Qualia arba subjektyvios patirties problema

Qualia – tai pojūčio patirtis. Tai raudonos spalvos pajautimas. Tai garso patyrimas. Tai yra sunkiai paaiškinama subjektyvi patirtis, kurios neįmanoma palyginti su kitų subjektyvia patirtimi, bet mes visi ją patiriame.

Kodėl negalime palyginti savo subjektyvios patirties su kitų patirtimi? Todėl, kad negaliu žinoti, ar kitas patiria raudoną spalvą taip, kaip ją patiriu aš. Galbūt tą pačią raudoną spalvą aš matau kaip raudoną, kažkas kitas – kaip žalią, o dar kitas – kaip mėlyną. Tačiau visi tą spalvą vadiname raudona, todėl negalime pastebėti savo patirties skirtumų.

Neseniai skaičiau Michio Kaku knygos „Proto ateitis“ skyrių apie vadinamąją „sunkią problemą“ – qualia problemą. Tenai klausiama, ar robotai gali iš tikrųjų ką nors patirti? Gaila, bet M. Kaku iš klausimo išsisuka, netgi pacituodamas Daniel Dennett, kurio požiūrį į sąmonę buvau minėjusi anksčiau. Jie teigia, kad jokios „sunkios problemos“ nėra, nes čia apskritai užduodami neteisingi klausimai, o teiginiai, apie kuriuos klausiama, yra nepakankamai apibrėžti.

Iš tiesų, apibrėžti qualia yra nelengva. Tuo pačiu, kiekvienam žmogui tai yra savaime suprantamas dalykas. Todėl jį neigti, kaip kad tai daro D. Dennett, atrodo juokinga. Kokio nors pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas dirgiklio užfiksavimas, atpažinimas, įvardinimas ar kitoks manipuliavimas juo. Tai, kad mano akį pasiekia elektromagnetinės tam tikro dažnio bangos, nėra tapatu raudonos spalvos patyrimui. Tai, kad aš sakau „Tai yra raudona“, taip pat nėra tapatu patyrimui.

Pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas pats dirgiklis. Pvz., realiame pasaulyje nėra monitoriaus tokio, kokį aš jį matau, t.y. kokį patiriu. Realiame pasaulyje nėra spalvų – yra tik elektromagnetinės bangos, kurias mano smegenys interpretuoja kaip tam tikras spalvas, ir galiausiai aš tas spalvas patiriu. Dar akivaizdžiau patyrimą nuo dirgiklio atskiria tokios patirtys, kai dirgiklio realiame pasaulyje iš tikrųjų nėra. Pavyzdžiui, sapnai. Sapnuose mes galime matyti, girdėti, paliesti, užuosti... bet realiame pasaulyje tų daiktų, kuriuos mes patiriame, nėra. Panašios patirtys be realių dirgiklių, įvyksta, kai ką nors įsivaizduojame arba kai matome haliucinacijas.

Šis subjektyvus patyrimas yra „sunki problema“, nes jį labai sunku apčiuopti, įrodyti, nustatyti. Kaip jis atsiranda? Kas jį turi? Ar robotas gali turėti subjektyvų patyrimą? Greičiausiai, robotai tiesiog fiksuoja dirgiklius ir į juos reaguoja, neturėdami subjektyvaus patyrimo. Bet kai robotai taps sudėtingesni, kai bus sukurtas dirbtinis intelektas, primenantis žmogų – ar toks robotas turės subjektyvų patyrimą, qualia? Kaip apskritai atsiranda qualia?

Kaip patikrinti, ar kažkas turi subjektyvų patyrimą? Kol kas nėra netgi būdų nustatyti, ar kitas asmuo patiria qualia. Galime tik spėti, kad kitas žmogus yra toks, kaip aš, todėl jis turėtų turėti ir subjektyvią patirtį. Bet jos įrodyti neįmanoma.

