Mitai apie psichologo darbą

Dažnai žmonės, kurie nėra buvę pas psichologą (o kartais net ir tie, kurie yra buvę), turi įvairių įsitikinimų apie tai, ką psichologas daro ir kas lankosi pas psichologus. Neretai pasitaiko, kad žmogus, nukreiptas į psichologą, sureaguoja: „Tau atrodo, kad aš pscyhas?“ Na, ne, man taip neatrodo, nereikia būti „psychu“, kad eitum pas psichologą. Arba dar viena reakcija: „Tai tu galvoji, kad aš durnas?“ Nežinau, gal? Bet norint konsultuotis su psichologu, reikia pakankamo intelekto, tai jeigu manyčiau, kad tu „durnas“, turbūt ten nesiųsčiau.

Psichologas = psichiatras?

Tikriausiai kartais žmonės neišklauso pilno žodžio, o išgirsta tik jo pradžią. Jei pasakei „psich-“, tai turbūt išvadinai žmogų „psychu“ ir siunti jį pas psichiatrą. Kai paklausi žmogaus, ar jis yra buvęs pas psichologą, jo atsakymas būna: „Taip, išrašė raminamųjų“. STOP! Psichologai raminamųjų nerašo. Nei antidepresantų. Nei jokių kitų vaistų. Psichologas NĖRA gydytojas. Psichologas nėra psichiatras.

Psichiatras diagnozuoja psichinius sutrikimus ir išrašo vaistus. Na, dar gali išrašyti siuntimą į psichiatrinę ligoninę. Tuo tarpu psichologas negali nei ko nors diagnozuoti, nei išrašyti vaistų. Psichologas gali prisidėti prie diagnozavimo, atlikdamas psichologinį įvertinimą ir rašydamas psichologinę išvadą. Tačiau tai nėra būtina psichologo darbo dalis, tai labiau būdinga klinikiniams psichologams, kurie dirba psichikos sveikatos centruose. Pagrindinis dalykas, kurį daro konsultuojantis psichologas – tai... atrodo, jau ir išsidaviau – konsultuoja. Jis išklauso ir atreaguoja į tai, kas sakoma. Jis užduoda klausimus. Jis nagrinėja įvairiausio pobūdžio problemas (santykiai, karjera, asmenybė, nerimas ir t. t.). Psichologas padeda ieškoti galimų problemų sprendimų.

Norint eiti pas psichologą, visai nereikia turėti psichikos sutrikimo. Pas psichologus eina ir visiškai sveiki žmonės. Galima konsultuotis su psichologu norint išspręsti savo problemas, o galima konsultuotis ir norint augti kaip asmenybei, net ir neturint konkrečių problemų. Jei dėl savo sunkumų kreipiatės į psichologą, tai nereiškia, kad esat psychas, durnius ar kad kažkas dar su jumis negerai. Ne, tai kaip tik rodo, kad su jumis bent jau kai kas yra gerai – tai rodo, kad jūs norite spręsti savo problemas, kreipimasis psichologinės pagalbos yra jūsų stiprybė. O jeigu jūs nežinote, kaip spręsti savo problemą, kamuojatės su ja, bet pagalbos neieškote, o tik raunatės plaukus, kad niekaip jos neišsprendžiat – tuomet kažkas negerai.

Sensacija: psichologijos studijos išmoko patarimų visoms įmanomoms gyvenimo situacijoms!

Psichologijos studijos trunka taip ilgai dėl to, kad mes skaitome storiausias knygas apie tai, ką reikia daryti vienoje ar kitoje gyvenimo situacijoje. Ką daryti, jei paliko žmona? Ką daryti, jeigu vyras išvarė iš namų? Ką daryti, jei vaikas neklauso? Jums net nereikia pasakoti savo istorijos, tiesiog apibendrintai pasakykit problemą ir klauskit: „Ką man patarsit?“ Psichologas iškart prisimins, kad „Patarimų knygos I tome“ skaitė, kad reikia daryti tą ir tą. Ir tai tinka absoliučiai visiems, šitie patarimai universalūs. Taigi, psichologas duoda jums patarimą, o jūs einat laimingas ir darot tą ir tą ir tada visos jūsų problemos išsisprendžia. Valio!

