Diagnozuoti ar nediagnozuoti

Psichoterapeutas Irvin D. Yalom knygoje „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“ rašo:

Tačiau daugelis žmonių nesuvokia, kaip paika to tikėtis, ir tariasi galį apibrėžti asmenybę ar ją charakterizuoti, jei tik gautų pakankamai informacijos. Psichiatrai ir psichologai visą laiką prieštaringai vertindavo asmenybės ligos diagnozės pagrįstumą. Kai kurie tiki šio darbo svarba ir visą gyvenimą atsidėję siekia kuo didesnio klasifikacijos tikslumo. Kiti, tarp jų ir aš, abejoja, ar galima rimtai kliautis diagnoze, ar ji nėra vien simptomų ir elgesio tipų rinkinys. Vis dėlto esame vis labiau spaudžiami (ligoninių, draudimo bendrovių, valstybės agentūrų) pateikti asmens ligos diagnozę ir kategorijos numerį.

Net ir liberaliausia psichiatrijos nomenklatūros sistema „prievartauja“ kitą asmenį. Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas. Deramai bendraudami su žmogumi turime pripažinti, kad niekada jo iki galo neperprasime.

Į diagnozes visada žiūrėjau dviprasmiškai. Viena vertus, visada mėgau konkretumą, apibrėžtumą, todėl diagnozės ir tipologijos man visada buvo įdomios. Ypač visada stengdavausi atrasti, kokioms kategorijoms priklausau pati. Kita vertus, man niekada nesisekdavo atrasti, kuriai konkrečiai kategorijai aš priklausau, kokio tipo asmenybė esu. Vis atsirasdavo kas nors, kas neatitinka. Ir neįmanoma, kad atitiktų – niekas nėra apibrėžto tipo. Norint tiksliai suskirstyti žmones į tipus, reikėtų, kad tų tipų būtų 7 milijardai – po vieną kiekvienam žmogui. Dažniausiai sakoma, kad žmogus turi kelis dominuojančius tipus.

Perskaičiusi šią Yalomo pastraipą, susimąsčiau, kuriai gi iš tų dviejų jo įvardintų psichologų grupių aš priklausau. Ir galiausiai supratau, kad abiem. (Panašu, kad Yalomas sukūrė psichologų ir psichiatrų tipologiją iš dviejų tipų – pasikliaunančių diagnozėm ir nepasikliaunančių – bet ir į šitą tipologiją sutilpt nesugebėjau.) Man visada buvo būdinga turėti dvi prieštaringas nuomones vienu metu. Diagnozių ir tipologijų atžvilgiu tai ne išimtis. Tačiau tuo pačiu visada sakiau, kad tos prieštaringos nuomonės manyje susiderina. Ir štai kaip susiderina mano pritarimas ir nepritarimas diagnozėms ir tipologijoms.

Joks pasaulio modelis nėra tikslus. Tai galioja ne tik psichologijoje ar psichiatrijoje, bet ir kituose moksluose. Modelis visada supaprastina realų pasaulį, išmeta smulkmenas, apibendrina, suapvalina – visa tai tam, kad būtų lengviau viską suprasti ir aprėpti. „Žemėlapis nėra teritorija“. Lygiai taip pat, žmogus nėra diagnozė. Tačiau žemėlapis labai padeda susigaudyti toje teritorijoje ir atrasti  tai, ko ieškai (arba žinoti, ar apskritai tai, ko ieškai, ten yra). Lygiai taip pat ir diagnozė – ji padeda susigaudyti. Diagnozė nieko nesako apie paties žmogaus esmę. Ji net nesako apie jo simptomus, nes vienus iš tų simptomų jis gali turėti, kitų – neturėti, turėti papildomus, nepriklausančius tai diagnozei. Tačiau diagnozė padeda suprasti, su kokiais sunkumais žmogus susiduria. Diagnozė padeda suprasti, kad, pvz., žmogus nėra „tinginys“, bet jis tiesiog negali daryti kai kurių dalykų dėl savo ligos. Tipologijos padeda suprasti ryškiausius žmogaus asmenybės bruožus.