Vis tik sugalvojau vieną būdą, kuris iš dalies įrodytų, ar robotas turi qualia. Jeigu tas robotas pats iškeltų klausimą apie qualia, tai rodytų, kad yra tikimybė, jog jis qualia ir patiria. Tačiau jis turėtų būti iš anksto neužprogramuotas kelti klausimo apie qualia ir neturėti jokios pirminės informacijos apie tai. Tačiau toks būdas turi nemažą trūkumą – gali prireikti labai ilgai laukti, kol robotas sugalvos iškelti tokį klausimą. Juk netgi ne kiekvienas žmogus kelia tokius klausimus, nors visi patiria qualia. Iš tiesų tokių yra tik vienas kitas, todėl tikėtina, kad ir robotai šiaip sau neims kelti tokių klausimų. Vis tik tai, kad mes, žmonės, keliame klausimus apie qualia, jau rodo, kad qualia problema egzistuoja. Todėl jeigu tokį klausimą iškeltų robotas, tai reikštų, kad greičiausiai jam ši problema taip pat tikra.

Kadangi kol kas qualia neįmanoma tyrinėti, todėl lieka daugybė neatsakytų klausimų. Pvz., jeigu būtų pagamintas robotas, kuris visais atžvilgiais yra absoliučiai toks pats kaip žmogus, išskyrus tai, kad jis nepatiria qualia – kuo toks robotas skirtųsi nuo realaus žmogaus? Kaip būtų galima atpažinti, kad jis nėra tikras žmogus? Vis tik, galbūt iš tiesų padarius tokį robotą, atsiskleistų ir atsakymas į šiuos klausimus. Hipotetiškai mąstant apie qualia, atrodo, kad ji neturi jokio pasireiškimo realiame pasaulyje. Tačiau galbūt praktiškai tas skirtumas yra, tik mes jo kol kas nežinome, nes niekada neturėjome galimybės palyginti visais atžvilgiais tapačių būtybių, besiskiriančiu tik šiuo vienu – qualia – subjektyvios patirties turėjimo / neturėjimo – atžvilgiu.

Tikiuosi, kad ateitis atskleis tokias ir panašias paslaptis apie žmogaus ir kitų gyvų būtybių sąmonę. Tuo pačiu būtų nuostabu tokios ateities sulaukti. M. Kaku žada, kad robotai, panašūs savo intelektinėmis galimybėmis į žmones, pasirodys jau šio šimtmečio pabaigoje. Taigi, yra vilties jų sulaukti ir paklausti apie qualia problemą jų pačių. :)

Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Kai per paskaitas mokiausi apie šizotipinį asmenybės sutrikimą, labai nustebau: juk tai 90% mano kadaise pažinotų žmonių! Bet jie nebuvo diagnozuoti šiuo asmenybės sutrikimu (tiesa, vienas turėjo šizotipinį sutrikimą, tik ne asmenybės, dar vienas turėjo šizoafektinį sutrikimą, buvo ir mergina su bipoliniu sutrikimu... ir tikriausiai dar daug nežinau). Paaiškinimas paprastas: asmenybės (ir bet kokio kito psichikos) sutrikimo diagnozei nustatyti neužtenka vien simptomų. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama diagnozuojant: ar tie simptomai trukdo žmogui arba aplinkiniams gyventi, funkcionuoti visuomenėje.

Turiu prisipažinti, kad tokia skiriamoji riba man atrodo keista. Juk kitų ligų nediagnozuoja pagal tai, ar jos tau trukdo gyventi. Gal tau vėžys (bent jau kurį laiką) ir netrukdo gyventi, bet tai nereiškia, kad neturi jo. Manyčiau, tas pats ir su psichikos sutrikimais. Kita vertus, asmenybės sutrikimo negali iš tikrųjų turėti arba neturėti. Nors ir nubrėžiama griežta riba, bet iš tiesų tokios nėra. Kiekvienas žmogus turi kokio nors asmenybės sutrikimo (dažniausiai – kelių) bruožų. Todėl tai yra labiau kontinuumas nuo tam tikro bruožo nebuvimo iki stipriausio jo išreikštumo.

