti gyvenimą.

Psichodelikai gali padėti atsikratyti priklausomybių. Atliktas tyrimas su ayahuasca parodė, kad ji yra efektyvi nuo alkoholio, tabako ir kokaino priklausomybių. Ayahuascos terapija sukelia pagerėjimą keliose srityse, susijusiose su priklausomybėmis [3].

Psichodelikų terapija dažnai būna veiksminga dėl to, kad šios psichoaktyvios medžiagos sukelia mistines patirtis, kurios priverčia žmogų kitaip pažiūrėti į gyvenimą, atrasti naują prasmę. Pavyzdžiui, žmogus gali įsisąmoninti, kad priklausomybė jam kenkia, suprasti, kad jis nori kitokio gyvenimo, ir taip gauti daugiau ryžto iškentėti nutraukimo simptomus.

Psichodelikai gali būti naudingi ne tik kovojant su psichikos sutrikimais, tačiau ir su kitomis ligomis. Pavyzdžiui, jie efektyvus esant migrenai, galvos skausmams [4].

Psichodelikų psichoterapija yra labai perspektyvi sritis. JAV kai kurie psichodelikai jau legalizuoti medicinos tikslais būtent dėl to, kad nustatytas jų efektyvumas. Taip pat patvirtinama vis daugiau naujų tyrimų, kurie parodys įvairių psichodelikų efektyvumą.

Šaltiniai:

[1] Psilocybin Effective for Treatment-Resistant Depression. http://www.psychiatryadvisor.com/depressive-disorder/psilocybin-reduces-mdd-symptoms/article/500540/

[2] MDMA-Assisted Psychotherapy for Posttraumatic Stress Disorder (PTSD) (Proof of Principle Study) http://www.maps.org/mdma-proof-of-principle-completed

[3] Ayahuasca-Assisted Treatment for Addiction (British Columbia, Canada) http://www.maps.org/research/ayahuasca/ayahuasca-canada

[4] Other Psychedelic Research http://www.maps.org/research/other-research

Apie blogas emocijas ir ar mes patys jas sau sukeliam

Šią savaitę pakalbėkim apie emocijas. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, susirūpinimas, susidomėjimas, ilgesys, nuostaba, pasitenkinimas, nuobodulys... kompiuteryje turiu emocijų žodynėlį su 162 emocijomis, tad visų jų čia ir nevardinsiu. Emocijos gali būti įvairaus stiprumo, ir atitinkamai gali skirtis jų pavadinimai. Pavyzdžiui, mažas pyktis vadinamas susierzinimu, o didelis pyktis jau gali vadintis ir įtūžiu. Taip pat neretai emocijos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos – džiaugsmas, pasitenkinimas, susidomėjimas, o neigiamos – pyktis, liūdesys, nuobodulys. Bet būtent šį skirstymas šiandien ir noriu pakvestionuoti.

Niekada nemokėjau vynioti į vatą, todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Nėra blogų emocijų. Visos emocijos yra sveikos ir kiekvienas normalus žmogus patiria labai platų emocijų spektrą. Kiekviena jų atlieka kokią nors funkciją. Pavyzdžiui, kai jaučiame pasitenkinimą, žinome, kad tai, kas jį sukėlė, mums yra malonu. Kai jaučiame pykti, galime suprasti, kad kažkas su mumis pasielgė neteisingai. Kai jaučiame ilgesį, suprantame, kad mums trūksta to, ko mes ilgimės. Visos emocijos yra natūralios ir jas jausti sveika.

Problema atsiranda tada, kai kuri nors viena (ar kelios) emocijos pradeda vyrauti ir užgožia visas kitas. Pavyzdžiui, kai niekaip neišlipame iš liūdesio, apatijos, nuovargio ir nematome tame jokios prošvaistės, viskas atrodo pilka, tada jau reikėtų susirūpinti – galbūt tai depresija? O jeigu esame nuolatinės pakilumo būsenos, visuomet apėmęs entuziazmas, džiaugsmas, kurios paprastai laikomos teigiamomis emocijomis, tai irgi gali prireikti susimąstyti. Ypač jeigu kartu su šiomis emocijomis priimami skuboti sprendimai su nebūtinai teigiamomis pasekmėmis. Tai gali rodyti manijos būseną. Taigi, iš esmės, emocijos tampa „blogomis“, jeigu jos užgožia visa kita ir pradeda valdyti mūsų elgesį, jeigu jos tampa pernelyg intensyvios ir vienodos.

