Qualia arba subjektyvios patirties problema

Qualia – tai pojūčio patirtis. Tai raudonos spalvos pajautimas. Tai garso patyrimas. Tai yra sunkiai paaiškinama subjektyvi patirtis, kurios neįmanoma palyginti su kitų subjektyvia patirtimi, bet mes visi ją patiriame.

Kodėl negalime palyginti savo subjektyvios patirties su kitų patirtimi? Todėl, kad negaliu žinoti, ar kitas patiria raudoną spalvą taip, kaip ją patiriu aš. Galbūt tą pačią raudoną spalvą aš matau kaip raudoną, kažkas kitas – kaip žalią, o dar kitas – kaip mėlyną. Tačiau visi tą spalvą vadiname raudona, todėl negalime pastebėti savo patirties skirtumų.

Neseniai skaičiau Michio Kaku knygos „Proto ateitis“ skyrių apie vadinamąją „sunkią problemą“ – qualia problemą. Tenai klausiama, ar robotai gali iš tikrųjų ką nors patirti? Gaila, bet M. Kaku iš klausimo išsisuka, netgi pacituodamas Daniel Dennett, kurio požiūrį į sąmonę buvau minėjusi anksčiau. Jie teigia, kad jokios „sunkios problemos“ nėra, nes čia apskritai užduodami neteisingi klausimai, o teiginiai, apie kuriuos klausiama, yra nepakankamai apibrėžti.

Iš tiesų, apibrėžti qualia yra nelengva. Tuo pačiu, kiekvienam žmogui tai yra savaime suprantamas dalykas. Todėl jį neigti, kaip kad tai daro D. Dennett, atrodo juokinga. Kokio nors pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas dirgiklio užfiksavimas, atpažinimas, įvardinimas ar kitoks manipuliavimas juo. Tai, kad mano akį pasiekia elektromagnetinės tam tikro dažnio bangos, nėra tapatu raudonos spalvos patyrimui. Tai, kad aš sakau „Tai yra raudona“, taip pat nėra tapatu patyrimui.

Pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas pats dirgiklis. Pvz., realiame pasaulyje nėra monitoriaus tokio, kokį aš jį matau, t.y. kokį patiriu. Realiame pasaulyje nėra spalvų – yra tik elektromagnetinės bangos, kurias mano smegenys interpretuoja kaip tam tikras spalvas, ir galiausiai aš tas spalvas patiriu. Dar akivaizdžiau patyrimą nuo dirgiklio atskiria tokios patirtys, kai dirgiklio realiame pasaulyje iš tikrųjų nėra. Pavyzdžiui, sapnai. Sapnuose mes galime matyti, girdėti, paliesti, užuosti... bet realiame pasaulyje tų daiktų, kuriuos mes patiriame, nėra. Panašios patirtys be realių dirgiklių, įvyksta, kai ką nors įsivaizduojame arba kai matome haliucinacijas.

Šis subjektyvus patyrimas yra „sunki problema“, nes jį labai sunku apčiuopti, įrodyti, nustatyti. Kaip jis atsiranda? Kas jį turi? Ar robotas gali turėti subjektyvų patyrimą? Greičiausiai, robotai tiesiog fiksuoja dirgiklius ir į juos reaguoja, neturėdami subjektyvaus patyrimo. Bet kai robotai taps sudėtingesni, kai bus sukurtas dirbtinis intelektas, primenantis žmogų – ar toks robotas turės subjektyvų patyrimą, qualia? Kaip apskritai atsiranda qualia?

Kaip patikrinti, ar kažkas turi subjektyvų patyrimą? Kol kas nėra netgi būdų nustatyti, ar kitas asmuo patiria qualia. Galime tik spėti, kad kitas žmogus yra toks, kaip aš, todėl jis turėtų turėti ir subjektyvią patirtį. Bet jos įrodyti neįmanoma.

Vis tik sugalvojau vieną būdą, kuris iš dalies įrodytų, ar robotas turi qualia. Jeigu tas robotas pats iškeltų klausimą apie qualia, tai rodytų, kad yra tikimybė, jog jis qualia ir patiria. Tačiau jis turėtų būti iš anksto neužprogramuotas kelti klausimo apie qualia ir neturėti jokios pirminės informacijos apie tai. Tačiau toks būdas turi nemažą trūkumą – gali prireikti labai ilgai laukti, kol robotas sugalvos iškelti tokį klausimą. Juk netgi ne kiekvienas žmogus kelia tokius klausimus, nors visi patiria qualia. Iš tiesų tokių yra tik vienas kitas, todėl tikėtina, kad ir robotai šiaip sau neims kelti tokių klausimų. Vis tik tai, kad mes, žmonės, keliame klausimus apie qualia, jau rodo, kad qualia problema egzistuoja. Todėl jeigu tokį klausimą iškeltų robotas, tai reikštų, kad greičiausiai jam ši problema taip pat tikra.

Kadangi kol kas qualia neįmanoma tyrinėti, todėl lieka daugybė neatsakytų klausimų. Pvz., jeigu būtų pagamintas robotas, kuris visais atžvilgiais yra absoliučiai toks pats kaip žmogus, išskyrus tai, kad jis nepatiria qualia – kuo toks robotas skirtųsi nuo realaus žmogaus? Kaip būtų galima atpažinti, kad jis nėra tikras žmogus? Vis tik, galbūt iš tiesų padarius tokį robotą, atsiskleistų ir atsakymas į šiuos klausimus. Hipotetiškai mąstant apie qualia, atrodo, kad ji neturi jokio pasireiškimo realiame pasaulyje. Tačiau galbūt praktiškai tas skirtumas yra, tik mes jo kol kas nežinome, nes niekada neturėjome galimybės palyginti visais atžvilgiais tapačių būtybių, besiskiriančiu tik šiuo vienu – qualia – subjektyvios patirties turėjimo / neturėjimo – atžvilgiu.

Tikiuosi, kad ateitis atskleis tokias ir panašias paslaptis apie žmogaus ir kitų gyvų būtybių sąmonę. Tuo pačiu būtų nuostabu tokios ateities sulaukti. M. Kaku žada, kad robotai, panašūs savo intelektinėmis galimybėmis į žmones, pasirodys jau šio šimtmečio pabaigoje. Taigi, yra vilties jų sulaukti ir paklausti apie qualia problemą jų pačių. :)

Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Kai per paskaitas mokiausi apie šizotipinį asmenybės sutrikimą, labai nustebau: juk tai 90% mano kadaise pažinotų žmonių! Bet jie nebuvo diagnozuoti šiuo asmenybės sutrikimu (tiesa, vienas turėjo šizotipinį sutrikimą, tik ne asmenybės, dar vienas turėjo šizoafektinį sutrikimą, buvo ir mergina su bipoliniu sutrikimu... ir tikriausiai dar daug nežinau). Paaiškinimas paprastas: asmenybės (ir bet kokio kito psichikos) sutrikimo diagnozei nustatyti neužtenka vien simptomų. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama diagnozuojant: ar tie simptomai trukdo žmogui arba aplinkiniams gyventi, funkcionuoti visuomenėje.

Turiu prisipažinti, kad tokia skiriamoji riba man atrodo keista. Juk kitų ligų nediagnozuoja pagal tai, ar jos tau trukdo gyventi. Gal tau vėžys (bent jau kurį laiką) ir netrukdo gyventi, bet tai nereiškia, kad neturi jo. Manyčiau, tas pats ir su psichikos sutrikimais. Kita vertus, asmenybės sutrikimo negali iš tikrųjų turėti arba neturėti. Nors ir nubrėžiama griežta riba, bet iš tiesų tokios nėra. Kiekvienas žmogus turi kokio nors asmenybės sutrikimo (dažniausiai – kelių) bruožų. Todėl tai yra labiau kontinuumas nuo tam tikro bruožo nebuvimo iki stipriausio jo išreikštumo.

Man netgi atrodo neteisinga diagnozuoti pagal tai, ar tie bruožai žmogui trukdo gyvenime, ar ne. Tokiu atveju žmogus, su daug stipriau išreikštais šizotipinio asmenybės sutrikimo bruožais, bet prisitaikęs gyvenime, to sutrikimo neturės, o su silpniau išreikštais, tik neprisitaikęs – bus diagnozuotas. Šizotipinį asmenybės sutrikimą galima būtų diagnozuoti įvairiems guru, dvasiniams mokytojams, būrėjams, raganoms ir pan., tačiau tie simptomai jiems gyventi netrukdo, o netgi padeda, todėl sutrikimas nebus diagnozuojamas.

Pagal DSM-IV, šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

• Sąsajų idėjos (išskyrus sąsajų kliedesius) – tai įsivaizdavimas, kad viskas yra susiję su tavimi, nors taip iš tiesų nėra.
• Keisti įsitikinimai arba magiškas mąstymas, kuris veikia elgesį ir yra nesusijęs su subkultūrinėmis normomis (pvz., prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija, šeštuoju jausmu).
• Neįprastos suvokimo patirtys, įskaitant kūno iliuzijas.
• Keistas mąstymas ir kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, metaforiška, pernelyg detali, stereotipiška).
• Įtarumas ir paranoidinės mintys.
• Netinkamas arba suvaržytas afektas (jausmai).
• Neįprastas, ekscentriškas, savitas elgesys ar išvaizda.
• Artimų draugų nebuvimas, išskyrus pirmos eilės giminaičius.
• Socialinis nerimas, kuris nemažėja labiau susipažinus, ir kuris susijęs su paranoidinėmis baimėmis, o ne neigiamu savęs vertinimu.

Aiškiausiai matomi šio asmenybės sutrikimo požymiai yra neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Jeigu turite tokių pažįstamų, skaitydami, greičiausiai, apie juos pagalvojote. Tačiau, kaip ir rašiau prieš tai, šių simptomų buvimas dar nereiškia, kad jie tikrai ir turi šį asmenybės sutrikimą. Taip pat verta paminėti, kad šizotipinis asmenybės sutrikimas negali būti nustatomas, jeigu žmogui jau yra nustatytas vienas iš šių sutrikimų: šizofrenija, nuotaikos sutrikimas su psichoze, kitas psichotinis sutrikimas, įvairiapusis raidos sutrikimas.

Anksčiau rašiau apie asmenybės tipus. Asmenys, kurie turi šizotipinio asmenybės bruožų, tačiau neturi paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Taip pat toks žmogus gali turėti keistų įsitikinimų ar minčių, tačiau galės jas atidėti ir laikytis tikrovės reikalavimų.

Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos). Pagal sveikumą tos pačios grupės sutrikimai išsidėstytų taip: Vengiantis asmenybės sutrikimas -> Šizoidinis asmenybės sutrikimas -> Šizotipinis asmenybės sutrikimas -> Šizofrenija.

Šaltiniai:
1. DSM-IV and DSM-5 Criteria for the Personality Disorders.
2. Ridenour J. M. 2014. Psychodynamic model and treatment of Schizotypal personality disorder, June 2.