Diagnozė yra naudinga, kaip yra naudingas ir žemėlapis. Bet niekas neina per miestą nežiūrėdamas į kelią, o tik spoksodamas į žemėlapį – taip gali atsitrenkti į medį ar į žemėlapyje dar nepažymėtą naują pastatą. Lygiai taip pat ir bendraudamas su žmogumi – žinai jo diagnozę, bet klausaisi, ką sako pats žmogus. Atskiri medžiai diagnozėje nepažymėti.

Aspergerio sindromas

Pasaulyje vis daugėja žmonių, kuriems diagnozuojamas Aspergerio sindromas. Tai nereiškia, kad daugėja jį turinčių žmonių. Greičiausiai, tiesiog tobulėja diagnozavimo žinios ir daugiau žmonių kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus. Jums pažįstamas žmogus gali turėti Aspergerio sindromą ir jūs apie tai galite nieko nežinoti. Netgi jūs pats galite turėti šį sindromą, tačiau jei nesate kreipęsis į psichikos sveikatos specialistus, niekas jums jo nediagnozavo. Be abejo, dar daugiau žmonių gali tiesiog turėti daug šio sutrikimo požymių, tačiau nepasiekti tokio lygio, kad būtų gauta diagnozė. Tad kas gi tas Aspergerio sindromas ir su kuo jis „valgomas“?

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas, lengvesnė jo forma. Aspergerio sindromui būdingas socialinis sutrikimas, pasireiškiantis sunkumu interpretuojant socialinius signalus, sunkumu bendrauti su bendraamžiais ar abejingumu tokiam bendravimui, socialiai netinkamu elgesiu. Jie gali turėti neverbalinio bendravimo problemų: ribotą gestų naudojimą, nerangią kūno kalbą, ribotą ar netinkamą veido išraišką. Gali būti motorikos problemų, Taip pat būdingas interesų siaurumas, kai domimasi viena veikla, vadinama „ypatinguoju interesu“, o kitos veiklos nustumiamos į šalį. Jiems būdingas kompulsyvus elgesys, kasdieniai ritualai, griežtų taisyklių laikymasis. Kitaip negu autizmo atveju, Aspergerio sindromui nėra būdingas kalbos raidos atsilikimas, tačiau kai kurie šaltiniai teigia kitaip. Vis tik žmonių, turinčių šį sutrikimą, kalba gali atrodyti keista, pernelyg formali, vaiko kalba gali atrodyti kaip suaugusiojo, gali būti keista intonacija, balso charakteristikos. Taip pat gali būti sutrikęs kalbos supratimas, pvz., numanomos reikšmės suprantamos pažodžiui.