Man netgi atrodo neteisinga diagnozuoti pagal tai, ar tie bruožai žmogui trukdo gyvenime, ar ne. Tokiu atveju žmogus, su daug stipriau išreikštais šizotipinio asmenybės sutrikimo bruožais, bet prisitaikęs gyvenime, to sutrikimo neturės, o su silpniau išreikštais, tik neprisitaikęs – bus diagnozuotas. Šizotipinį asmenybės sutrikimą galima būtų diagnozuoti įvairiems guru, dvasiniams mokytojams, būrėjams, raganoms ir pan., tačiau tie simptomai jiems gyventi netrukdo, o netgi padeda, todėl sutrikimas nebus diagnozuojamas.

Pagal DSM-IV, šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

• Sąsajų idėjos (išskyrus sąsajų kliedesius) – tai įsivaizdavimas, kad viskas yra susiję su tavimi, nors taip iš tiesų nėra.
• Keisti įsitikinimai arba magiškas mąstymas, kuris veikia elgesį ir yra nesusijęs su subkultūrinėmis normomis (pvz., prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija, šeštuoju jausmu).
• Neįprastos suvokimo patirtys, įskaitant kūno iliuzijas.
• Keistas mąstymas ir kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, metaforiška, pernelyg detali, stereotipiška).
• Įtarumas ir paranoidinės mintys.
• Netinkamas arba suvaržytas afektas (jausmai).
• Neįprastas, ekscentriškas, savitas elgesys ar išvaizda.
• Artimų draugų nebuvimas, išskyrus pirmos eilės giminaičius.
• Socialinis nerimas, kuris nemažėja labiau susipažinus, ir kuris susijęs su paranoidinėmis baimėmis, o ne neigiamu savęs vertinimu.

Aiškiausiai matomi šio asmenybės sutrikimo požymiai yra neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Jeigu turite tokių pažįstamų, skaitydami, greičiausiai, apie juos pagalvojote. Tačiau, kaip ir rašiau prieš tai, šių simptomų buvimas dar nereiškia, kad jie tikrai ir turi šį asmenybės sutrikimą. Taip pat verta paminėti, kad šizotipinis asmenybės sutrikimas negali būti nustatomas, jeigu žmogui jau yra nustatytas vienas iš šių sutrikimų: šizofrenija, nuotaikos sutrikimas su psichoze, kitas psichotinis sutrikimas, įvairiapusis raidos sutrikimas.

Anksčiau rašiau apie asmenybės tipus. Asmenys, kurie turi šizotipinio asmenybės bruožų, tačiau neturi paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Taip pat toks žmogus gali turėti keistų įsitikinimų ar minčių, tačiau galės jas atidėti ir laikytis tikrovės reikalavimų.

Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos). Pagal sveikumą tos pačios grupės sutrikimai išsidėstytų taip: Vengiantis asmenybės sutrikimas -> Šizoidinis asmenybės sutrikimas -> Šizotipinis asmenybės sutrikimas -> Šizofrenija.

Šaltiniai:
1. DSM-IV and DSM-5 Criteria for the Personality Disorders.
2. Ridenour J. M. 2014. Psychodynamic model and treatment of Schizotypal personality disorder, June 2.

Apie proto ir širdies balsą

Tikrai dažnai yra išskiriamas širdies ir proto balsas. Žmonės skirstomi į „mąstantį“ ir „jausminį“ tipą. Ir vienas kažkuris yra pateikiamas kaip geresnis. Dažniausiai sakoma „Klausyk, ką tau sako širdis.“ Proto balsas pateikiamas kaip klaidinantis, bejausmis, neatsižvelgiantis į kitus žmones.