Apie proto ir širdies balsą

Tikrai dažnai yra išskiriamas širdies ir proto balsas. Žmonės skirstomi į „mąstantį“ ir „jausminį“ tipą. Ir vienas kažkuris yra pateikiamas kaip geresnis. Dažniausiai sakoma „Klausyk, ką tau sako širdis.“ Proto balsas pateikiamas kaip klaidinantis, bejausmis, neatsižvelgiantis į kitus žmones.

Testuose pasitaiko klausimų, panašių į šį: „Kas tau svarbiau: a) racionalus sprendimas; b) sprendimas, atsižvelgiantis į kitų žmonių jausmus.“ Šiaip aš laikau save proto žmogumi, bet pamačiusi tokį klausimą pasimetu. Kodėl? Nes man atrodo, kad neatsižvelgiant į kitų žmonių jausmus, poreikius ir kt., neįmanoma priimti racionalaus sprendimo. Jeigu sprendimas susijęs su kitais žmonėmis, tai situaciją apsvarstant racionaliai, tie žmonės niekur nedingsta, jie įtraukiami į svarstymą.

Bet su asmenybės testais gerai tai, kad jie bent jau nevertina, kuris pasirinkimas yra geresnis, kuris – blogesnis (nes tokių nėra). Bet žmonės vertina. Ir protas šiuolaikinėje kultūroje kažkodėl labai nemėgstamas. Atsimenu situaciją savo bakalauro studijose, kai viena bendrakursė pasakė kažką protingo, o po kelių sekundžių nusijuokė: „Kaip aš čia protingai pasakiau“ – viską nuleisdama juokais, parodydama, kad jai tai neįprasta, tarsi bijotų, kad kas nors pagalvos, kad ji iš tiesų protinga.

Paveikslėlio šaltinis

Nemažai proto nuvertinimo ateina iš religijos bei dvasinių praktikų. Sacrificium intellectus (paaukok intelektą) – teigia krikščionybė. Smalsumas ir žinios yra nuodėmė – reikia tikėti, neklausinėjant. Rytų religijose protas vaizduojamas kaip priešas, kuris daro tave nelaimingą. Prisimąstai nesąmonių, įkliūni į užburtą savo minčių ratą ir virš tavęs pakimba juodas debesis.

Iš dalies tame yra tiesos. Bet tik iš dalies. Mintys iš tiesų gali panardinti į neigiamų išgyvenimų liūną. Tačiau ne visos mintys, ne mąstymas apskritai, o klaidingas mąstymas. Todėl reikėtų mokytis kritinio mąstymo ir taikyti jį savo paties išgyvenimams ir mintims. Klausti savęs, ar tai, ką galvoju, atitinka realybę, ar tame nėra logikos klaidų, ar nėra kognityvinių iškraipymų.

O kaip dėl širdies balso? Jeigu širdies balsą suprantame kaip intuiciją, tai paaiškinimas gana paprastas. Intuicija – tai tas pats mąstymas, tik neįsisąmoninant minčių eigos, o gaunant jau galutinį rezultatą. Intuicija yra visų anksčiau buvusių situacijų apibendrinimas ir rezultatas yra: „jaučiu, kad dabar bus taip“ su neįsisąmonintu „nes anksčiau 9 kartus iš 10 buvo būtent taip“ (gali būti ir 7 kartais iš 10, gali net ir 10 iš 10, skaičius nėra esmė). Bet ji gali būti ir klaidinga, nes dabar gali būti būtent tas 1 kartas iš 10, kai nutinka kitaip. Be to, intuicijos atveju mes nežinome savo minčių eigos, todėl nežinome, kodėl nusprendėme, kad bus būtent taip. O toje mąstymo eigoje galėjo būti padaryta įvairiausių klaidų.

Paveikslėlio šaltinis

Kitas širdies balso variantas – tai pasikliovimas savo jausmais. Na, bet jau vien tai yra kognityvinis iškraipymas – emocinis mąstymas. Tokiu atveju manoma, kad emocijos atspindi realybę ir kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, o tam prieštaraujantys faktai yra ignoruojami.

Čia nenorėjau pasakyti, kad širdies balsas yra „blogas“, juo negalima pasikliauti ir t.t. Iš tiesų aš manau, kad širdies balsas yra tas pats proto balsas. Tai tiesiog skirtingos mąstymo atmainos. Galų gale, net ir širdies balsas ateina ne iš pačios širdies, o randasi toje pačioje galvoje, kaip ir mąstymas. Ir tiek vienas, tiek kitas gali klysti. Todėl reikėtų ne pasikliauti „širdies“ ar „proto“ balsu, bet išmokti mąstyti teisingai, nedarant klaidų ar kognityvinių iškraipymų. Galima ir tiesiog pasikliauti intuicija, bet tada reikėtų nepamiršti, kaip ji veikia.

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.

Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:

[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.

[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

Psichodelikų psichoterapija

Nors psichodelikai yra nelegalūs (Lietuvoje – net ir medicininiais tikslais), tačiau vis daugėja tyrimų, įrodančių jų naudą psichinei sveikatai. Psichodelikų terapija naudojama gydyti depresiją, potrauminį streso sutrikimą, nerimą, priklausomybes.

Neretai pasitaiko, kad depresija nepasiduoda įprastam gydymui antidepresantais. 20% pacientų gydymas antidepresantais nepadeda [1]. Tačiau čia gali padėti psilocinas – psilocibino (randamo psichoaktyviuose grybuose) metabolizmo produktas. Ir naujai atliktas tyrimas rodo, kad jis efektyviai padeda pacientams, kuriems nepadėjo kiti gydymo būdai. Psichodelikų poveikis dažnai siejamas su serotonino (dar žinomo kaip laimės hormono) kiekio padidėjimu, todėl nenuostabu, kad jie efektyvūs kovojant su depresija.

Labai daug tyrimų atlikta ir su kitais psichodelikais. Pavyzdžiui, potrauminiam streso sutrikimui gydyti pasitelkiama psichodelikų psichoterapija su MDMA. Tyrimas buvo atliktas su seksualinės prievartos, nusikaltimų ir karo aukomis. Šios terapijos nauda buvo matoma ir ilgalaikėje perspektyvoje [2]. Greičiausiai psichodelikai efektyvūs potrauminio streso sutrikimui, nes padeda pažiūrėti į traumą iš kitos pusės. Žmogus gali ją įprasminti ir žiūrėti į ateitį, o ne būti užstrigęs praeityje.

Dar viena sritis – nerimas, kurį patiria žmonės, sergantys mirtinomis ligomis (pvz., vėžiu). Psichodelikai padeda įveikti mirties baimę, įprasminti gyvenimą.

Psichodelikai gali padėti atsikratyti priklausomybių. Atliktas tyrimas su ayahuasca parodė, kad ji yra efektyvi nuo alkoholio, tabako ir kokaino priklausomybių. Ayahuascos terapija sukelia pagerėjimą keliose srityse, susijusiose su priklausomybėmis [3].

Psichodelikų terapija dažnai būna veiksminga dėl to, kad šios psichoaktyvios medžiagos sukelia mistines patirtis, kurios priverčia žmogų kitaip pažiūrėti į gyvenimą, atrasti naują prasmę. Pavyzdžiui, žmogus gali įsisąmoninti, kad priklausomybė jam kenkia, suprasti, kad jis nori kitokio gyvenimo, ir taip gauti daugiau ryžto iškentėti nutraukimo simptomus.

Psichodelikai gali būti naudingi ne tik kovojant su psichikos sutrikimais, tačiau ir su kitomis ligomis. Pavyzdžiui, jie efektyvus esant migrenai, galvos skausmams [4].

Psichodelikų psichoterapija yra labai perspektyvi sritis. JAV kai kurie psichodelikai jau legalizuoti medicinos tikslais būtent dėl to, kad nustatytas jų efektyvumas. Taip pat patvirtinama vis daugiau naujų tyrimų, kurie parodys įvairių psichodelikų efektyvumą.

Šaltiniai:

[1] Psilocybin Effective for Treatment-Resistant Depression. http://www.psychiatryadvisor.com/depressive-disorder/psilocybin-reduces-mdd-symptoms/article/500540/

[2] MDMA-Assisted Psychotherapy for Posttraumatic Stress Disorder (PTSD) (Proof of Principle Study) http://www.maps.org/mdma-proof-of-principle-completed

[3] Ayahuasca-Assisted Treatment for Addiction (British Columbia, Canada) http://www.maps.org/research/ayahuasca/ayahuasca-canada

[4] Other Psychedelic Research http://www.maps.org/research/other-research

Kūrybiškumas

Kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, tik ne kiekvienas tai žino. Kai kurių kūrybiškumas yra pasislėpęs labai giliai, užspaustas. Kai kurie bijo kūrybiškumo, nes bijo... išprotėti. Kartais kūryba tikrai yra netoli beprotybės. Kai rašiau „Gyvenimų šešėlius“, tikrai  tai galėjau pajausti: įsijausdavau į veikėjų gyvenimus, jie tapdavo tokie realūs, kaip tikri žmonės. Galėdavau juos matyti, jų gyvenimas tapo mano gyvenimu, nežinojau, kas bus toliau, lygiai taip pat, kaip nežinojo jie patys. Bet atsitrauki nuo rašymo, ir grįžti į savo realybę, ji ten pat, niekur nepabėgus, o ir tu neišprotėjęs.

Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti savo raiškos būdą. Mano būdas yra rašymas. Geriausiai perteikiu savo mintis, jausmus, išgyvenimus, fantazijas rašydama. Tuo tarpu kitam žmogui tai gali būti piešimas. Muzika. Poezija. Šokis. Ar bet kokia kita veikla, sužadinanti kūrybiškumą. Tikriausiai gali prireikti išbandyti įvairias veiklas, norint sužinoti, kuri iš jų yra TA vienintelė. Ji greičiausiai trauks kaip magnetas. Savaime, net nesąmoningai, kartais ką nors paišaliosi, niūniuosi ar rašinėsi. Nebūtina būti didžiu menininku, kad galėtum tai daryti. Vidinį balsą reikia išklausyti ir geriausiai tai įvyksta per kūrybą. Per nesuvaržytą, laisvą, laukinę kūrybą. Kai tavo vidinis balsas šaukia ką panorėjęs. Kai rašai tiesiog sau. Kai šoki taip, lyg niekas nematytų. Bet nebijok to parodyti kitiems. Jei yra rašytojas, atsiras ir skaitytojas. Yra bent vienas žmogus, kuriam reikia pamatyti būtent tai, ką darai tu.