Kartais iš žmonių klausimų, reakcijų, lūkesčių, atrodo, kad būtent taip ir yra. Visai norėčiau, kad taip ir būtų, tada psichologo darbas būtų daug paprastesnis. Deja, taip nėra. Turėsite psichologui papasakoti savo situaciją. Ir ne šiaip apibendrintai, bet pakankamai išsamiai. Jis įkyriai klausinės visokių nesąmonių, kartais, atrodo, netgi nesusijusių dalykų. Jis viską šitaip iššniukštinės, ištardys ir, bjaurybė, vis tiek nepasakys, ką daryti! O kaip jums pačiam atrodo, ką būtų galima daryti šioje situacijoje? Kokių variantų turite? Ką bandėte panašioje situacijoje anksčiau? Taip, psichologas ir toliau klausinės. Jūs šauksit: „Nežinau, gi aš čia to ir atėjau, kad jūs man pasakytumėt, ką daryti!“ Bet jis kankins jus toliau. Žinot žinot. O ką patartumėt draugui panašioje situacijoje? Ir staiga: lept, ir jūs jau žinot. Pasirodo, ir žinojot, tik reikėjo giliau pasiknaisioti. Su tuo ir dirba psichologas.

Aišku, ne visada yra vien taip. Kai kurioms problemoms spręsti gali būti naudojamos technikos. Bet jos, deja, taip pat nėra universalios. Vieniems žmonėms tai pačiai problemai spręsti tinka vienos technikos, kitiems – kitos. Psichologas gali pasiūlyti atlikti kokią nors techniką, pavyzdžiui, kai apima nerimas, susitelkti į savo kvėpavimą. Taip pat psichologas gali rekomenduoti kokios nors literatūros. Vaikų psichologas galės pasiūlyti taikyti vieną ar kitą auklėjimo strategiją, parodyti jūsų klaidas. Karjeros psichologas galės atlikti testus ar tiesiog tais pačiais anksčiau minėtais įkyriais klausimais priversti jus suprasti, kokio darbo jūs norit, ar ką jums studijuoti.

Kad nekiltų kažkokių nesusipratimų, aiškiai pabrėšiu: psichologai nesimoko iš patarimų knygų, universalių patarimų nėra ir psichologai patarimų nedalina! Ir minčių, beje, neskaito, todėl jums teks pačiam papasakoti savo istoriją.

„Aš pats psichologas“

Dažniausiai tokie pasakymai lydimi „Ką jis man pasakys?“ arba „Jis man sakys tą ir tą“. Aš geras psichologas, draugams visad patariu, ką daryti. Galėčiau sukurti patarimų svetainę jauniems žmonėms. Psichologai durni. Jie nieko nežino. Manęs nesupras.

Ne, greičiausiai jūs pats nesate psichologas, jeigu nebaigėte psichologijos magistro studijų, net jeigu tokiu ir jaučiatės. Visada lengva dalinti patarimus kitiems, bet kai pats susiduri su problema, tai jau nebežinai, ką daryti? Psichologas – ne draugas. Jis nesakys: ką čia išsigalvoji, viskas bus gerai. Jis greičiausiai nesakys to, ką jūs galvojate, kad jis sakys. Psichologas išklausys, bet ne taip, kaip išklauso draugai. Jis klausysis aktyviai. Jis stengsis suprasti, įsijausti į jūsų situaciją ir padės surasti problemų sprendimus.