Aspergerio sindromą turintys asmenys neretai susiduria su bendravimo problemomis. Kadangi jie gali netinkamai interpretuoti socialinius signalus, patys gali turėti neverbalinio bendravimo problemų ir jų kalbos supratimas gali būti sutrikęs, tai jų elgesys gali pasirodyti keistas. Jiems gali būti sunku susirasti draugų, dėl savo ypatingojo intereso kartais jie gali pasirodyti nuobodūs. Didelė problema, kad neretai iš Aspergerio sindromą turinčių vaikų yra tyčiojamasi. Vis tik, greičiausiai, suaugusieji „Aspergeriai“, ypač turintieji aukštą intelektą, gana gerai prisitaiko. Jie išmoksta atpažinti ir tinkamai reaguoti į socialinius signalus. Jų bendravimas gali atrodyti visiškai įprastas. Tačiau viduje jiems gali prireikti nemažai pastangų, kadangi jų bendravimas nėra intuityvus, kaip būna neturintiems šio sutrikimo žmonėms. Labai įdomus požymis, būdingas tiek Aspergerio sindromui, tiek kitiems autizmo spektro sutrikimams, yra echolalija – tai tam tikrų garsų, frazių kartojimas. Vaikai tai daro nevalingai, tačiau suaugusieji, ypač turintieji aukštą intelektą, gali šią savybę pasitelkti sąmoningai. Dažnai pasitaiko, kad Aspergerio sindromą turintys asmenys savo kalboje įtraukia citatas iš skaitytų knygų ar matytų filmų, panaudodami jas tinkamame kontekste. Jų pašnekovai gali nė nesuprasti, kad tai yra iš kažkur kitur paimta frazė, o ne paties „Aspergerio“ išsakyta mintis. Todėl tai jiems gali pagelbėti bendraujant atrasti tinkamus žodžius.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria Aspergerio sindromą turintys asmenys, ir kuris dažnai yra praleidžiamas jį pristatant, yra jutiminis jautrumas. Jis gali būti tiek sustiprėjęs, tiek susilpnėjęs, taip pat būti skirtingas skirtingiems jutiminiams modalumams. Jie gali būti jautrūs triukšmui ar šviesai. Jau vien dėl to įprasta darbo aplinka ar mokykla gali jiems sukelti nemalonius pojūčius. Jautrūs, ar kaip tik – mažiau jautrūs – skausmui. Dėl to jie gali susižeisti ir to nepastebėti. Dažnai Aspergerio sindromą turintys žmonės būna jautrūs skoniui ir dėl to išrankūs maistui. Būna, kad jiems nepatinka koks nors maistas vien dėl savo tekstūros, į kurią šio sutrikimo neturintys asmenys, greičiausiai, nė neatkreipia dėmesio. Taip pat „Aspergeriai“ gali būti jautrūs lytėjimui, dėl to jie gali nemėgti apsikabinimų, jiems gali būti nemalonūs drabužių audiniai, jie gali nemėgti būti vandenyje, o nuo plaukų kirpimo gali skaudėti. Šį sindromą turintys asmenys gali patirti jutimų perkrovą (sensorinę perkrovą), kai įvairūs pojūčiai tiesiog užlieja ir jų būna per daug. Be to, kai kurie jų gali patirti ir sinesteziją – kai vienas jutimas, sukelia kitą (pavyzdžiui, muzika sukelia spalvų pojūtį). Iš vienos pusės, visi išvardinti dalykai gali būti sunkumai, tačiau kartais jie gali turėti naudos. Pavyzdžiui, dėl sinestezijos kai kuriems žmonėms lengviau įsiminti dalykus, arba jie gali greičiau atlikti matematinius veiksmus, nes atsakymą tarsi pamato priešais save.

Vienas iš svarbių Aspergerio sindromo ypatumų yra ypatingasis interesas. Jie gali ką nors kolekcionuoti arba itin domėtis tam tikra, dažnai gana siaura, sritimi. Kartais toks stiprus susidomėjimas viena veikla gali būti problema, nes tada per mažai dėmesio skiriama kitiems dalykams, pavyzdžiui, mokslams ar bendravimui. Tačiau ypatingasis interesas gali turėti ir nemažai privalumų. Pavyzdžiui, Aspergerio sindromą turintis asmuo gali tapti tos srities specialistu, susirasti su šiuo interesu susijusį darbą. Be to, ypatingasis interesas gali išspręsti vieną pagrindinių Aspergerio sindromo problemų – bendravimą. Tai gali būti būdas susirasti draugų, žmonių, kurie domėtųsi tuo pačiu dalyku. Kita vertus, kartais tai tampa ir kliūtimi bendravimui, kadangi „Aspergeris“ gali nežinoti, kada kalbėti apie savo interesą, o kada pašnekovui tai visiškai neįdomu. Taip pat kartais gali iškilti problemų dėl to, kad interesas gali būti pavojingas, nelegalus ar nepriimtinas. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų surasti tokio intereso priežastį, o tada žiūrėti, galbūt jį galima pakeisti kažkuo kitu ar pasiekti tą tikslą kitais būdais. Taigi, apie ypatingąjį interesą taip pat negalima teigti vienareikšmiškai. Daug priklauso nuo to, koks tas interesas yra ir kaip „Aspergeris“ sugeba jį pritaikyti savo gyvenime.