Kiekviename žmoguje glūdi potencialus Kūrėjas. Pasikalbėk su savuoju. Dalyvaudama „Lūšies“ programoje tai dariau ne kartą. Rezultatai – stulbinantys. Iš tiesų yra, kas tau atsako. Slapta tavo dalis, turinti savo balsą, savo nuomonę, savo išraišką, kūno kalbą. Pakalbink jį. Paklausk, kaip jis norėtų išsireikšti. Ko jam trūksta. Ką norėtų pasakyti. Jis nekalba? Tada duok jam rašiklį. Arba pieštuką. Pažiūrėk, kas veikia geriausiai. Leisk savo vidiniam Kūrėjui atsakyti raštu. Atsakyti sukuriant tau pasakojimą. Arba leisk jam nupiešti atsakymą. O gal jis norės savo atsakymus sugroti? Pabandyk. Jau pats pokalbis su Kūrėju yra tavo kūrybiškumo apraiška. Bet jei ir nepavyksta – neišsigąsk. Kartais Kūrėjas užmiega žiemos miegu, todėl ne kiekvienam pavyksta jį taip lengvai pažadinti. Galbūt seniai bendravote, todėl jis neatsako, nes nesitiki būti kalbinamas.

Kažkada kūrėme kiekvienas. Taip, net ir tas tavo kolega, kuris susikaustęs sėdi prie kompiuterio, dirba su skaičiukais ir viską dėlioja į rėmus. Net ir jis ne kartą buvo išėjęs už savo ribų ir kūręs. Kiekvienas tai galime, nes kiekvienas tai darėme. Vaikai visi kūrybingi. Pažadink savo vidinį vaiką ir jis tau sukurs šedevrą.

Asmenybės tipai pagal psichodinaminę teoriją

Šiame įraše pateiksiu asmenybės tipus pagal psichodinaminę teoriją. Jie yra paremti klinikine praktika, todėl ir pavadinimai klinikiniai, „gąsdinantys“. Tačiau iš tiesų jų visai nereikia bijoti. Jeigu Jums tinka vieno ar kito asmenybės tipo bruožai, dar nereiškia, kad turite kokį nors sutrikimą. Anot Genovaitės Petronienės, priklausymas tam tikram asmenybės tipui rodo, kad esant labai didelio streso sąlygoms, Jums gali pasireikšti tas sutrikimas, pvz., depresinė asmenybė turi didesnę riziką susirgti depresija, šizoidinio tipo asmenybė – šizofrenija. Tačiau dauguma žmonių priklauso kuriems nors asmenybės tipams ir niekada nesuserga psichine liga, todėl labai bijoti nereikia. :)

Taip pat svarbu atsiminti, kad kai kalbame apie tipus, jie yra sustiprintas tam tikro asmenybės tipo vaizdas, realybėje tokių žmonių nėra. Tikriems žmonėms dažniausiai būdinga kelių asmenybės tipų sąveika.

Asocialaus tipo asmenybė (kiti pavadinimai: psichopatinė asmenybė).

• Socialinių normų nepaisymas.
• Nusikalstamas elgesys.
• Abejingumas kitų jausmams.
• Melas.
• Alkoholio vartojimas.
• Impulsyvumas.
• Agresyvumas.
• Nesugebėjimas planuoti.
• Neatsakingumas.
• Rizikingas elgesys.

Histrioninio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: isterinė asmenybė, demonstratyvi asmenybė).

• Perdėta emocijų raiška.
• Greitai besikeičiančios emocijos.
• Teatrališkumas.
• Dramatiškumas.
• Dėmesio siekimas.
• Seksualiai gundantis ar provokuojantis elgesys.
• Dėmesys išvaizdai.
• Lengvas pasidavimas kitų įtakai.
• Manipuliacijos.

Narcistinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: perfekcionistinė asmenybė).

• Grandiozinė savivertė.
• Savo svarbos, ypatingumo jausmas.
• Garbinimo poreikis.
• Empatijos stoka.
• Pavydas.
• Arogancija.
• Perfekcionizmas.
• Idealizavimas ir nuvertinimas.
• Konkurencija.

Obsesinio kompulsinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: suvaržyta asmenybė, anankastinio tipo asmenybė).

• Perfekcionizmas.
• Perdėtas sąžiningumas.
• Nuolatinis abejojimas.
• Susirūpinimas detalėmis.
• Užsispyrimas, nelankstumas.
• Darboholizmas.
• Taupumas.
• Disciplina.
• Įkyrios mintys ir/arba veiksmai.
• Racionalumas.
• Protas atskirtas nuo jausmų.

Paranoidinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: liguistai įtari asmenybė).

• Įtarumas.
• Nepasitikėjimas kitais.
• Atsargumas.
• Uždarumas.
• Nenoras atleisti.
• Įtampa.
• Neutralių ar draugiškų veiksmų palaikymas priešiškais.
• Perdėtas jautrumas nesėkmėms.
• Netolerancija.
• Kerštingumas.
• Arogancija.

Priklausomo tipo asmenybė.

• Bejėgiškumas.
• Baimė būti paliktam.
• Pasyvumas.
• Atsakomybės perkėlimas kitiems.
• Globos poreikis.
• Neapsisprendimas.
• Nesavarankiškumas.
• Nesugebėjimas būti vienumoje.
• Nepasitikėjimas savimi.
• Savos nuomonės neišreiškimas.

Ribinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: impulsyvi asmenybė, emociškai nestabilaus tipo asmenybė).

• Impulsyvumas.
• Nestabili nuotaika.
• Emocijų proveržiai.
• Elgesio iškrovos.
• Priekabus elgesys.
• Konfliktai su kitais.
• Svyravimas tarp idealizavimo ir nuvertinimo.
• Pyktis.
• Tuštumos jausmas.
• Savidestruktyvus elgesys.
• Suicidinis elgesys.
• Nestabilus savęs vaizdas.

Šizoidinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: atsiribojusi asmenybė).

• Socialinių kontaktų vengimas.
• Vienatvė.
• Sukelia abejingumo pagyroms ir kritikai vaizdą.
• Menkas domėjimasis seksualiniais santykiais.
• Emocinis šaltumas.
• Mažas pomėgių skaičius.
• Pirmenybės teikimas fantazijai.
• Kūrybingumas.
• Intensyvus vidinis gyvenimas.

Šizotipinė asmenybė.

• Ekscentriškumas.
• Keisti įsitikinimai.
• Maginis mąstymas.
• Neįprastos suvokimo patirtys.
• Keistas mąstymas ar kalba.
• Įtarumas.
• Neadekvačios arba ribotos emocijos.
• Vienišumas.
• Socialinis nerimas.

Vengiančio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: nerimastingo tipo asmenybė).

• Įtampa ir baimė.
• Jautrumas atstūmimui.
• Socialinės veiklos vengimas.
• Kritikos baimė.
• Nevisavertiškumo jausmas.
• Pasyvumas.
• Buvimo dėmesio centre vengimas.
• Nesaugumo jausmas.

Depresinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: oralinė asmenybė).

• Jautrumas.
• Rūpinimasis kitais.
• Nemokėjimas rūpintis savimi.
• Kitų idealizavimas.
• Artumo siekimas.
• Savęs laikymas blogu.
• Vienumos baimė.
• Pykčio slopinimas.
• Rūkymas, persivalgymas, šnekėjimas.

Maniakinio tipo asmenybė (kiti pavadinimai: hiperaktyvaus tipo asmenybė).

• Depresinės asmenybės priešingybė.
• Socialumas.
• Aktyvumas.
• Entuziazmas.
• Nerimas.
• Žemas empatijos lygis.
• Darboholizmas.
• Chaotiškumas.
• Alkoholis, vaistai.

Cikloidinė asmenybė (kiti pavadinimai: ciklotiminė asmenybė).

• Depresinio ir maniakinio tipo asmenybių kaita.

Mazochistinio tipo asmenybė.

• Savidestrukcinio elgesio demonstravimas.
• Savo kančių išryškinimas.
• Polinkis nieko nedaryti, kad situacija pasikeistų.
• Moralinio pranašumo jausmas.
• Kitų palaikymo reikalavimas ir atmetimas.
• Išsiskyrimo baimė.
• Rūpinimasis kitais nieko nepriimant atgal ir jų kaltinimas.
• Atidėliojimas.
• Atkaklumas.

Šaltiniai:

Bončkutė Petronienė G. (2008). Įdomioji psichoterapija mokytojams ir tėvams. Vilnius: „Versus aureus“.

McWilliams N. (2014). Psichoanalitinė diagnostika: asmenybės struktūros samprata klinikiniame procese. Vilnius: Vaistų žinios.
Asmenybės funkcionavimo sutrikimų paskaitų medžiaga (Viktorija Tarozienė).
Genovaitės Petronienės paskaita „Asmenybių tipai“ „Jaunimo linijos“ 2016 m. metinėje konferencijoje.

Kaip nerimas ir nerimastingumas siejasi su smegenų elektriniu aktyvumu?

Kurį laiką nerašiau naujų tinklaraščio įrašų, nes buvau užsiėmusi magistrinio darbo rašymu. Šiame įraše ir pristatysiu savo darbe gautus rezultatus. Mano magistrinio darbo tema buvo „Nerimo ir nerimastingumo sąsajos su smegenų elektriniu aktyvumu skirtingų užduočių sąlygomis“.

Tyrime dalyvavo 30 tiriamųjų (labai ačiū dalyvavusiems!): 23 moterys ir 7 vyrai, kurių amžius buvo nuo 20 ir 23 metų. Iš pradžių jiems buvo pateikta Spielberger nerimo ir nerimastingumo skalė, kuri matuoja nerimą kaip būseną (kaip tuo metu tiriamasis jaučiasi) ir nerimastingumą kaip asmenybės charakteristiką (kas jam būdinga apskritai). Po to buvo matuojama jų elektroencefalograma (EEG) atmerktomis ir užmerktomis akimis: alfa (8–13 Hz), beta (13–30 Hz), teta (4–8 Hz) ir delta (0,5–4 Hz) smegenų bangos. Ir galiausiai EEG buvo matuojama atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį, kurios metu tiriamieji turėjo spausti kairį arba dešinį valdymo pulto mygtuką, kai kompiuterio ekrane pamatydavo rodyklę į kairę arba dešinę. Ši užduotis susidėjo iš dviejų dalių: pirmoje po kiekvieno paspaudimo tiriamieji ekrane pamatydavo atgalinį ryšį („correct“, jei teisinga, ir „incorrect“, jei neteigina) ir išgirsdavo signalą, o antroje dalyje atgalinio ryšio ir signalo nebuvo.

Mano tyrimo tikslas buvo atskleisti, kaip nerimas ir nerimastingumas yra susijęs su smegenų elektriniu aktyvumu skirtingomis sąlygomis. Savo darbe ieškojau ir daugiau sąsajų, bet jų čia nepateiksiu, nes jos nėra esminės.

EEG gali padėti atskleisti biologinį asmenybės savybių pagrindą. Tad koks yra nerimastingumo biologinis pagrindas? Kaip nerimastingumas siejasi su EEG? Savo tyrimu atskleidžiau, kad nerimastingumas yra susijęs tik su delta smegenų bangomis ir tik užmerktomis akimis. Ryšys yra atvirkštinis: kuo labiau didėja nerimastingumas, tuo mažesnė delta smegenų bangų amplitudė. Atmerktomis akimis ir atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį, jokių sąsajų tarp nerimastingumo ir smegenų bangų nebuvo. Ką šis ryšys reiškia? Delta smegenų bangos yra atsakingos už motyvaciją, išlikimą, fizinį palaikymą, dominavimą, poravimąsi, stresą. Anot kai kurių autorių, nerimastingumas yra susijęs su elgesio slopinimo sistema, todėl esant aukštesniam nerimastingumui, žemesnė delta smegenų bangų amplitudė rodo, kad delta sistema yra slopinama, kad tai, už ką ji atsakinga, nerimastingesniems individams veikia silpniau. Tačiau su nerimastingumu rasta tik viena koreliacija iš 16 galimų, todėl galima svarstyti ir apie tai, kad galbūt ji atsitiktinė. Tokiu atveju būtų galima manyti, kad vis tik nerimastingumas biologinio pagrindo neturi.