O ką, man psichologas pinigų duos? Darbą suras? Žmoną sugrąžins? Ne, bet, matyt, ne vien pinigai, darbas, žmona ar dar kas nors yra problema. Jei sakai, kad turi didžiulių finansinių problemų ir galvoji apie savižudybę, o tau siūlo nueiti pas psichologą, tai nereiškia, kad psichologas išspręs tavo finansines problemas. Tai reiškia, kad jis bandys padėti tau išsikapanoti iš psichologinių problemų (psss, savižudybė – viena iš jų). Psichologas darbo tau nesuras, bet kartu galėsit apsvarstyti būdus, kuriais gali ieškoti to darbo. Arba atrasti priežastis, kodėl to darbo nerandi (neskaitant tos, kad darbdaviai durni ir nesupranta, koks tu visų galų meistras). Žmonos irgi nesugrąžins. Pala, tai kam man pas tą psichologą eit tada? Nes jis padės susigaudyti savo jausmuose, susidėlioti juos, ir arba priimti situaciją tokią, kokia ji yra, arba ieškoti jai sprendimų.

Psichologas nesakys „Skirkis tu su tuo asilu“ (nors kartais gal ir reikėtų taip pasakyti, ir net norėtųsi). Nesakys „Mesk gert ir dings visos problemos“ (net jei tai tiesa, bet psichologas supranta, kad priklausomas žmogus taip paprastai gert nemes ir tam reikia kreiptis į atitinkamus specialistus, kurie dirba su priklausomybėmis, kurie, beje, irgi nesakys „mesk gert“). Jis daug ko nesakys. Bet visai nemažai ir pasakys, galbūt nė nenumanai, ką. Todėl jeigu jauti, kad turi problemų ir jų negali išspręsti – kreipkis į psichologą. Nueik ir pažiūrėk, ką jis pasakys. Bet atsimink, kad ir pats turėsi nemažai pasakyti, o ne tik laukti, ką pasakys psichologas. Jeigu tik ateisi ir tikėsiesi, kad psichologas pamosuos burtų lazdele ir problemos dings, arba kad psichologas šoks ir linksmins tave, teks nusivilti. Deja, bet ir pats turėsi nemažai padirbėti.

Aspergerio sindromas

Pasaulyje vis daugėja žmonių, kuriems diagnozuojamas Aspergerio sindromas. Tai nereiškia, kad daugėja jį turinčių žmonių. Greičiausiai, tiesiog tobulėja diagnozavimo žinios ir daugiau žmonių kreipiasi į psichikos sveikatos specialistus. Jums pažįstamas žmogus gali turėti Aspergerio sindromą ir jūs apie tai galite nieko nežinoti. Netgi jūs pats galite turėti šį sindromą, tačiau jei nesate kreipęsis į psichikos sveikatos specialistus, niekas jums jo nediagnozavo. Be abejo, dar daugiau žmonių gali tiesiog turėti daug šio sutrikimo požymių, tačiau nepasiekti tokio lygio, kad būtų gauta diagnozė. Tad kas gi tas Aspergerio sindromas ir su kuo jis „valgomas“?

Aspergerio sindromas yra autizmo spektro sutrikimas, lengvesnė jo forma. Aspergerio sindromui būdingas socialinis sutrikimas, pasireiškiantis sunkumu interpretuojant socialinius signalus, sunkumu bendrauti su bendraamžiais ar abejingumu tokiam bendravimui, socialiai netinkamu elgesiu. Jie gali turėti neverbalinio bendravimo problemų: ribotą gestų naudojimą, nerangią kūno kalbą, ribotą ar netinkamą veido išraišką. Gali būti motorikos problemų, Taip pat būdingas interesų siaurumas, kai domimasi viena veikla, vadinama „ypatinguoju interesu“, o kitos veiklos nustumiamos į šalį. Jiems būdingas kompulsyvus elgesys, kasdieniai ritualai, griežtų taisyklių laikymasis. Kitaip negu autizmo atveju, Aspergerio sindromui nėra būdingas kalbos raidos atsilikimas, tačiau kai kurie šaltiniai teigia kitaip. Vis tik žmonių, turinčių šį sutrikimą, kalba gali atrodyti keista, pernelyg formali, vaiko kalba gali atrodyti kaip suaugusiojo, gali būti keista intonacija, balso charakteristikos. Taip pat gali būti sutrikęs kalbos supratimas, pvz., numanomos reikšmės suprantamos pažodžiui.