Testuose pasitaiko klausimų, panašių į šį: „Kas tau svarbiau: a) racionalus sprendimas; b) sprendimas, atsižvelgiantis į kitų žmonių jausmus.“ Šiaip aš laikau save proto žmogumi, bet pamačiusi tokį klausimą pasimetu. Kodėl? Nes man atrodo, kad neatsižvelgiant į kitų žmonių jausmus, poreikius ir kt., neįmanoma priimti racionalaus sprendimo. Jeigu sprendimas susijęs su kitais žmonėmis, tai situaciją apsvarstant racionaliai, tie žmonės niekur nedingsta, jie įtraukiami į svarstymą.

Bet su asmenybės testais gerai tai, kad jie bent jau nevertina, kuris pasirinkimas yra geresnis, kuris – blogesnis (nes tokių nėra). Bet žmonės vertina. Ir protas šiuolaikinėje kultūroje kažkodėl labai nemėgstamas. Atsimenu situaciją savo bakalauro studijose, kai viena bendrakursė pasakė kažką protingo, o po kelių sekundžių nusijuokė: „Kaip aš čia protingai pasakiau“ – viską nuleisdama juokais, parodydama, kad jai tai neįprasta, tarsi bijotų, kad kas nors pagalvos, kad ji iš tiesų protinga.

Paveikslėlio šaltinis

Nemažai proto nuvertinimo ateina iš religijos bei dvasinių praktikų. Sacrificium intellectus (paaukok intelektą) – teigia krikščionybė. Smalsumas ir žinios yra nuodėmė – reikia tikėti, neklausinėjant. Rytų religijose protas vaizduojamas kaip priešas, kuris daro tave nelaimingą. Prisimąstai nesąmonių, įkliūni į užburtą savo minčių ratą ir virš tavęs pakimba juodas debesis.

Iš dalies tame yra tiesos. Bet tik iš dalies. Mintys iš tiesų gali panardinti į neigiamų išgyvenimų liūną. Tačiau ne visos mintys, ne mąstymas apskritai, o klaidingas mąstymas. Todėl reikėtų mokytis kritinio mąstymo ir taikyti jį savo paties išgyvenimams ir mintims. Klausti savęs, ar tai, ką galvoju, atitinka realybę, ar tame nėra logikos klaidų, ar nėra kognityvinių iškraipymų.

O kaip dėl širdies balso? Jeigu širdies balsą suprantame kaip intuiciją, tai paaiškinimas gana paprastas. Intuicija – tai tas pats mąstymas, tik neįsisąmoninant minčių eigos, o gaunant jau galutinį rezultatą. Intuicija yra visų anksčiau buvusių situacijų apibendrinimas ir rezultatas yra: „jaučiu, kad dabar bus taip“ su neįsisąmonintu „nes anksčiau 9 kartus iš 10 buvo būtent taip“ (gali būti ir 7 kartais iš 10, gali net ir 10 iš 10, skaičius nėra esmė). Bet ji gali būti ir klaidinga, nes dabar gali būti būtent tas 1 kartas iš 10, kai nutinka kitaip. Be to, intuicijos atveju mes nežinome savo minčių eigos, todėl nežinome, kodėl nusprendėme, kad bus būtent taip. O toje mąstymo eigoje galėjo būti padaryta įvairiausių klaidų.

Paveikslėlio šaltinis

Kitas širdies balso variantas – tai pasikliovimas savo jausmais. Na, bet jau vien tai yra kognityvinis iškraipymas – emocinis mąstymas. Tokiu atveju manoma, kad emocijos atspindi realybę ir kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, o tam prieštaraujantys faktai yra ignoruojami.

Čia nenorėjau pasakyti, kad širdies balsas yra „blogas“, juo negalima pasikliauti ir t.t. Iš tiesų aš manau, kad širdies balsas yra tas pats proto balsas. Tai tiesiog skirtingos mąstymo atmainos. Galų gale, net ir širdies balsas ateina ne iš pačios širdies, o randasi toje pačioje galvoje, kaip ir mąstymas. Ir tiek vienas, tiek kitas gali klysti. Todėl reikėtų ne pasikliauti „širdies“ ar „proto“ balsu, bet išmokti mąstyti teisingai, nedarant klaidų ar kognityvinių iškraipymų. Galima ir tiesiog pasikliauti intuicija, bet tada reikėtų nepamiršti, kaip ji veikia.