Na, o dabar apie nerimo sąsajas su EEG. Kol nepradėjau daryti šio tyrimo ir labiau gilintis į EEG, galvojau, kad EEG labiausiai atspindi būseną. Tačiau sužinojau, kad vis tik ji yra pastovi laike, todėl turi bruožų savybių. Bet savo tyrime radau, kad vis tik su būsena – nerimu – EEG turėjo daugiau sąsajų negu su bruožu – nerimastingumu. Nerimas buvo susijęs tiesiogiai su EEG teta ir delta smegenų bangomis atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį: kuo buvo didesnis nerimas, tuo buvo didesnės teta bei delta smegenų bangų amplitudės. Su alfa ir beta smegenų bangomis sąsajos nebuvo reikšmingos, taip pat atmerktomis ir užmerktomis akimis jokios sąsajos nebuvo reikšmingos. Už ką atsakingos teta smegenų bangos? Už atmintį, emocijų reguliavimą, neigiamas emocijas. Atrodo visai logiška, kad nerimas susijęs su stresu (delta) ir neigiamomis emocijomis (teta). Bet įdomu, kad kiti tyrėjai gaudavo atvirkštinius rezultatus – atvirkštines sąsajas tarp nerimo ir teta bei delta.

Apibendrinant, nerimastingumas buvo susijęs tik su delta smegenų bangomis (neigiamai) ir tik užmerktomis akimis. Tai reiškia, kad nerimastingumas yra susijęs su motyvacijos ir į išlikimą orientuoto elgesio slopinimu. O nerimas buvo susijęs su delta ir teta smegenų bangomis (teigiamai) atliekant pasirinkimo reakcijos laiko užduotį. Iš to galime spręsti, kad nerimas susijęs su motyvacija, stresu, atminties reguliavimu, neigiamomis emocijomis. Be to, iš tyrimo galime spėti, kad nerimastingumas, kaip asmenybės savybė, geriausiai atsiskleidžia ramybės sąlygomis, o nerimas, kaip būsena, geriausiai atsiskleidžia atliekant kokią nors užduotį.

Apie blogas emocijas ir ar mes patys jas sau sukeliam

Šią savaitę pakalbėkim apie emocijas. Džiaugsmas, liūdesys, pyktis, susirūpinimas, susidomėjimas, ilgesys, nuostaba, pasitenkinimas, nuobodulys... kompiuteryje turiu emocijų žodynėlį su 162 emocijomis, tad visų jų čia ir nevardinsiu. Emocijos gali būti įvairaus stiprumo, ir atitinkamai gali skirtis jų pavadinimai. Pavyzdžiui, mažas pyktis vadinamas susierzinimu, o didelis pyktis jau gali vadintis ir įtūžiu. Taip pat neretai emocijos skirstomos į teigiamas ir neigiamas. Teigiamos – džiaugsmas, pasitenkinimas, susidomėjimas, o neigiamos – pyktis, liūdesys, nuobodulys. Bet būtent šį skirstymas šiandien ir noriu pakvestionuoti.

Niekada nemokėjau vynioti į vatą, todėl eisiu tiesiai prie reikalo. Nėra blogų emocijų. Visos emocijos yra sveikos ir kiekvienas normalus žmogus patiria labai platų emocijų spektrą. Kiekviena jų atlieka kokią nors funkciją. Pavyzdžiui, kai jaučiame pasitenkinimą, žinome, kad tai, kas jį sukėlė, mums yra malonu. Kai jaučiame pykti, galime suprasti, kad kažkas su mumis pasielgė neteisingai. Kai jaučiame ilgesį, suprantame, kad mums trūksta to, ko mes ilgimės. Visos emocijos yra natūralios ir jas jausti sveika.

Problema atsiranda tada, kai kuri nors viena (ar kelios) emocijos pradeda vyrauti ir užgožia visas kitas. Pavyzdžiui, kai niekaip neišlipame iš liūdesio, apatijos, nuovargio ir nematome tame jokios prošvaistės, viskas atrodo pilka, tada jau reikėtų susirūpinti – galbūt tai depresija? O jeigu esame nuolatinės pakilumo būsenos, visuomet apėmęs entuziazmas, džiaugsmas, kurios paprastai laikomos teigiamomis emocijomis, tai irgi gali prireikti susimąstyti. Ypač jeigu kartu su šiomis emocijomis priimami skuboti sprendimai su nebūtinai teigiamomis pasekmėmis. Tai gali rodyti manijos būseną. Taigi, iš esmės, emocijos tampa „blogomis“, jeigu jos užgožia visa kita ir pradeda valdyti mūsų elgesį, jeigu jos tampa pernelyg intensyvios ir vienodos.

Taip pat emocijos gali tapti problema tada, kai jos kyla iš niekur. Jei liūdime, kai niekas mūsų nenuliūdino, jei pykstame, kai niekas nebandė supykdyti, tuomet reikėtų susirūpinti, ypač jeigu tai trunka ilgai. Į šią kategoriją priskirčiau ir neadekvačias emocijas, pavyzdžiui, džiaugsmas ko nors netekus, pyktis, kai kas nors pasakė mums komplimentą ir panašiai. Kartais tokios neadekvačios emocijos gali pernelyg netrukdyti gyventi ir būti tiesiog susijusios su kokiais nors psichikos niuansais. Pavyzdžiui, galbūt išgirdus komplimentą kyla pyktis dėl nemokėjimo jų priimti ar menkavertiškumo jausmo. Kita vertus, kartais neadekvačios emocijos gali rodyti ir sunkesnius psichikos sutrikimus. Bet greičiausiai tai lengviau pastebėti aplinkiniuose, o ne savyje.

Bet kai emocijos yra adekvačios, kai jos nėra pernelyg intensyvios (arba pernelyg silpnos, išnykusios), kai patiriamas įvairus jų spektras, tuomet jos visos yra „geros“, sveikos ir natūralu jas patirti. Dar man labai kliūna pasakymas, kad kiti tau negali sukelti emocijų, tu pats esi už jas atsakingas. Aš taip nemanau. Kai emocijos yra neadekvačios – tada taip, jos kyla iš tavo vidaus, tavo neadekvačių minčių, pasąmonės ar dar kur nors. Bet labai dažnai emocijos būna adekvačios. Kas nors mus įžeidžia ir mes supykstam. Tai savaime suprantama. Tas žmogus yra atsakingas už tai, kad mus įžeidė ir mes turime teisę pykti. Kai sakoma, jog kitas žmogus negali sukelti tau emocijų, tik tu pats jas sau sukeli, tuomet visiškai nubraukiama kito žmogaus atsakomybė. Tokiu atveju aš galiu ramia sąžine visus įžeidinėti, nes jeigu jie įsižeis, tai ne dėl manęs, o dėl savęs. Na, bet taip nėra. Ir yra nemažai situacijų, į kurias dauguma žmonių reaguoja panašiai. Todėl manau, kad galima drąsiai sakyti, kad vis tik emocijas sukelia tos situacijos, o ne mes patys.

Taigi, blogų emocijų nėra, visas emocijas patirti yra sveika ir natūralu. Susirūpinti vertėtų tada, kai vienos emocijos užgožia visas kitas ar kai jos kyla neadekvačiai. O adekvačias emocijas gali sukelti ir kiti žmonės, ir situacijos. Ir galiausiai, tikiu, kad kartais galima pasimėgauti ir liūdesiu, ir pykčiu, o ne tik džiaugsmu ir pasitenkinimu.

Mano požiūris į psichikos sutrikimus

Praėjusią savaitę minėjau, kad parašysiu apie psichikos sutrikimus, tad dabar tai ir padarysiu. Kažkodėl dar vis vyrauja keistas požiūris į psichikos sutrikimus ir manau, kad jis būdingas ne tik plačiajai visuomenei, bet ir psichikos sveikatos specialistams. Neseniai dalyvavau tyrime, kurio tikslas buvo atskleisti psichologijos studentų ir dirbančių psichologų požiūrį į psichikos ligas. Labai įdomu, kokie bus rezultatai.

Aš patį į psichikos sutrikimus žiūriu iš kelių galbūt skirtingų perspektyvų, bet manyje jos kažkaip dera. Viena iš jų yra ta, kad psichikos sutrikimus turintys žmonės yra tokie patys kaip ir visi kiti žmonės. Prie to pridėsiu ir tai, kad niekas nėra apsaugotas nuo psichikos sutrikimo. Vieną dieną gali žiūrėti į „juos“ kreivai, galvoti, kad jie kažkokie silpnesni, jei sugebėjo „pasigauti“ psichikos sutrikimą, o kitą dieną jau gali pats gauti tokią dovanėlę. O gal jau ir dabar ją turi, tik dar nežinai, nes niekada nebuvai pas psichiatrą. Gyvenime aš nemažai susidūriau su psichikos sutrikimus turinčiais žmonėmis, ir ne tik psichologijos praktikoje. Susidūriau su jais kasdieniame gyvenime, jų yra mano draugų tarpe. Kuo jie skiriasi nuo kitų žmonių? Nežinau. Jeigu lyginčiau po vieną, tai atrasčiau daug skirtumų. Bet lygiai taip pat paėmusi vieną sveiką žmogų ir lygindama su „visais kitais žmonėmis“ skirtumų atrasčiau be galo, nes kiekvienas esame unikalus. Jie nėra pavojingi, nepuola su peiliais, nesirauna plaukų ir nesidaužo į sienas, nesikalba su dvasiomis. Jeigu jie mane nebūtų pasakę, aš nė nesuprasčiau, kad jie turi psichikos sutrikimą. Patikėkite, tokių žmonių yra ir jūsų draugų tarpe, tik jūs to galite nežinoti.