Aspergerio sindromą turintys asmenys neretai susiduria su bendravimo problemomis. Kadangi jie gali netinkamai interpretuoti socialinius signalus, patys gali turėti neverbalinio bendravimo problemų ir jų kalbos supratimas gali būti sutrikęs, tai jų elgesys gali pasirodyti keistas. Jiems gali būti sunku susirasti draugų, dėl savo ypatingojo intereso kartais jie gali pasirodyti nuobodūs. Didelė problema, kad neretai iš Aspergerio sindromą turinčių vaikų yra tyčiojamasi. Vis tik, greičiausiai, suaugusieji „Aspergeriai“, ypač turintieji aukštą intelektą, gana gerai prisitaiko. Jie išmoksta atpažinti ir tinkamai reaguoti į socialinius signalus. Jų bendravimas gali atrodyti visiškai įprastas. Tačiau viduje jiems gali prireikti nemažai pastangų, kadangi jų bendravimas nėra intuityvus, kaip būna neturintiems šio sutrikimo žmonėms. Labai įdomus požymis, būdingas tiek Aspergerio sindromui, tiek kitiems autizmo spektro sutrikimams, yra echolalija – tai tam tikrų garsų, frazių kartojimas. Vaikai tai daro nevalingai, tačiau suaugusieji, ypač turintieji aukštą intelektą, gali šią savybę pasitelkti sąmoningai. Dažnai pasitaiko, kad Aspergerio sindromą turintys asmenys savo kalboje įtraukia citatas iš skaitytų knygų ar matytų filmų, panaudodami jas tinkamame kontekste. Jų pašnekovai gali nė nesuprasti, kad tai yra iš kažkur kitur paimta frazė, o ne paties „Aspergerio“ išsakyta mintis. Todėl tai jiems gali pagelbėti bendraujant atrasti tinkamus žodžius.

Dar vienas sunkumas, su kuriuo susiduria Aspergerio sindromą turintys asmenys, ir kuris dažnai yra praleidžiamas jį pristatant, yra jutiminis jautrumas. Jis gali būti tiek sustiprėjęs, tiek susilpnėjęs, taip pat būti skirtingas skirtingiems jutiminiams modalumams. Jie gali būti jautrūs triukšmui ar šviesai. Jau vien dėl to įprasta darbo aplinka ar mokykla gali jiems sukelti nemalonius pojūčius. Jautrūs, ar kaip tik – mažiau jautrūs – skausmui. Dėl to jie gali susižeisti ir to nepastebėti. Dažnai Aspergerio sindromą turintys žmonės būna jautrūs skoniui ir dėl to išrankūs maistui. Būna, kad jiems nepatinka koks nors maistas vien dėl savo tekstūros, į kurią šio sutrikimo neturintys asmenys, greičiausiai, nė neatkreipia dėmesio. Taip pat „Aspergeriai“ gali būti jautrūs lytėjimui, dėl to jie gali nemėgti apsikabinimų, jiems gali būti nemalonūs drabužių audiniai, jie gali nemėgti būti vandenyje, o nuo plaukų kirpimo gali skaudėti. Šį sindromą turintys asmenys gali patirti jutimų perkrovą (sensorinę perkrovą), kai įvairūs pojūčiai tiesiog užlieja ir jų būna per daug. Be to, kai kurie jų gali patirti ir sinesteziją – kai vienas jutimas, sukelia kitą (pavyzdžiui, muzika sukelia spalvų pojūtį). Iš vienos pusės, visi išvardinti dalykai gali būti sunkumai, tačiau kartais jie gali turėti naudos. Pavyzdžiui, dėl sinestezijos kai kuriems žmonėms lengviau įsiminti dalykus, arba jie gali greičiau atlikti matematinius veiksmus, nes atsakymą tarsi pamato priešais save.