Taip pat emocijos gali tapti problema tada, kai jos kyla iš niekur. Jei liūdime, kai niekas mūsų nenuliūdino, jei pykstame, kai niekas nebandė supykdyti, tuomet reikėtų susirūpinti, ypač jeigu tai trunka ilgai. Į šią kategoriją priskirčiau ir neadekvačias emocijas, pavyzdžiui, džiaugsmas ko nors netekus, pyktis, kai kas nors pasakė mums komplimentą ir panašiai. Kartais tokios neadekvačios emocijos gali pernelyg netrukdyti gyventi ir būti tiesiog susijusios su kokiais nors psichikos niuansais. Pavyzdžiui, galbūt išgirdus komplimentą kyla pyktis dėl nemokėjimo jų priimti ar menkavertiškumo jausmo. Kita vertus, kartais neadekvačios emocijos gali rodyti ir sunkesnius psichikos sutrikimus. Bet greičiausiai tai lengviau pastebėti aplinkiniuose, o ne savyje.

Bet kai emocijos yra adekvačios, kai jos nėra pernelyg intensyvios (arba pernelyg silpnos, išnykusios), kai patiriamas įvairus jų spektras, tuomet jos visos yra „geros“, sveikos ir natūralu jas patirti. Dar man labai kliūna pasakymas, kad kiti tau negali sukelti emocijų, tu pats esi už jas atsakingas. Aš taip nemanau. Kai emocijos yra neadekvačios – tada taip, jos kyla iš tavo vidaus, tavo neadekvačių minčių, pasąmonės ar dar kur nors. Bet labai dažnai emocijos būna adekvačios. Kas nors mus įžeidžia ir mes supykstam. Tai savaime suprantama. Tas žmogus yra atsakingas už tai, kad mus įžeidė ir mes turime teisę pykti. Kai sakoma, jog kitas žmogus negali sukelti tau emocijų, tik tu pats jas sau sukeli, tuomet visiškai nubraukiama kito žmogaus atsakomybė. Tokiu atveju aš galiu ramia sąžine visus įžeidinėti, nes jeigu jie įsižeis, tai ne dėl manęs, o dėl savęs. Na, bet taip nėra. Ir yra nemažai situacijų, į kurias dauguma žmonių reaguoja panašiai. Todėl manau, kad galima drąsiai sakyti, kad vis tik emocijas sukelia tos situacijos, o ne mes patys.

Taigi, blogų emocijų nėra, visas emocijas patirti yra sveika ir natūralu. Susirūpinti vertėtų tada, kai vienos emocijos užgožia visas kitas ar kai jos kyla neadekvačiai. O adekvačias emocijas gali sukelti ir kiti žmonės, ir situacijos. Ir galiausiai, tikiu, kad kartais galima pasimėgauti ir liūdesiu, ir pykčiu, o ne tik džiaugsmu ir pasitenkinimu.

Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.

Kaltės jausmas

Kaltės jausmas – kai graužia sąžinę, gali apimti gėda, norisi „išpirkti“ savo kaltę arba pasislėpti nuo kito, nuo savęs. Kaltės jausmas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Jis yra adekvatus, kai žmogus iš tiesų yra kaltas dėl to, ką padarė. Jis atliko kažkokį veiksmą, kuris prieštarauja jo sąžinei, vertybėms, principams, ir dėl to jaučiasi kaltas.

Bet pakalbėkime apie neadekvatų kaltės jausmą. Kai žmogus jaučiasi kaltas, nors nepadarė nieko tokio, dėl ko turėtų jaustis kaltas. Arba kai jaučiasi atsakingas už įvykius, kuriems neturi įtakos, ir kaltas dėl jų. Toks neadekvatus kaltės jausmas neretai būdingas depresijai. Jis slegia, bet ką žmogus gali dėl jo padaryti? Kaip išpirkti kaltę, už kurią net nesi atsakingas? Kaip atitaisyti skriaudą, kurios nepadarei?