Kitas mano požiūrio aspektas, kurį įgijau neseniai ir kuris, greičiausiai, nepatiks daugumai psichologų – tai kad psichikos liga yra tokia pati liga kaip ir bet kuri kita fizinė liga ir jai gydyti gali reikėti vaistų. Kartais vaistus gali reikėti gerti visą gyvenimą. Bet dažnai požiūris į psichikos ligas būna kitoks nei į fizines, dėl to nesuprantama, kodėl tuos vaistus reikia gerti visą gyvenimą, kodėl juos išvis reikia gerti. Todėl labai tinka palyginimai su gripu arba su diabetu. Kai susergi gripu, nekyla klausimų, kodėl turi gerti vaistus – lygiai taip pat su depresija. Turint depresiją nepadeda tiesiog pasakymas „pralinksmėk, tiesiog mąstyk pozityviai“. Ir depresija nėra tinginystė, ir tai nėra pasirinkimas. Depresija prikausto prie lovos lygiai taip pat, kaip ir gripas prikausto prie lovos. Tik depresijos atveju neturi temperatūros, todėl ta liga ne tokia akivaizdi. Kai kuriais depresijos atvejais neužtenka gerti vaistus pusę metų, kartais juos tenka gerti ir visą gyvenimą. Taip pat būna su bipoliniu sutrikimu ir šizofrenija. Tuo atveju labai tinka palyginimas su diabetu. Turint diabetą taip pat reikia vartoti vaistus visą gyvenimą. Tai yra ligos. Ir viskas su tais vaistais gerai, vaistas – ne baubas. Vaistai padeda žmogui funkcionuoti kasdieniame gyvenime. Taip, prie viso to dar yra psichoterapija, kai kuriais atvejais psichoterapija netgi efektyvesnė už vaistus. Bet vaistai taip pat efektyvūs, kartais jie daro stebuklingus dalykus. Anksčiau pati į vaistus žiūrėjau skeptiškai, bet gyvenimo patirtis privertė pakeisti požiūrį ir pamatyti, kad vaistai iš tiesų padeda žmonėms, turintiems psichikos sutrikimų. Tiesiog apie vaistus sklando daugybė mitų, kurie nėra itin teisingi. Jei sutiksite psichikos sutrikimą turintį žmogų, vartojantį vaistus, greičiausiai, jūs nepamatysit jame nei depresijos, ir netgi šizofrenijos. Jei ir pasakytų, galbūt nė nepatikėtumėte.

Ir trečiasis mano požiūrio aspektas, kurį jau galėjote įžvelgti mano įraše apie kitoniškumą bei įraše apie Aspergerio sindromą. O tas požiūris toks – kartais psichikos sutrikimas duoda žmogui pranašumo. Genialumas neretai eina kartu su psichikos sutrikimu. Ir aukštumų pasiekiama ne „nepaisant psichikos sutrikimo“, bet neretai būtent dėl psichikos sutrikimo. Aspergerio sindromą turinčiųjų ypatingasis interesas atneša jiems sėkmę ir pripažinimą. Šizofrenija suteikia žmogui pamatyti pasaulį kitaip ir perteikti tai mene. Filme „Nuostabus protas“ vaizduojamas Nobelio premijos laureato, turėjusio šizofreniją, gyvenimas. Ir būtent liga suteikė jam genialumo, kurį vaistai, deja, slopindavo. M. K. Čiurlionis taip pat turėjo šizofreniją. Daugybė dabar žinomų žmonių, nemažai pasiekusių žmonių turi depresiją, šizofreniją, bipolinį sutrikimą, kai kurie iš jų apie savo ligą kalba viešai. Turintieji Aspergerio sindromą gali tapti mažaisiais genijais. Šiandien mamai Motinos dienos proga kaip tik dovanojau knygą apie vieną tokį mažąjį genijų – Kristine Barnett „Mano mažasis genijus“, kurioje pasakojama tikra istorija. Nežinantiems gali kilti klausimas, kodėl jai dovanojau tokią knygą. Atsakymas – nes ji pati augina tokį patį mažąjį genijų, mano broliui dabar devyneri ir jam diagnozuotas autizmo spektro sutrikimas. Kai kuriems (pvz., mokytojams) jis gali atrodyti nepatogus vaikas, nes jis vis tik yra kitoks, jis nedaro visko taip, kaip kiti vaikai, bet iš kitos pusės jo protiniai sugebėjimai neeiliniai, pvz., matematikos srityje jis pažengęs daugiau negu jo bendraklasiai.

Turiu ne vieną draugą ir pažįstamą, kurie turi psichikos sutrikimą, kai kurie jų yra gulėję psichiatrinėje ligoninėje. Taip, kartais jiems gali pasidaryti blogai (kaip ir susirgus bet kokia kita liga, pvz., gripu), bet didžiąją laiko dalį jie tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Ir jie trokšta tokio pat gyvenimo kaip ir kiti žmonės. Jie taip pat nori susirasti darbą, užsiimti prasminga veikla, sukurti šeimą. O kartais dėl savo neeilinio patyrimo jie turi kiek gilesnį požiūrį į gyvenimą negu likusioji visuomenės dalis. Norėčiau, kad jie galėtų drąsiai kalbėti apie savo ligą ir su kitais žmonėmis, nebijodami būti atstumti.

Homoseksualumas ir transseksualumas

Šį įrašą, kaip ir ankstesnįjį, rašiau kiek seniau, savo senajame tinklaraštyje. Prisipažinsiu, kad šiuo metu dedu savo senus įrašus dėl laiko stokos. Vis tik šiuo įrašu man atrodo svarbu pasidalinti, kad pasaulis žinotų, kokios nuomonės esu aš ir kokios yra mano vertybės (lygios teisės). Šis įrašas gerokai apkarpytas palyginus su pradiniu. Pradiniame buvo kalbama ir apie lytinį švietimą, šia tema nutariau susilaikyti, nes vis tik vaikų psichologija nėra mano sritis.

Karts nuo karto tai Facebook'e, tai šiaip iš ko nors išgirstu visokių kalbų prieš homoseksualus. Homoseksualizmas laikomas iškrypimu, o homoseksualai lyginami su pedofilais ir zoofilais. Jei atvirai, tai nesuprantu, kodėl tai vyksta. Kodėl žmonėms taip rūpi, ką kiti myli ir su kuo miega? Jei santykiai yra neprievartiniai, jei abu žmonės sutinka su tais santykiais, ir jei abu žmonės yra pakankamo amžiaus, kad galėtų apskritai priimti sprendimus dėl santykių, tuomet tame nėra nieko blogo ir tai yra tiktai tų žmonių reikalas. Kalba eina apie du suaugusius žmones, gebančius priimti sprendimus. Jokios prievartos, visiškai laisvas sutikimas. Todėl tai negali būti lyginama nei su pedofilija, nei su zoofilija. Pedofilija negali būti teisėta, nes vaikas dar nėra pakankamai brandus, kad galėtų priimti sprendimą, jog nori lytinių santykių. O zoofilija – gyvūnai apskritai negali pasakyti apie savo sprendimus.

Taigi, kai išsiaiškinom esminius skirtumus ir supratom, kad homoseksualume nėra nieko blogo, nieko neteisėto, o pedofilija ir zoofilija iš esmės tiesiog negali būti legali ir homoseksualumo įteisinimas neveda prie pedofilijos įteisinimo, tai galime pereiti prie kito klausimo – homoseksualios santuokos. Kodėl homoseksualios santuokos turi būti įteisintos? Todėl, kad du vienas kitą mylintys žmonės turi turėti teisę susituokti, įteisinti savo santykius. Taip, kaip ir heteroseksualios poros, homoseksualios poros turi turėti teisę į šeimą. Taip pat jie turi turėti teisę įsivaikinti vaikus. Kodėl? Ne tik todėl, kad homoseksualioms poroms būtų suteiktos vienodos teisės su heteroseksualiomis, bet ir dėl pačių vaikų gerovės. Taip, tai neįprasta, o netolerantiškoje visuomenėje toks vaikas gali patirti patyčias. Bet tam ir reikia žmones šviesti, reikia didinti visuomenės supratingumą ir toleranciją. Tačiau kad ir kokį poveikį turėtų augimas homoseksualioje šeimoje, neabejoju, kad tai daug geresnis pasirinkimas negu augimas išvis be jokių tėvų, negu augimas vaikų namuose. Vaikai turi turėti teisę į tėvus, turi turėti teisę gauti pakankamai dėmesio, rūpesčio, turėti šeimą, patirti, kas yra tikra šeima, kad ir patys vėliau galėtų sėkmingai plėtoti santykius bei kurti šeimą. Ir visiškai nesvarbu, ar ta šeima bus heteroseksuali, ar homoseksuali. Svarbiausia, kad vaiku būtų tinkamai pasirūpinta, kad jis būtų mylimas ir prižiūrimas, kad jis nesijaustų vienišas, kad nebūtų apleistas. Neabejoju, kad leidus homoseksualioms poroms tuoktis ir įsivaikinti vaikus, Lietuvoje būtų daugiau laimingų žmonių ir vaikų.

Dar prie to paties vertėtų pakalbėti ir apie transseksualizmą. Yra toks dalykas kaip biologinė lytis, ir yra – psichologinė lytis. Dauguma mūsų yra gimę vyriškos arba moteriškos lyties, nors yra ir tokių, kurie gimė iškart su abiem lytimis – dėl chromosomų pakitimų, taip pat yra tokių, kurie atrodo kaip vyrai, bet turi XX lytines chromosomas, bei tokių, kurie atrodo kaip moterys, bet biologiškai yra XY, nors nedarė lyties keitimo operacijų – vėl gi genetiniai dalykai. Tačiau dar yra psichologinė lytis, t. y., žmogus jaučiasi esąs vyras arba moteris. Biologiškai vyras gali jaustis esąs moterimi, arba biologiškai moteris gali jaustis esanti vyru psichologiškai. Nors man šioje vietoje vis tik iškyla klausimas, o ką tai reiškia? Ką reiškia jaustis vyru arba moterimi psichologiškai? Kas yra vyras ar moteris psichologiškai? Manau, kad čia atsiremiame į stereotipus – kas visuomenėje laikoma vyru, o kas – moterimi, kokie vaidmenys priskiriami vienam ar kitam, kokie užsiėmimai, pomėgiai laikomi vyriškais, o kokie – moteriškais. Panaikinus stereotipus, dalis problemos būtų išspręsta. Bet vis tik dar yra toks dalykas kaip išvaizda. Transseksualai ne tik jaučiasi, bet ir nori atrodyti kaip kitos biologinės lyties asmenys. Kuo kitiems užkliūna transeksualai, lyties keitimas? Šiaip ar taip, tai yra jų pasirinkimas. Tai visiškai ne mano reikalas, kaip ir ne kitų žmonių reikalas. Tai tik jų asmeninis reikalas. Manau, kad kiekvienas žmogus turi turėti teisę su savo kūnu elgtis taip, kaip jam norisi.

Verta paminėti, kad homoseksualumas nėra psichikos sutrikimas (nors anksčiau buvo tokiu laikomas). Tačiau netikrumas dėl savo seksualinės orientacijos bei norėjimas būti kitos lytinės orientacijos negu yra, jau gali būti laikomas psichikos sutrikimu. Vis tik norisi priminti, kad ir apie psichikos sutrikimus aš nieko blogo nemanau. Galbūt sekantį įrašą parašysiu kokia nors tema būtent iš tos srities.

TLK-10 vadovas. http://ebook.vlk.lt/e.vadovas/index.jsp?topic=/lt.webmedia.vlk.drg.icd.ebook.content/html/icd/66564.html

Įvadas į sąmoningą sapnavimą

Šį straipsnelį rašiau prieš 5 metus savo sename tinklaraštyje, bet nutariau juo pasidalinti ir čia, šiek tiek pakoregavusi ir papildžiusi.