Vienas iš svarbių Aspergerio sindromo ypatumų yra ypatingasis interesas. Jie gali ką nors kolekcionuoti arba itin domėtis tam tikra, dažnai gana siaura, sritimi. Kartais toks stiprus susidomėjimas viena veikla gali būti problema, nes tada per mažai dėmesio skiriama kitiems dalykams, pavyzdžiui, mokslams ar bendravimui. Tačiau ypatingasis interesas gali turėti ir nemažai privalumų. Pavyzdžiui, Aspergerio sindromą turintis asmuo gali tapti tos srities specialistu, susirasti su šiuo interesu susijusį darbą. Be to, ypatingasis interesas gali išspręsti vieną pagrindinių Aspergerio sindromo problemų – bendravimą. Tai gali būti būdas susirasti draugų, žmonių, kurie domėtųsi tuo pačiu dalyku. Kita vertus, kartais tai tampa ir kliūtimi bendravimui, kadangi „Aspergeris“ gali nežinoti, kada kalbėti apie savo interesą, o kada pašnekovui tai visiškai neįdomu. Taip pat kartais gali iškilti problemų dėl to, kad interesas gali būti pavojingas, nelegalus ar nepriimtinas. Tokiu atveju pirmiausia reikėtų surasti tokio intereso priežastį, o tada žiūrėti, galbūt jį galima pakeisti kažkuo kitu ar pasiekti tą tikslą kitais būdais. Taigi, apie ypatingąjį interesą taip pat negalima teigti vienareikšmiškai. Daug priklauso nuo to, koks tas interesas yra ir kaip „Aspergeris“ sugeba jį pritaikyti savo gyvenime.

Šis aprašymas yra apibendrintas ir negali apibūdinti konkretaus žmogaus, turinčio Aspergerio sindromą. Vienos savybės jam gali būti labiau būdingos, kitos – visai netikti. Beje, berniukai dažniau turi Aspergerio sindromą nei mergaitės. Bet tai gali būti dėl to, kad paprastai mergaitės yra socialesnės ir joms šį sutrikimą gali būti sunkiau diagnozuoti. Be to, jų ypatingasis interesas gali būti socialiniai santykiai. Kartais Aspergerio sindromas gali būti painiojamas su šizofrenija ar jau anksčiau aprašytu šizoidiniu asmenybės sutrikimu. Vis tik labai svarbus skirtumas čia yra tai, kad Aspergerio sindromas yra raidos sutrikimas ir jis prasideda vaikystėje.

Galbūt skaitydami atpažinote save?

Attwood, T. (2013). Aspergerio sindromas: išsamus vadovas. Vilnius: Margi raštai.

Baron-Cohen, S. (2011). Esminis skirtumas. Vyriškos ir moteriškos smegenys. Visa tiesa apie autizmą. Vilnius: „Baltų lankų“ leidyba.

Kognityviniai iškraipymai ir klausimai automatinėms mintims tikrinti

Remiantis kognityviniu modeliu, situacija, kurioje esate, sukelia Jumyse tam tikras mintis. O tos mintys, atitinkamai, sukelia jausmus. Mintys, kurios savaime kyla įvairiose situacijose ir kurių kartais galime nė nepastebėti, yra vadinamos automatinėmis mintimis.

Mintys kartais gali neatitikti situacijos ir sukelti neigiamas emocijas, kai tam nėra realaus pagrindo. Mąstydami žmonės yra linkę nuolat kartoti tas pačias klaidas, vadinamas kognityviniais iškraipymais. Toliau pateikiamas dažniausiai pasitaikančių kognityvinių iškraipymų sąrašas.

Kognityviniai iškraipymai

Mąstymas „Viskas arba nieko“ arba dichotominis mąstymas. Asmeninės savybės ir situacija vertinama tiktai „juoda arba balta“ kategorijomis, be tarpinių atspalvių. Jeigu ką nors atliekate netobulai, jaučiatės esantis nevykėliu.