Kaip matome, su kaltės jausmu susiję ir daug kitų skambių terminų – gėda, sąžinė, vertybės, atsakomybė. Man labai patiko, kaip Brene Brown savo kalboje apie pažeidžiamumo galią apibūdino, kuo skiriasi kaltė ir gėda. Kaltė – tai kai gailimės dėl kokio nors mūsų atlikto veiksmo, kuris prieštarauja mūsų vertybėms. Tuo tarpu gėda rodo į mūsų asmenybę. Kaltė – veiksmas „blogas“, gėda – žmogus „blogas“. Nors žmonėms su depresija būdingas kaltės jausmas, tačiau jie neretai jaučiasi apskritai blogi. Ir dažniausiai tam realaus pagrindo tikrai nėra. Vienas blogas veiksmas dar nepadaro žmogaus blogu. Keli veiksmai – taip pat. Brene Brown apibūdina, kad žmogus „tampa“ blogu, kai jis net negalėtų pasielgti kitaip. Jis elgiasi vienu būdu ir galima drąsiai sakyti, kad jis niekada nepasikeis. Bet dažniausiai tai būna tiesiog įsitikinimas, žmogus „nurašomas“ kitų arba savęs paties. Nemanau, kad kada nors yra taip, kad žmogus visiškai negalėtų pasikeisti. Todėl galima kelti klausimą, ar apskritai yra blogų žmonių?

Tikriausiai po šio klausimo ne vienam iškilo kalinių vaizdinys. Žudikai, prievartautojai – jie juk tikrai blogi. Tarp jų yra tokių, kurie nesikeičia ir nenori keistis – toliau daro tuos pačius nusikaltimus. Yra tokių, kurie visiškai nejaučia sąžinės graužimo dėl savo įvykdytų veiksmų, jų kaltės jausmas taip pat sutrikęs, tik į kitą pusę, negu depresiją turinčių žmonių. Tokie žmonės vadinami psichopatais. Jie kaltės jausmo nejaučia. Taip pat nenumato savo veiksmų pasekmių. Todėl, galima sakyti, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.

Taigi, turime du kaltės jausmo ir atsakomybės kraštutinumus: depresiją ir psichopatiją. Vieni prisiima per daug atsakomybės ir jaučia kaltės jausmą už tuos dalykus, kuriems įtakos neturi, tuo tarpu kiti kaltės jausmo apskritai nejaučia. Didžioji mūsų dalis yra kažkur per vidurį. Dažniausiai kaltės jausmą jaučiame adekvačiai, bet gal kartais pasijaučiame kalti už tai, kam įtakos neturėjome, o kitais kartais mūsų visai negraužia sąžinė dėl „blogų“ veiksmų.

Kitą savaitę laukite įrašo apie tai, kaip atpažinti, kada kaltės jausmas yra neadekvatus, ir ką su juo daryti.

Būrėjas ar psichologas?

Šį straipsnį rašiau prieš dvejus metus ir dabar nusprendžiau juo pasidalinti ir su šio tinklaraščio skaitytojais, kiek pakoregavusi pagal dabartinę patirtį.

Neseniai gavau gana liūdną ir ilgą vienos merginos laišką. Nepasakosiu nei kas ta mergina, nei apie ką ji man rašė, tik pasakysiu, jog ji minėjo, kad lankėsi pas psichologę, tačiau nuo to jai tik pablogėjo. O po to ji nusprendė kreiptis į būrėją. Apie tai ir norėčiau pakalbėti.

Būrėjos kartu dažnai būna dar ir geros psichologės. Vienos turi tikrą psichologijos išsilavinimą, o kitos tiesiog gerai išmano žmonių psichologiją. Ir dažnai būtent tai ir būna jų darbo pagrindas. Žmonės dažnai kreipiasi į būrėjus tarsi į psichologus, prašo jų patarimų. Štai psichologas patarimų duoti negali, to neleidžia jo darbo principai. O būrėjas? Jo nevaržo niekas. Nežinia, tai gerai ar blogai, bet vis tik – ar tai nėra kišimasis į kito žmogaus gyvenimą? Be abejo, būrėjas gali nusimesti atsakomybę ir sakyti, kad vis tiek galutinį sprendimą priima pats žmogus. Bet aš galėčiau pasakyti kitaip. Ne be reikalo psichologai konkrečių patarimų neduoda. Jie tik padeda (ar bent turėtų padėti) žmogui priimti sprendimą, pačiam atrasti išeitį iš susidariusios situacijos. Jie turi padėti žmogui atgauti pusiausvyrą, pasitikėjimą savo jėgomis ir įgyti savarankiškumą.