Sąmoningas sapnas (LD – lucid dream) – tai toks sapnas, kuriame jūs žinote, jog sapnuojate. Tačiau jį dar būtų galima skirstyti į kelis lygius pagal sąmoningumą. Žemiausias lygis – kai lyg ir suvokiate jog sapnuojate, tačiau nieko negalite padaryti, esate paskendę sapno scenarijuje. Kiek aukštesnis lygis – kai galite atsiriboti nuo scenarijaus. Dar aukštesnis – kai galite manipuliuoti sapnu, daryti ką panorėję, kurti scenarijų, veikėjus ir t.t. Kartais gali pavykti daryti vienus dalykus (pvz., skraidyti), bet nepavykti daryti kitų dalykų (tarkime, pereiti kiaurai sienų). Tai rodo, jog sąmoningumas yra dar palyginti žemas. Aukščiausias jis yra tuomet, kai galite daryti bet ką.

Kuo sąmoningas sapnavimas gali būti naudingas? Na, vienas iš dalykų – kad tai tiesiog smagu, įdomu. Manau, kad sąmoningas sapnavimas netgi gali ugdyti kūrybiškumą, nes jeigu sąmoningumas pakankamai aukštas, sapne galite kurti įvairiausius dalykus. Sąmoningą sapnavimą galima panaudoti mokymuisi. Iš dalies valdant sapną (kai valdai save, bet kitiems veikėjams leidi elgtis laisvai), galima tobulinti tarpasmeninių santykių įgūdžius. Itin naudingas sąmoningas sapnavimas yra norint įveikti košmarus. Jeigu turite idėjų, kam dar galima panaudoti sąmoningą sapnavimą – parašykite komentaruose.

Na, bet gana teorijos. Dabar apie tai, ko reikia norint pradėti sąmoningai sapnuoti.

Visų pirma, reikia apskritai prisiminti sapnus. Daugelis pradedančiųjų susiduria su šia problema. Galiu pasiūlyti porą sapnų prisiminimo būdų. Mano manymu, pats veiksmingiausias būdas – sapnų dienoraštis (SD). Užsiveskite sąsiuvinį, kuriame kasdien rašysite sapnus. Galite rašyti taip, kaip tik patys sugalvojate. Pavyzdžiui, galite tiesiog parašyti datą ir po to aprašyti, ką sapnavote. Tačiau aš asmeniškai paskutiniu metu (tai buvo prieš 5 metus) rašiau sapnus į lentelę iš 4 grafų: sapno vieta; veikėjai; simboliai; asociacijos. Paskutinė grafa tikrai nebūtina tiems, kurie nesiruošia interpretuoti sapnų. Pati lentelė patogi tuo, kad į ją surašomi svarbiausi sapno aspektai ir nereikia vargti rašant viso sapno. (Dabar sapnus nebent kartais užrašau į Ryto puslapius arba į dienoraštį. Bet ir be užrašinėjimo sapnus atsimenu kiekvieną naktį.)

Taip pat galite braižyti sapnų žemėlapį. Galite jį braižyti paprasčiausiai apskritimu pažymėdami vietą, užrašydami, kas tai yra, ir aplink parašydami sapnų, kurie vyko toje vietoje, numerius. Sapnų žemėlapis gali padėti labiau orientuotis sapnų erdvėje ir susieti sapnus vienus su kitais. Tačiau neaišku, kokia yra sapnų žemėlapio nauda sąmoningam sapnavimui, o dėl sapnų dienoraščio naudingumo galiu pasakyti iš savo patirties. Kai tik pradėjau rašyti sapnų dienoraštį, aš prisimindavau vos kelis sapnus per mėnesį. Po kelių mėnesių sapnų dienoraščio vedimo aš jau galėdavau parašyti iki 8 išsamių sapnų per dieną (!).

Tačiau yra žmonių, kuriems, sakyčiau, nesiseka, ir jie visiškai neprisimena sapnų. Tada sapnų dienoraštis bejėgis. Todėl galiu pasiūlyti kitą išeitį – tai savitaiga. Atsigulę miegoti, atsipalaiduokite, nurimkite, nuraminkite mintis. Tada mintyse sakykite: „Ryte aš prisiminsiu sapnus“. Pakartokite tai kelis kartus (manau, kuo daugiau, tuo geriau), o po to miegokite. Turėtų suveikti. Jeigu pirmą rytą dar neprisiminkite sapnų, nenuleiskite rankų, bandykite tai ir kitą naktį. Po kiek laiko tikrai turėtų suveikti. Apskritai padeda mąstymas apie sapnus dienos metu. Kuo daugiau galvojate, skaitote, kalbatės apie sapnus, kuo labiau kreipiate dėmesį į jau susapnuotus sapnus, tuo lengviau po to juos atsiminti.

Na, o dabar kiek rimčiau. Sąmoningo sapnavimo technikos.

Tikrovės patikrinimas (RC – Reality Check). Tai turbūt dažniausiai naudojama technika, kuri labai tinka ir pradedantiesiems. Ši technika atliekama būdravimo metu. Sugalvokite kokį nors veiksmą, kurį padarę ar kurį bedarydami jūs savęs paklaustumėte „Ar tai sapnas?“. Pavyzdžiui, galite to klausti audamiesi batus arba eidami pro duris. Labai svarbu, kad tas klausimas nebūtų automatiškas. Atlikdami tą veiksmą jūs turite apsidairyti, įsijausti į šią akimirką ir tada klausti. Po kiek laiko patekę į panašią situaciją sapne jūs turėtumėte suprasti, jog sapnuojate. Taip pat gali būti naudinga daryti tikrovės patikrinimą patekus į kokią nors dažnai sapnuojamą vietą. Pavyzdžiui, jeigu jūs labai dažnai sapnuojate virtuvę, tai kiekvieną kartą nuėję ten būdravimo metu paklauskite „Ar aš sapnuoju?“. Klausti reikia mintyse, bet jeigu labai norite, galite klausti ir garsiai, galbūt tai būtų net efektyviau.

Kaip viena tikrovės patikrinimo atmaina gali būti pirštų suskaičiavimas. Ji man pasirodė veiksmingiausia. Norint ją taikyti, dienos metu reikia karts nuo karto pasižiūrėti savo ranką ir suskaičiuoti, kiek ant jos yra pirštų. Sapnuose dažniausiai būna sunku suskaičiuoti pirštus, arba jų atsiranda daugiau negu reikia, jie pradeda deformuotis – iš to galite suprasti, kad sapnuojate.

Įsiminimo sukeltas sąmoningas sapnas (MILD – Mnemonic Induced Lucid Dream). Pasak LaBerge, šį metodą geriausia naudoti tada, kai pabundate po paprasto sapno. Kuo detaliau prisiminkite savo paskutinį sapną. Mintyse kartokite „Aš esu sapne. Aš esu sapne. …“ Įsivaizduokite, kad esate savo paskutiniame sapne ir tampate jame sąmoningas. Kartokite tai tol, kol užmigsite. Galiausiai jūs turėtumėte patekti į sapną!

Prie šio metodo dar noriu pridurti tai, kad apskritai neretai pasitaiko, kad pabudę po sapno ir iškart vėl užmigę, vėl tęsiate tą patį sapną, tik, dažniausiai, nesąmoningai. Tai tampa keblumu košmarų atveju, todėl sapnuojant košmarą, rekomenduojama atsikelti iš lovos ir trumpai ką nors paveikti. Po to vėl nuėję miegoti turėtumėte negrįžti į tą patį sapną.

Būdravimo sukeltas sąmoningas sapnas (WILD – Wake Induced Lucid Dream). Naudodami šią techniką jūs iš būdravimo būsenos įžengiate tiesiai į sapną. Atsipalaiduokite, nurimkite, išvalykite mintis. Ramiai kvėpuokite. Kartokite „Aš sapnuoju. Aš sapnuoju. …“ Skaičiuokite įkvėpimus ir iškvėpimus. Įsivaizduokite, kad lipate žemyn laiptais ir skaičiuojate kiekvieną laiptelį. Arba galite įsivaizduoti popieriaus lapą, pieštuką ir piešti skaičius nuo 1 iki 100. Galite sugalvoti ir savo būdą, kaip atlikti šią techniką. Svarbiausia, nepraraskite sąmoningumo, nepamirškite, jog sapnuojate. Po kiek laiko jūs turėtumėte pajusti, jog vaizdas tapo gyvesnis, kad jūs galiausiai įžengėte į sapną.

Būdravimo ir grįžimo į lovą metodas (WBTB – Wake-Back-to-Bed Method). Taikydami šį metodą jūs turite atsikelti pora valandų anksčiau negu įprastai (galite tam naudoti žadintuvą arba, jeigu mokate, atsikelti patys). Pavyzdžiui, jeigu keliatės 6, tai atsikelkite 4. Atsikėlę pusvalandį kuo nors užsiimkite. Galite nueiti į dušą ar panašiai, bet geriausia būtų, jeigu darytumėte ką nors susijusio su sąmoningu sapnavimu, pavyzdžiui, galite skaityti kokį nors straipsnį apie tai. Po to atsigulkite atgal į lovą ir tiesiog miegokite. Didesnio efekto pasieksite, jeigu kartu taikysite WILD arba MILD metodus.

Sąmoningų jums sapnų!

Šaltiniai:

Asmeninė patirtis

http://www.ld4all.com/guide.html

Tėkmė (flow) ir kaip į ją pasinerti

Jau kurį laiką norėjau parašyti apie tėkmės būseną ir kaip tik šią savaitę apie ją kalbėjo dėstytoja Pozityviosios psichologijos paskaitoje. Todėl nusprendžiau, kad, kol naujos žinios dar šviežios, tai tinkamiausias laikas jomis pasidalinti.

Tėkmė (srautas, įsitraukimas, pakilimas) – tai tokia būsena, kai taip įsitraukiama į tuo metu atliekamą veiklą, kad net pamirštama apie aplinką, save, laiką, kitus savo poreikius ir vietoje nuovargio atsiranda tik daugiau energijos. Šiai būsenai būdingas malonumo jausmas ir didelė, nereikalaujanti pastangų koncentracija. Paprastai tėkmė atsiranda esant iššaukiančiai, tačiau asmens galimybes atitinkančiai veiklai. Veiksmai atrodo nereikalaujantys pastangų ir automatiški, nors jaučiama aukšta kontrolė ir koncentracija ar net pasinėrimas į užduotį. Tikslai yra aiškūs ir gaunamas nedviprasmiškas grįžtamasis ryšys apie veiklos atlikimą. Tokiai būsenai būdinga žema vertinimo iš kitų baimė. Gali būti pakitęs laiko suvokimas.