Šis aprašymas yra apibendrintas ir negali apibūdinti konkretaus žmogaus, turinčio Aspergerio sindromą. Vienos savybės jam gali būti labiau būdingos, kitos – visai netikti. Beje, berniukai dažniau turi Aspergerio sindromą nei mergaitės. Bet tai gali būti dėl to, kad paprastai mergaitės yra socialesnės ir joms šį sutrikimą gali būti sunkiau diagnozuoti. Be to, jų ypatingasis interesas gali būti socialiniai santykiai. Kartais Aspergerio sindromas gali būti painiojamas su šizofrenija ar jau anksčiau aprašytu šizoidiniu asmenybės sutrikimu. Vis tik labai svarbus skirtumas čia yra tai, kad Aspergerio sindromas yra raidos sutrikimas ir jis prasideda vaikystėje.

Galbūt skaitydami atpažinote save?

Attwood, T. (2013). Aspergerio sindromas: išsamus vadovas. Vilnius: Margi raštai.

Baron-Cohen, S. (2011). Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba.

Šizoidinis asmenybės sutrikimas ir jo diagnostika

„Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą“ [1]. Šizoidinis asmenybės sutrikimas – tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas socialinių santykių vengimas ir maža emocijų ekspresija [2].

Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu nuolat vengia socialinių santykių, rodo mažai emocijų. Jie neturi artimų ryšių su kitais žmonėmis. Jie vengia socialinių kontaktų vien dėl to, kad teikia pirmenybę buvimui vieniems, fantazijai, introspekcijai. Fantazijose tokie žmonės kuria santykių su kitais žmonėmis modelius [1, 2].

Tokie žmonės nesistengia pradėti ar išlaikyti draugystės, rodo mažai susidomėjimo seksualiniais ryšiais, atrodo abejingi savo šeimai. Jie nori ir artumo, meilės, tačiau tuo pačiu jaučia grėsmę būti užvaldyti ir nori atstumo. Intymiuose santykiuose jie gali būti šalti ir mechaniški, jausti apatiją seksualine prasme. Jie dirba tokius darbus, kurie reikalauja mažai kontakto su kitais žmonėmis. Nors esant reikalui jie gali sudaryti tam tikro lygio darbinius santykius, tačiau teikia pirmenybę būti vieni. Paprastai tokie žmonės turi vieną, retai – 2 draugus. Jų socialiniai įgūdžiai linkę būti silpni [2, 3].

Žmonių su šizoidiniu asmenybės sutrikimu neveikia pagyrimai ar kritika, jie retai rodo savo jausmus, neišreiškia nei džiaugsmo, nei pykčio. Taip pat jie mažai jautrūs socialinėms normoms. Atrodo, tarsi jiems visiškai nereikėtų kitų dėmesio ir pripažinimo. Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu atrodo nejautrūs kitų bėdoms, abejingi. Jie laikomi šaltais, neturinčiais humoro jausmo, nuobodžiais [2].

Tokių žmonių vidinis pasaulis dažnai būna turtingas, tačiau jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė. Jie turi savitą nuomonę apie aplinkui vykstančius įvykius. Tokius žmones nelengva įtraukti į grupinius judėjimus, tačiau jeigu tokio judėjimo idėjos sutaptų su žmogaus su šizoidiniu asmenybės sutrikimu, tuomet jie gali tapti tokio judėjimo ideologijos kūrėjais ir tobulintojais [1].

Nesutariama dėl šizoidinės asmenybės vystymosi etapo. Vieni tai sieja su kūdikyste, kai vaikas dar nesuvokia kitų žmonių atskirtumo, ir šizoidinė būsena laikoma regresija į ankstyvąją raidos stadiją. Tokiems kūdikiams būdingas vengiantis prisirišimas, abejingumas, kadangi jų „motinos nepriėmė jų normalios priklausomybės“, ignoravo jų liūdesį, buvo šiurkščios, emociškai neišraiškingos ir vengiančios „emocinio kontakto su savo vaikais“. Šizoidinės asmenybės išgyveno „reikšmingą ankstyvą socialinę izoliaciją“. Kiti šizoidinės asmenybės vystymąsi sieja su vėlesne raidos stadija, „kai vaikas pasitraukia iš simbiozės“ [3].