Anksčiau man pačiai teko apsilankyti pas porą psichologių. Dabar mano situacija jau gera ir rimtų problemų nebeturiu, tačiau tada buvo tikrai sunku. Todėl ir kreipiausi į psichologę. Pirmoji psichologė man nepadėjo, nuo jos man pasidarė tik blogiau, kaip ir pradžioje šio įrašo minėtai merginai. Man tikrai netiko tos psichologės metodai. Kiek vėliau lankiausi pas kitą psichologę. Tiesą sakant, kai pradėjau pas ją lankytis, sunkumo „banga“ jau buvo kaip ir praėjusi, tad net buvo sunku pasakyti, ko aš iš jos noriu. Bet ne be reikalo tai pavadinau „banga“ – mat jos tai užplaukdavo, tai vėl nuslūgdavo, bet visad grįždavo. Su šia psichologe buvo gan malonu ir įdomu pabendrauti, tačiau sunku ją pavadinti savo psichologe, man ji man buvo labiau kaip kolegė ar draugė. Nebendravome kaip klientė ir psichologė – tiesiog kalbėjomės apie įdomius dalykus. Taigi, ši psichologė man taip pat nepadėjo. Savo bėdas vėliau išsprendžiau pati ir su aplinkinių pagalba (gali būti, kad kai kurie aplinkiniai žmonės nė nežino, kad jie man padėjo). Taip pat labai prisidėjo ir kiti metodai bei ypatingos patirtys, apie kurias čia nekalbėsiu.

Kokias išvadas iš to galime padaryti? Visų pirma, manau, kad kai kurių psichologų metodai yra labai netobuli, riboti ir ne kiekvienam tinkami. Tiesa, privalau paminėti, kad yra daugybė žmonių, kuriems psichologai padėjo, galbūt net tie patys, kurie man bei mano minėtai merginai nesugebėjo padėti. Tačiau vis tik psichologas turėtų sugebėti prisitaikyti prie klientų ir pamatyti, koks jam metodas labiau tinkamas. Manau, kad ne be reikalo psichologams sakoma: išmokite visas asmenybės teorijas, o kai į jūsų kabinetą įeina klientas, išmeskite visas tas teorijas į šiukšlių dėžę. O tada, išklausę kliento situaciją, išsitraukite tinkamą teoriją. Arba sugalvokite savo. Psichologas turėtų būti kūrybingas žmogus.

Dabar man jau teko lankytis ir pas trečią psichologą, prieš metus laiko. Šį psichologą jau galėčiau pavadinti geru specialistu, su juo pavyko užmegzti tikrą psichologo-kliento ryšį. Ne jokio ryšio, kaip su pirmąją psichologe, ir ne kolegų ryšį, kaip su antrąja. Su šiuo psichologu dirbome apie pusę metų ir viskas vyko gana sėkmingai. Dažnai po konsultacijų išeidavau nusiraminusi ar net laiminga, kai į konsultacijas ateidavau liūdna, prislėgta. Iš to galima daryti išvadą, kad šis psichologas, kitaip nei prieš tai dvi minėtosios, man padėjo. Tai reiškia, kad kartais reikia turėti kantrybės norint surasti tinkamą ir gerą specialistą, kuris tau padėtų.

O kaip dėl būrėjų? Kodėl mergina, kuriai nepadėjo psichologė, kreipėsi į būrėją? Kuo būrėjas geriau už psichologą? Iš tiesų, galbūt reikėtų nagrinėti kiekvieną individualų atvejį, ir tada pasakyti, kodėl tas žmogus pasirinko būtent būrėją, o ne psichologą. Arba atvirkščiai. O dabar galima tik spėlioti. Galbūt būrėja geriau, nes ji gali pasakyti kažką konkrečiau? Ji drąsiai išsako informaciją apie asmens galimybes, gyvenimo posūkius, pavojus ir sėkmes. Nors vis tik manau, kad niekas negali pasakyti, kaip bus iš tiesų. Gali nebent užprogramuoti, kad žmogus įtikėtų būrėjo žodžiais, o po to juos ir įgyvendintų.