Tėkmės būsena gali būti patiriama įvairiausios veiklos metu, nuo žaidimo šachmatais iki lipimo į kalnus. Nors šios veiklos gali būti labai skirtingos, tačiau pati tėkmės būsena jas atliekant apibūdinama panašiai. Tačiau egzistuoja individualūs skirtumai, kaip dažnai ir kaip intensyviai ši būsena patiriama. Polinkis į tėkmės būseną yra teigiamai susijęs su savigarba, savęs supratimu ir suvokiamomis galimybėmis, pasitenkinimu gyvenimu, vidine motyvacija, malonumu, psichologine gerove ir polinkiu naudoti aktyvias įveikos strategijas. Tuo tarpu neigiamai polinkis į tėkmės būseną susijęs su nerimastingumu.

Nustatyta, jog neurotizmo bruožą (kuris susideda iš tokių asmenybės bruožų kaip nerimas, priešiškumas, depresija, drovumas, impulsyvumas, pažeidžiamumas) turintys asmenys rečiau patiria tėkmės būseną. Greičiausiai taip yra dėl to, kad neurotizmas apskritai yra apibūdinamas kaip polinkis patirti neigiamus jausmus, o tėkmės būsena yra susijusi su malonumo jausmu, todėl neurotizmas ir tėkmė vienas kitam prieštarauja.

Sąmoningumo bruožas (kompetencija, tvarka, pareigingumas, tikslo siekimas, savidrausmė, apdairumas) yra teigiamai susijęs su tėkme. Sąmoningumas yra teigiamai susijęs su kitais kintamaisiais, kurie taip pat rodo polinkį į tėkmę, t. y., aktyvi problemų įveika, pasitenkinimas gyvenimu, subjektyvi laimė ir teigiamos emocijos. Greičiausiai šis ryšys matomas todėl, kad aukštas sąmoningumas apima emocinius ir motyvacinius mechanizmus, kurie individą įtraukia į tėkmę sukeliančias veiklas. Be to, aukšto sąmoningumo žmonės labiau linkę praleisti daugiau laiko įvaldydami iššaukiančias užduotis.

Kaip pagauti srovę?

Tėkmės būseną galima pasiekti pasirinkus kokį nors darbą (veiklą), kurį jūs mokate atlikti gerai ir kuris nebūtų pernelyg lengvas arba pernelyg sudėtingas. Tai turėtų būti veikla, kuri padeda jums užsimiršti. Darydami šį darbą kasdien ir palaipsniui sunkindami užduotis, galėsite pasiekti srautą.

Norėdami patirti tėkmę turite užsiimti jums patinkančia veikla, kuri jums gerai sekasi. Tai turėtų būti tokia veikla, į kurią galėtumėte žiūrėti kaip į žaidimą, o ne darbą, bet ne todėl, kad ji būtų nerimta, tai nebūtinai turi būti poilsio veikla. Tačiau tai tokia veikla, nuo kurios nepavargstate ir kuri suteikia jums jėgų. Išsikelkite konkrečius tikslus ir pamažu kelkite kartelę, kad galėtumėte tobulėti. Susikoncentruokite į procesą, pašalines veiklas ir mintis padėkite į šalį. Pradžioje gali prireikti sąmoningai suvaldyti įvairius blaškančius veiksnius.

Srautas suteikia galimybę mėgautis vienatve. Išnaudokite tas akimirkas, kai esate pats su savimi, kai niekas jums netrukdo, ir panaudokite būtent jas tėkmei pasiekti. Taip pat negalvokite apie kitų žmonių vertinimus, pamirškite baimes, abejones, kaltės jausmą – tiesiog užsiimkite tuo, kas jums atrodo prasminga.

Komentaruose galite pasidalinti, kokiomis veiklomis užsiimant jus dažniausiai apima tėkmės būsena.

Pozityviosios psichologijos paskaitų medžiaga.
Ullen, F., de Manzano, O., Almeida, R., Magnusson, P. K. E., Pedersen, N. L., Nakamura, J., Csikszentmihalyi, M., & Madison, G. (2012). Proneness for psychological flow in everyday life: Associations with personality and intelligence. Personality and Individual Differences, 52, 167–172.

(Ne)pasitikėjimas savimi ir kaip su juo kovoti

(Ne)pasitikėjimą savimi kiekvienas žmogus gali suprasti arba patirti šiek tiek savaip. Vienam nepasitikėjimas savimi gali sietis su menkavertiškumo jausmu, savęs laikymu prastesniu nei kiti. Kitam nepasitikėjimas savimi gali asocijuotis su nepasitikėjimu savo sugebėjimais tam tikroje srityje (dar vadinamu saviveiksmingumu). Dar kitam jis gali būti susijęs su drovumu, nedrąsumu. Nuo to, koks ir kokioje srityje Jums būdingas nepasitikėjimas savimi, priklauso ir būdai, kuriais jį galima įveikti.

Jeigu jaučiatės menkavertiškas, save laikote prastesniu negu kiti, Jums gali būti naudingas meilės sau puoselėjimas, savo stiprybių pastebėjimas. Ypač naudinga būtų nustoti save lyginti su kitais. Jūs esate unikalus žmogus, su savo unikaliomis savybėmis ir sugebėjimais, kito tokio pasaulyje nėra. Tad kaip šita unikali būtybė gali būti palyginta su kita unikalia ir savotiška būtybe? Kiekvienas turi savų privalumų ir savų trūkumų. Pabrėžiu – kiekvienas. Todėl pirmas žingsnis čia – susirašykite savo stiprybes. Rašykite viską viską, ką tik sugalvojate. Savo stipriąsias savybes, savo pomėgius, pasiekimus, kad ir mažiausias smulkmenas, kurias galite padaryti. Kai dalyvavau Lūšis V programoje, tokių reikėjo surašyti netgi 250. Skaičius atrodė siaubingai didelis, bet, kai pabandžiau, pasirodė, kad ne taip ir baisu.

Paveikslėlio šaltinis

Dar vienas būdas pastebėti savo stiprybes ir stiprinti meilę sau – meilės laiškas sau. Kalbant apie meilę sau, norisi pabrėžti, kad tai nėra egocentrizmas, savanaudiškumas ar panašūs neigiamai vertinami bruožai, kurie neretai iškyla prakalbus apie meilę sau. Greičiausiai, tokia asociacija iškyla dėl to, kad „meilė sau“ skamba panašiai kaip „savimeilė“, kuri labiau reiškia egoizmą. Tačiau meilė sau nieko bendro su tuo neturi. Meilė sau yra savęs priėmimas, savigarba, rūpinimasis savimi. Kodėl tai nieko bendro neturi su egoizmu? Todėl, kad kai egoistas siekia naudos tiktai sau ir pamina kitų interesus, jis užsitraukia kitų nemalonę, taigi, jis savo tokiu elgesiu iš tiesų sau kenkia. O štai mylintis save asmuo sau nekenktų. Mylėdamas ir priimdamas save, tuo pačiu gali mylėti ir priimti kitus.

Savigarbai kelti tinka ir anksčiau minėtas iškraipytų minčių dienoraščio metodas [1]. Tam gali užtekti ir trijų stulpelių lentelės. Užrašykite savo automatines mintis, arba savikritiką, kuri Jums ateina į galvą. Tada užrašykite, kokia tai yra mąstymo klaida. Ir galiausiai sugalvokite mintims racionalų atsakymą, parašykite, kuo ta mintis yra klaidinga, duokite pavyzdžių, kada būna kitaip.

Ką daryti, jeigu esate drovus, nedrąsus? Veiksmingiausias būdas įveikti nedrąsumą būtų pamažu pastatyti save į tas situacijas, kuriose jaučiatės nedrąsus. Bijote kalbėti scenoje, prieš daug žmonių? Tuomet būtent tai ir darykite. Pradinis žingsnis galėtų būti užsirašymas į kokį nors viešojo kalbėjimo klubą ar būrelį. Nedrąsu apskritai bendrauti su žmonėmis? Galite pradėti nuo tiesiog būvimo žmonių būrelyje. Po kiek laiko galiausiai pasakykite ką nors. Žinau, kad nedrąsu, žinau, kaip gali plakti širdis, išmušti prakaitas, drebėti rankos, kojos, parausti žandai, drebėti balsas ar netgi galite pradėti mikčioti. Nespauskite savęs pernelyg stipriai, bet po truputį išeikite iš savo komforto zonos ribų. Reaguokite į grupės pokalbį pritarimu ar nepritarimu. Kol galiausiai pasakysit kelis žodžius, ir taip vis daugiau ir daugiau žodžių. Pastebėjau, kad šioje vietoje iš tiesų veikia buvimas savimi. Kartais gali atrodyti, kad jeigu kiti žinotų, koks esate iš tiesų, jūsų nepriimtų. Niekada negali žinoti, gal iš tiesų taip ir bus. Bet, manau, rizikuoti verta, ir rezultatas Jus gali nustebinti!

Paveikslėlio šaltinis

Jeigu Jūs nepasitikite savo sugebėjimais, taip pat yra būdų tam įveikti. Pirmiausia reikėtų įvertinti, ar tas nepasitikėjimas yra pagrįstas, ar nepagrįstas. Tai yra, ar Jūs iš tiesų nemokate, prastai mokate tai, dėl ko nepasitikite savo sugebėjimais, ar Jūs tai mokate visai neblogai, tačiau vis tiek nepasitikite. Jeigu to iš tiesų nemokate, vienintelis racionalus sprendimas atrodo mokytis to. Tačiau jeigu Jūs kažką mokate, ilgai užsiimate ta veikla, gal net baigėte studijas toje srityje, bet vis tiek nepasitikite savo sugebėjimais, tuomet reikia dirbti su savo saviveiksmingumo trūkumu. Čia, vėlgi, labai gali pasitarnauti automatinių minčių registravimo lentelė. Užrašykite mintis, kurios kyla pagalvojus apie savo sugebėjimus vienoje ar kitoje srityje. Tuomet užrašykite, koks kognityvinis iškraipymas joms būdingas. Ir parašykite atsaką iškraipytoms mintims – pateikite įrodymų, kodėl sugebate tai daryti. Čia koją pakišti gali ir perfekcionizmas. Atsiminkite, kad tam, kad kažką mokėtumėte, nebūtina to daryti tobulai. Kiekvienas darome klaidų ir tai yra natūralu.

Taigi, šiame įraše aptariau kelis būdus, kuriais galima kovoti su skirtingo pobūdžio nepasitikėjimu savimi. Svarbiausia surasti savo stiprybes, stiprinti meilę sau, priimti save tokį, koks esate, daryti tuos dalykus, kurių nedrįstate, mokytis to, ką mokate prastai, ir, kai susiduriate su iškraipytomis mintimis, registruoti jas ir surasti joms tinkamą atsaką.

[1] Burns D. D. (2013). Geros nuotaikos vadovas. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

Humanistinės ateistinės psichologo vertybės

Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės pagal Albert Ellis [1]:

• Niekas (nei dievas, nei žmonės) nėra aukščiausi. Išaukštinti save reiškia būti sutrikusiam. Pusiausvyra tarp autonomijos ir gyvenimo bendradarbiaujant su kitais bei pusiausvyra tarp atmetimo ir pernelyg didelio paklusimo išoriniam autoritetui yra dorybės.