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.

Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:

[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.

[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.

[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

Psichodelikų psichoterapija

Nors psichodelikai yra nelegalūs (Lietuvoje – net ir medicininiais tikslais), tačiau vis daugėja tyrimų, įrodančių jų naudą psichinei sveikatai. Psichodelikų terapija naudojama gydyti depresiją, potrauminį streso sutrikimą, nerimą, priklausomybes.

Neretai pasitaiko, kad depresija nepasiduoda įprastam gydymui antidepresantais. 20% pacientų gydymas antidepresantais nepadeda [1]. Tačiau čia gali padėti psilocinas – psilocibino (randamo psichoaktyviuose grybuose) metabolizmo produktas. Ir naujai atliktas tyrimas rodo, kad jis efektyviai padeda pacientams, kuriems nepadėjo kiti gydymo būdai. Psichodelikų poveikis dažnai siejamas su serotonino (dar žinomo kaip laimės hormono) kiekio padidėjimu, todėl nenuostabu, kad jie efektyvūs kovojant su depresija.

Labai daug tyrimų atlikta ir su kitais psichodelikais. Pavyzdžiui, potrauminiam streso sutrikimui gydyti pasitelkiama psichodelikų psichoterapija su MDMA. Tyrimas buvo atliktas su seksualinės prievartos, nusikaltimų ir karo aukomis. Šios terapijos nauda buvo matoma ir ilgalaikėje perspektyvoje [2]. Greičiausiai psichodelikai efektyvūs potrauminio streso sutrikimui, nes padeda pažiūrėti į traumą iš kitos pusės. Žmogus gali ją įprasminti ir žiūrėti į ateitį, o ne būti užstrigęs praeityje.

Dar viena sritis – nerimas, kurį patiria žmonės, sergantys mirtinomis ligomis (pvz., vėžiu). Psichodelikai padeda įveikti mirties baimę, įprasminti gyvenimą.

Psichodelikai gali padėti atsikratyti priklausomybių. Atliktas tyrimas su ayahuasca parodė, kad ji yra efektyvi nuo alkoholio, tabako ir kokaino priklausomybių. Ayahuascos terapija sukelia pagerėjimą keliose srityse, susijusiose su priklausomybėmis [3].

Psichodelikų terapija dažnai būna veiksminga dėl to, kad šios psichoaktyvios medžiagos sukelia mistines patirtis, kurios priverčia žmogų kitaip pažiūrėti į gyvenimą, atrasti naują prasmę. Pavyzdžiui, žmogus gali įsisąmoninti, kad priklausomybė jam kenkia, suprasti, kad jis nori kitokio gyvenimo, ir taip gauti daugiau ryžto iškentėti nutraukimo simptomus.

Psichodelikai gali būti naudingi ne tik kovojant su psichikos sutrikimais, tačiau ir su kitomis ligomis. Pavyzdžiui, jie efektyvus esant migrenai, galvos skausmams [4].

Psichodelikų psichoterapija yra labai perspektyvi sritis. JAV kai kurie psichodelikai jau legalizuoti medicinos tikslais būtent dėl to, kad nustatytas jų efektyvumas. Taip pat patvirtinama vis daugiau naujų tyrimų, kurie parodys įvairių psichodelikų efektyvumą.