Taip pat šizoidinė asmenybė gali formuotis esant priešingam ryšio pobūdžiui – pernelyg dideliam įsitraukimui, globojimui. Dažnai šizoidiškų vyrų motinos būna gundančios, nesilaikančios ribų, o tėvai – nekantrūs ir kritiški. Taip pat šizoidinės dinamikos vystymuisi būdinga aplinka, kurioje santykiai dviprasmiški, tariamai abipusiški, emociškai nesąžiningi, komunikacija paini ir prieštaringa, ir vaikas tokioje aplinkoje išmoksta atsiriboti, kad apsaugotų save nuo pykčio ir sumaišties. Taip pat šizoidinis troškimo ir vengimo konfliktas gali atsirasti, jeigu „vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas, tačiau vienintelis prieinamas dėmesys yra neempatiškas ir įkyrus“. Šizoidinės būklės gali būti susijusios ir su trauma, kurią vaikas patyrė dėl „realistiškos motiniškos globos“ trūkumo, kai motina pernelyg tapatinosi su kūdikiu [3].

Psichodinaminės krypties šalininkai teigia, kad šizoidinio asmenybės sutrikimo šaknys slypi nepatenkintame žmogiškojo kontakto poreikyje. Manoma, kad tokių žmonių tėvai buvo nepriimantys ar net užgaulūs savo vaikams, jų šeimose nebuvo įprasta rodyti jausmų. Kognityvinės krypties teoretikai teigia, kad tokie žmonės kenčia dėl mąstymo trūkumo. Jų mintys linkusios būti miglotos ir tuščios, jiems sunku suprasti aplinką ir prieiti teisingų suvokimų. Jie negali suprasti emocinių ženklų iš kitų, todėl negali į juos ir atsakyti [1, 2].

Diagnostika

Diagnozuojant asmenybės sutrikimus reikia atsižvelgti į klinikinius požymius, žmogaus vystymosi duomenis bei psichologinių testų rezultatus. Diagnostiniai šizoidinio asmenybės sutrikimo požymiai pagal TLK-10:

• Ypač retas pasitenkinimas savo veikla;
• Emocinis šaltumas, susvetimėjimas;
• Ribotas gebėjimas išreikšti šiltesnius jausmus;
• Abejingumas kitų nuomonei;
• Abejingumas seksualiniams ryšiams;
• Vienišumas veikloje;
• Pasinėrimas į fantazijas ir savistabą;
• Artimų ryšių stoka;
• Abejingumas socialinėms normoms [1].

Būtina įvertinti, ar sutrikimo simptomai yra sintoniški (nekelia svetimumo pojūčio, visuomet tokie buvo), ar distoniški (sukelia diskomfortą ir atrodo svetimi) asmens Ego atžvilgiu. Asmenybės sutrikimams būdingi sintoniški bruožai. Taip pat asmenybės sutrikimui būdingi bruožai turi būti nuolatiniai ir pasireikšti visose gyvenimo srityse. Taip pat svarbu atsižvelgti į žmogaus vystymosi aspektus, vaikystės aplinką, santykius su tėvais ir kitais artimais žmonėmis. Taip pat gali būti svarbūs biologiniai veiksniai, tokie kaip traumos ar ligos [1].

Nustatyti asmenybės patologijai naudojamas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės tyrimo klausimynas (MMPI), taip pat projekciniai testai, asmenybės vertinimo skalė (PAS) [1].

1. Dembinskas A. 2003. Psichiatrija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.

2. Comer R. J. 2011. Fundamentals of Abnormal Psychology. New York: Worth.

3. McWilliams N. 2014. Psichoanalitinė diagnostika. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.

Nenormalus ar kitoks?