• Asmeninis tapatumas yra trumpalaikis ir mirtingas. Santykiai su kitais dažnai suteikia laimės, tačiau niekada neapibrėžia savivertės. Niekas neapibrėžia. Savivertė, savigarba arba „savasties“ įvertinimas apskritai yra (teologinė) klaida, vedanti į sutrikimą. Savęs priėmimas gali būti tiesiog turimas, nepriklausomai nuo jokių dievo ar žmogaus įstatymų.

• Savęs išreiškimas per santykines vertybes. Lanksti moralė. Situacinė etika.

• Asmeniniai troškimai ir saviaktualizacija turi būti siekiami atsižvelgiant į socialinį kontekstą. Didėjantis pasitenkinimas savimi, įskaitant socialinį pasitenkinimą ir meilę, yra svarbiausias asmeniniam augimui.

• Pasirinkimas tarp jokios santuokos, tradicinės santuokos ar atviros santuokos. Pabrėžiamas seksualinis pasitenkinimas su abipusiškai pasirinktais partneriais, su ar be ilgalaikių atsakomybių. Šeimyninis gyvenimas pasirenkamas, dažnai trokštamas, bet nebūtinas sveikatai ir laimei.

• Asmeninė atsakomybė už savo kenksmingus veiksmus ir pokyčius juose. Atsakomybės padidinimas už kenksmingus bei amoralius veiksmus ir kaltės (savęs pasmerkimo ir savo veiksmų pasmerkimo)  sumažinimas. Jokių atsiprašymų ar išsisukinėjimų už savo neetiško elgesio padarinius. Atlyginimas už kenksmingus padarinius.

• Atleidimas kitiems, kurie sukėlė nereikalingas kančias (įskaitant tėvus), tačiau jokio atleidimo jų veiksmams. Besąlyginis priėmimas ir teigiamas rūpestis visiems žmonėms visuomet, tačiau aiškus nemoralaus elgesio pasmerkimas. Savipagalbos priėmimas besąlygiškai priimant kitus.

• Žinojimas gaunamas per savo pastangas ir per kitų pastangas. Prasmė kyla daugiausia iš asmeninių troškimų, pagrįstų empirizmo, proto ir intelekto rezultatais. Intelektinis žinojimas daugiausia skirtas išgyvenimo ir pasitenkinimo tikslais, bet taip pat malonus nepriklausomai nuo to. Intelektinis žinojimas neatskiriamas nuo emocinio ir elgesio žinojimo. Žinojimo ekologija.

Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.

Psichologo vertybės

Galvojant apie konsultanto vertybes, iškart iškyla kelios mintys. Visų pirma, kaip konsultanto vertybės veikia konsultavimo procesą? Antra, ar konsultantas turėtų atskleisti savo vertybes klientui? Ir galiausiai, kokios vertybės konsultavime yra naudingiausios?

Vertybės vaidina svarbų vaidmenį konsultavimo procese ir gali lemti pokyčius, todėl konsultantui svarbu pažinti savo vertybes. L. E. Beutler [1] teigia, kad psichoterapija pakeičia klientų vertybes ir kad jie įgyja ne adaptyvesnes ar brandesnes vertybes, bet specifines savo terapeuto vertybes. Tai rodo, kad terapeuto vertybės yra svarbios ir kad svarbu žinoti savo, kaip konsultanto vertybes. Savo vertybių žinojimas gali padėti suprasti, kokią įtaką konsultantas gali daryti klientui. Kočiūnas [2] teigia, kad konsultantas turi žinoti savo vertybes, kad neprimestų jų savo klientui. Taigi, konsultanto vertybės daro įtaką klientų vertybėms bei konsultavimo procesui, dėl to svarbu pažinti savo asmenines vertybes.

Kai kuriais atvejais konsultanto vertybės yra itin svarbios. Vienas iš akivaizdžiausių pavyzdžių – konsultanto požiūris į savižudybę, konsultuojant krizinį klientą. Jeigu konsultantas manys, kad savižudybė yra priimtinas sprendimo variantas, tuomet jis sąmoningai ar nesąmoningai pritars kliento ketinimams nusižudyti. Tuo tarpu krizių konsultantui vertybė turėtų būti gyvenimas, o savižudybė suprantama kaip noras išvengti skausmo. Taip pat, kai žmogus nori nusižudyti, jis visada jaučia ambivalenciją – nori mirti, bet tuo pačiu nori ir gyventi. Net ir beviltiškoje situacijoje gali būti išeitis, gali būti netgi daugiau negu vienas sprendimo variantas, kurie galbūt nepriimtini klientui, bet reikia atrasti tokį, kuris būtų mažiausiai nepriimtinas. Galų gale, jeigu situacija iš tiesų beviltiška ir pakeisti nieko neįmanoma (pavyzdžiui, mirtinos ligos atveju), tai yra dar viena išeitis – susitaikyti. Konsultantas, priimantis savižudybę kaip tinkamą sprendimą, gali nematyti susitaikymo kaip išeities. Taigi, krizių konsultavime konsultanto vertybės yra netgi gyvybiškai svarbios.

Vertybės psichologo darbe yra daugiau negu tik profesinės vertybės. Visos asmens vertybės turi poveikį konsultavimo procesui ir santykiams su klientais. William J. Doherty teigia, kad visa terapija yra apie vertybes ir jeigu konsultantas neparodo savo vertybių – tai irgi sako apie jo vertybes. Jis konsultuoja šeimas ir konsultuodamas besiskiriančią porą, aktyviai stengiasi išsaugoti santuoką ir nepritaria skyryboms, primena klientams apie skyrybų įtaką vaikams. Tačiau Lietuvos psichologų etikos kodeksas [3] konstatuoja, kad psichologas „neprimeta S [subjektui] savo etinių, vertybinių ir panašių normų arba pažiūrų“. Todėl toks psichologas, kuris atskleidžia savo vertybes ir skatina konsultuojamuosius jas perimti arba remtis jomis priimant sprendimus, pažeidžia etikos kodeksą. Žmogaus vertybės turėtų būti neliečiamos, klientas yra savarankiškas žmogus, galintis pats priimti sprendimus, o konsultanto uždavinys turėtų būti įgalinti klientą priimti savarankiškus sprendimus, o ne pakreipti jį į vieną ar kitą pusę. Taigi, savo vertybių atskleidimas ir jų primetimas klientui gali būti žalingas.

Psichologo darbe itin keblu, kai susiduria kliento ir konsultanto religinės vertybės. Aš asmeniškai esu nereliginga, todėl man atkrenta daugybė tokių keblumų, kylančių dėl religinių vertybių, prieštaraujančių žmogaus teisėms ir laisvėms. Tačiau jeigu konsultantas religingas, kyla klausimas, ar jis gali pakankamai atsiriboti nuo savo vertybių, kad jų neprimestų klientui? Pavyzdžiui, krikščioniui gali būti nepriimtina konsultuoti homoseksualų asmenį. Toks konsultantas turės išankstines nuostatas homoseksualaus kliento atžvilgiu, laikys jo seksualinę orientaciją nuodėme, jeigu klientas kreipsis dėl santykių problemų, konsultantas visą kaltę gali sumesti kliento homoseksualumui. Arba jis tokio kliento atsisakys ir perleis kitam konsultantui. Vienu atveju klientas gali gauti nekokybišką paslaugą, kitu – negauti apskritai jokios. Taigi, konsultantas turėtų išmokti atsiriboti nuo savo asmeninių vertybių, o kai susiduria su joms prieštaraujančiu klientu, žiūrėti į konsultavimą itin atsargiai ir stebėti, ar nėra kontrperkėlimo.

Vis tik suprantu, kad man gali kilti keblumų susidūrus su itin religingu klientu, nes esu ateistė ir religingumas prieštarauja mano vertybėms. Pavyzdžiui, man svarbi vertybė yra pažinimas ir mokslas, o religinis pasaulio suvokimas dažnai tam prieštarauja. Kita vertus, manau, kad svarbiausia už visų „etikečių“ kliento kėdėje matyti žmogų. Žmogų, turintį teisę į savo vertybes, savo pasaulio suvokimą, savo gyvenimo būdą. Jeigu klientui religija padeda, jį palaiko psichologiškai, tuomet tai yra jo privalumas, jo stiprybė. Aš galiu priimti tai kaip jo būdą įveikti sunkumus, svarbiausia, kad tai nebūtų vienintelis būdas, kad viskas nebūtų paliekama „dievo valiai“ ir kad religingumas nebūtų patologiškas. Taigi, nors religingumas prieštarauja mano vertybėms, bet aš galiu priimti religingą klientą tam tikrose ribose.

Konsultavime naudingesnės yra ateistinės vertybės. Albert Ellis [4] išskyrė, anot jo, tipiškas terapeutų klinikines humanistines ateistines vertybes ir palygino jas su teistinėmis vertybėmis bei klinikinėmis humanistinėmis Bergin išskirtomis vertybėmis. Pagal šį palyginimą, teistinės ir klinikinės humanistinės vertybės beveik kraštutinai skiriasi. Klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra gana artimos klinikinėms humanistinėms, tačiau jos ne tokios kraštutinės. Teologinės vertybės išaukština dievą, jo pranašumą, pabrėžia gyvenimą po mirties, pagal klinikines humanistines vertybes, daug kur išaukštinamas žmogus ir jo vertė, tuo tarpu A. Ellis išskirtose klinikinėse humanistinėse ateistinėse vertybėse pabrėžiamas ir socialinis kontekstas. Taigi, klinikinės humanistinės ateistinės vertybės yra realistiškos ir vadovaujasi sveiku protu, todėl konsultavimo procese jos būtų naudingesnės.

Apibendrinant galima pasakyti, kad vertybės yra labai svarbios konsultavimo procese. Konsultanto vertybės gali veikti kliento vertybes ir patį konsultavimą, todėl svarbu, kad psichologas pažintų savo vertybes. Ypač jautru, kai konsultavime susiduria religinės vertybės, kai konsultantas dėl savo religingumo negali priimti kliento arba tinkamai jo konsultuoti. Naudingesnės šiuo atžvilgiu yra ateistinės vertybės, nes jose saikingai pabrėžiama asmens vertė ir atsižvelgiama į socialinį kontekstą. Šiems dalykams turėtų būti skiriama daugiau dėmesio ruošiant būsimuosius psichologus, būtų pravartu skirti laiko konsultantų vertybių formavimui.

[1] Beutler, L. E. (1979). Values, Beliefs, Religion and the Persuasive Influence of Psychotherapy. Psychotherapy: Theory, Research and Practice, 4 (16), 432-440.
[2] Kočiūnas, R. (1995). Psichologinis konsultavimas. Vilnius: Lumen leidykla.
[3] Gučas, A., Rimkutė, E. ir Gailienė, D. (1996). Etikos kodeksas.
[4] Ellis, A. (1980). Psychotherapy and Atheistic Values: A Response to A. E. Bergin's "Psychotherapy and Religious Values". Journal of Consulting and Clinical Psychology, 48 (5), 635-639.