Šaltiniai:

[1] Psilocybin Effective for Treatment-Resistant Depression. http://www.psychiatryadvisor.com/depressive-disorder/psilocybin-reduces-mdd-symptoms/article/500540/

[2] MDMA-Assisted Psychotherapy for Posttraumatic Stress Disorder (PTSD) (Proof of Principle Study) http://www.maps.org/mdma-proof-of-principle-completed

[3] Ayahuasca-Assisted Treatment for Addiction (British Columbia, Canada) http://www.maps.org/research/ayahuasca/ayahuasca-canada

[4] Other Psychedelic Research http://www.maps.org/research/other-research

Kūrybiškumas

Kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, tik ne kiekvienas tai žino. Kai kurių kūrybiškumas yra pasislėpęs labai giliai, užspaustas. Kai kurie bijo kūrybiškumo, nes bijo... išprotėti. Kartais kūryba tikrai yra netoli beprotybės. Kai rašiau „Gyvenimų šešėlius“, tikrai  tai galėjau pajausti: įsijausdavau į veikėjų gyvenimus, jie tapdavo tokie realūs, kaip tikri žmonės. Galėdavau juos matyti, jų gyvenimas tapo mano gyvenimu, nežinojau, kas bus toliau, lygiai taip pat, kaip nežinojo jie patys. Bet atsitrauki nuo rašymo, ir grįžti į savo realybę, ji ten pat, niekur nepabėgus, o ir tu neišprotėjęs.

Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti savo raiškos būdą. Mano būdas yra rašymas. Geriausiai perteikiu savo mintis, jausmus, išgyvenimus, fantazijas rašydama. Tuo tarpu kitam žmogui tai gali būti piešimas. Muzika. Poezija. Šokis. Ar bet kokia kita veikla, sužadinanti kūrybiškumą. Tikriausiai gali prireikti išbandyti įvairias veiklas, norint sužinoti, kuri iš jų yra TA vienintelė. Ji greičiausiai trauks kaip magnetas. Savaime, net nesąmoningai, kartais ką nors paišaliosi, niūniuosi ar rašinėsi. Nebūtina būti didžiu menininku, kad galėtum tai daryti. Vidinį balsą reikia išklausyti ir geriausiai tai įvyksta per kūrybą. Per nesuvaržytą, laisvą, laukinę kūrybą. Kai tavo vidinis balsas šaukia ką panorėjęs. Kai rašai tiesiog sau. Kai šoki taip, lyg niekas nematytų. Bet nebijok to parodyti kitiems. Jei yra rašytojas, atsiras ir skaitytojas. Yra bent vienas žmogus, kuriam reikia pamatyti būtent tai, ką darai tu.

Kiekviename žmoguje glūdi potencialus Kūrėjas. Pasikalbėk su savuoju. Dalyvaudama „Lūšies“ programoje tai dariau ne kartą. Rezultatai – stulbinantys. Iš tiesų yra, kas tau atsako. Slapta tavo dalis, turinti savo balsą, savo nuomonę, savo išraišką, kūno kalbą. Pakalbink jį. Paklausk, kaip jis norėtų išsireikšti. Ko jam trūksta. Ką norėtų pasakyti. Jis nekalba? Tada duok jam rašiklį. Arba pieštuką. Pažiūrėk, kas veikia geriausiai. Leisk savo vidiniam Kūrėjui atsakyti raštu. Atsakyti sukuriant tau pasakojimą. Arba leisk jam nupiešti atsakymą. O gal jis norės savo atsakymus sugroti? Pabandyk. Jau pats pokalbis su Kūrėju yra tavo kūrybiškumo apraiška. Bet jei ir nepavyksta – neišsigąsk. Kartais Kūrėjas užmiega žiemos miegu, todėl ne kiekvienam pavyksta jį taip lengvai pažadinti. Galbūt seniai bendravote, todėl jis neatsako, nes nesitiki būti kalbinamas.

Kažkada kūrėme kiekvienas. Taip, net ir tas tavo kolega, kuris susikaustęs sėdi prie kompiuterio, dirba su skaičiukais ir viską dėlioja į rėmus. Net ir jis ne kartą buvo išėjęs už savo ribų ir kūręs. Kiekvienas tai galime, nes kiekvienas tai darėme. Vaikai visi kūrybingi. Pažadink savo vidinį vaiką ir jis tau sukurs šedevrą.