Turbūt visiems iki kaulų smegenų gerai žinomas vadinamasis „normalusis pasiskirstymas“. Na, jei ne visiems, tai bent jau visiems psichologams – garantuotai. Dauguma žmonių sutelpa į šio pasiskirstymo vidurį. Kai kurie keistuoliai vis tik patenka už standartinio nuokrypio ribų, tai jie jau kažkokie ne visai „normalūs“. Bet yra tokių išvis „nenormalių“, kurie patenka už dviejų ar net trijų standartinių nuokrypių!

Visiškai „nenormalūs“. Per aukšti, per žemi, per stori, per liesi, per daug gražūs, per daug baisūs, per daug mato, per mažai mato, per daug protingi, pernelyg kvaili, per daug atjaučiantys, per mažai atjaučiantys, per šiurkštūs, per švelnūs, per daug ekstravertiški, per daug intravertiški, per daug sisteminantys, per mažai sisteminantys, per daug analitiški, per mažai analitiški, per geri, per blogi, pernelyg dosnūs, pernelyg šykštūs, pernelyg neurotiški, pernelyg emociškai stabilūs, per daug [įrašyk bet kokį bruožą], per mažai [įrašyk bet kokį bruožą].

Visi jie „nenormalūs“. Tačiau vieni prisitaiko prie visuomenės, o kiti nesugeba įsilieti, būna gydomi, uždaromi, jiems prirašomi sutrikimai, ligos, mažų mažiausiai jie laikomi „keistuoliais“. Bet gal čia esmė visai ne prisitaikyme prie visuomenės? Gal tai visuomenė prie jų neprisitaiko, jų nepriima?

Anksčiau atstumtos buvo moterys, nenormaliais laikomi homoseksualai, o psichiniai ligoniai būdavo uždaromi, atskiriami nuo visuomenės ir visaip kankinami. Dabar visuomenė darosi tolerantiškesnė. Moterys oficialiai laikomos lygiomis vyrams, homoseksualai pamažu išsikovoja savo teises ir oficialiai nelaikomi psichiniais ligoniais, o sergantieji psichikos ligomis uždaromi tik ekstra atvejais, ir tai bent jau oficialiai stengiamasi juos integruoti į visuomenę. Bet ar tai tikrai tolerancija? Jie gydomi, jiems atliekamos terapijos, korekcijos. Prirašomos ligos, sutrikimai. Ar čia tolerancija? Ne, tai visiškas kitoniškumo nepriėmimas.
Galima ginčytis – gi daug kas gydytis eina netgi savo noru, o liga prirašoma žmogui tik tada, kai jo kitoniškumas trukdo jam gyvenime. Tačiau iš tiesų kitoniškumas trukdo tik tada, kai žmogus atsiduria tokioje aplinkoje, kuri nepriima žmogaus tokio, koks jis yra. Jis atstumiamas, jo nesupranta, dėl to jis ir neprisitaiko. Ir tai visai ne jo kaltė, čia visuomenės kaltė. Gydyti reikia ne individą, o visuomenę, nesugebančią toleruoti kitoniškumo.

Esi kitoks? Nuostabu! Ugdyk savo kitokias savybes, puoselėk jas, pasiek ko nors gyvenime naudodamasis būtent tuo, kad esi kitoks. Esi pernelyg protingas? Būk mokslininku, tyrinėtoju, dėstytoju, mokytoju. Esi pernelyg atjaučiantis? Dirbk socialiniu darbuotoju, psichologu, dalyvauk savanoriškoje veikloje. Pernelyg daug matai arba, kitaip sakant, matai tai, ko nemato kiti („haliucinacijas“)? Tuomet rašyk apie tai romanus, pasakok istorijas, statyk filmus, rašyk eiles, dainas, nupiešk tuos dalykus. Esi labai ekstravertiškas? Būk su žmonėmis, užsiimk veikla, reikalaujančia bendravimo su žmonėmis ar jų grupėmis. Pernelyg intravertiškas? Tiesiog daryk tai, kas tau patinka, kad ir būdamas vienas. Realizuok save per savo kitoniškumą!