Proto filtras. Susitelkiama į vieną neigiamą smulkmeną ir ignoruojamas bendras vaizdas.

Perdėtas apibendrinimas. Manoma, kad jeigu nemalonus įvykis nutiko vieną kartą, tai jis pasikartos daugybę kartų ateityje. Iš vienos situacijos daromos neigiamos išvados apie visą asmenybę.

Teigiamų dalykų nuvertinimas. Teigiami išgyvenimai, geri darbai ar savybės atmetamos tvirtinant, kad jos „nieko nereiškia“ ar dėl kokių nors priežasčių „nesiskaito“.

Skubotas išvadų darymas. Neigiama išvada padaroma nesant akivaizdžių ją pagrindžiančių faktų:

Minčių skaitymas. Manote, kad apie Jus kažkas galvoja neigiamai, neatsižvelgdami į labiau tikėtinas galimybes.

Ateities numatymas. Ateitis matoma kaip neigiama, laukiama nelaimės ir nesvarstomi labiau tikėtini variantai.

Sureikšminimas ir sumenkinimas. Pervertinama arba nepelnytai nureikšminama dalykų svarba. Nepagrįstai padidinami neigiami dalykai ir sumažinami teigiami.

Etikečių klijavimas ir klaidingas įvardinimas. Sau ar kitam žmogui „priklijuojama“ apibendrinanti etiketė, neatsižvelgiant į turimus faktus. Įvykių apibūdinimas sunkiais ir emocinį krūvį turinčiais žodžiais.

Emocinis mąstymas. Manoma, kad neigiamos emocijos atspindi realybę. Kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, ignoruojami tam prieštaraujantys faktai.

„Turėjimas“ ir „privalėjimas“. Vartojami žodžiai „turiu“, „privalau“ ir „reikia“, pervertinant, kad kitaip pasielgus bus blogai. Jie taikomi tiek sau, tiek kitiems žmonėms.

Suasmeninimas. Manote, kad už neigiamą įvykį turite prisiimti atsakomybę, nors tiesiogiai nesate su juo susijęs. Galvojate, kad kitų žmonių neigiamas elgesys susijęs su jumis ir neapsvarstote kitų galimybių.

Matymas „pro tunelį“. Matomi tik neigiami situacijos aspektai.

Klausimai automatinėms mintims tikrinti

Žemiau pateikti klausimai, kurie padeda patikrinti, kiek tikroviška yra automatinė mintis. Pirmiausia būtų naudinga įsivertinti, kokius jausmus sukelia ta mintis ir kiek stiprūs yra tie jausmai skalėje nuo 1 iki 100 (ar nuo 1 iki 10, kaip Jums patogiau).

Kokie įrodymai patvirtina šią mintį?
Kokie įrodymai paneigia šią mintį?
Ar yra kitoks galimas paaiškinimas?
Kas blogiausio galėtų atsitikti? Ar galėčiau tai išgyventi?
Kas geriausio galėtų atsitikti?
Kokia šios situacijos baigtis yra labiausiai tikėtina?
Kokias pasekmes sukelia tai, kad turiu šią automatinę mintį?
Kas būtų, jei pakeisčiau savo mąstymą?
Ką turėčiau daryti?
Ką pasakyčiau draugui/draugei, jeigu jis/ji atsidurtų panašioje situacijoje?

Beck J. S. 2008. Kognityvinės terapijos pagrindai. Kaunas: Lietuvos kognityviosios ir elgesio terapijos draugija.
Burns D. D. 2013. Geros nuotaikos vadovas. Vilnius: Žmogaus studijų centras.

Šizoidinis asmenybės sutrikimas ir jo diagnostika

„Asmenybės sutrikimas – tai visuma stabilių asmenybės bruožų, kurie trikdo žmogaus prisitaikymą prie aplinkos, sąlygodami socialinės, darbinės veiksenos sutrikimus arba subjektyvų distresą“ [1]. Šizoidinis asmenybės sutrikimas – tai asmenybės sutrikimas, kuriam būdingas socialinių santykių vengimas ir maža emocijų ekspresija [2].

Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu nuolat vengia socialinių santykių, rodo mažai emocijų. Jie neturi artimų ryšių su kitais žmonėmis. Jie vengia socialinių kontaktų vien dėl to, kad teikia pirmenybę buvimui vieniems, fantazijai, introspekcijai. Fantazijose tokie žmonės kuria santykių su kitais žmonėmis modelius [1, 2].

Tokie žmonės nesistengia pradėti ar išlaikyti draugystės, rodo mažai susidomėjimo seksualiniais ryšiais, atrodo abejingi savo šeimai. Jie nori ir artumo, meilės, tačiau tuo pačiu jaučia grėsmę būti užvaldyti ir nori atstumo. Intymiuose santykiuose jie gali būti šalti ir mechaniški, jausti apatiją seksualine prasme. Jie dirba tokius darbus, kurie reikalauja mažai kontakto su kitais žmonėmis. Nors esant reikalui jie gali sudaryti tam tikro lygio darbinius santykius, tačiau teikia pirmenybę būti vieni. Paprastai tokie žmonės turi vieną, retai – 2 draugus. Jų socialiniai įgūdžiai linkę būti silpni [2, 3].

Žmonių su šizoidiniu asmenybės sutrikimu neveikia pagyrimai ar kritika, jie retai rodo savo jausmus, neišreiškia nei džiaugsmo, nei pykčio. Taip pat jie mažai jautrūs socialinėms normoms. Atrodo, tarsi jiems visiškai nereikėtų kitų dėmesio ir pripažinimo. Žmonės su šizoidiniu asmenybės sutrikimu atrodo nejautrūs kitų bėdoms, abejingi. Jie laikomi šaltais, neturinčiais humoro jausmo, nuobodžiais [2].

Tokių žmonių vidinis pasaulis dažnai būna turtingas, tačiau jiems nesvarbi aplinkinių nuomonė. Jie turi savitą nuomonę apie aplinkui vykstančius įvykius. Tokius žmones nelengva įtraukti į grupinius judėjimus, tačiau jeigu tokio judėjimo idėjos sutaptų su žmogaus su šizoidiniu asmenybės sutrikimu, tuomet jie gali tapti tokio judėjimo ideologijos kūrėjais ir tobulintojais [1].

Nesutariama dėl šizoidinės asmenybės vystymosi etapo. Vieni tai sieja su kūdikyste, kai vaikas dar nesuvokia kitų žmonių atskirtumo, ir šizoidinė būsena laikoma regresija į ankstyvąją raidos stadiją. Tokiems kūdikiams būdingas vengiantis prisirišimas, abejingumas, kadangi jų „motinos nepriėmė jų normalios priklausomybės“, ignoravo jų liūdesį, buvo šiurkščios, emociškai neišraiškingos ir vengiančios „emocinio kontakto su savo vaikais“. Šizoidinės asmenybės išgyveno „reikšmingą ankstyvą socialinę izoliaciją“. Kiti šizoidinės asmenybės vystymąsi sieja su vėlesne raidos stadija, „kai vaikas pasitraukia iš simbiozės“ [3].

Taip pat šizoidinė asmenybė gali formuotis esant priešingam ryšio pobūdžiui – pernelyg dideliam įsitraukimui, globojimui. Dažnai šizoidiškų vyrų motinos būna gundančios, nesilaikančios ribų, o tėvai – nekantrūs ir kritiški. Taip pat šizoidinės dinamikos vystymuisi būdinga aplinka, kurioje santykiai dviprasmiški, tariamai abipusiški, emociškai nesąžiningi, komunikacija paini ir prieštaringa, ir vaikas tokioje aplinkoje išmoksta atsiriboti, kad apsaugotų save nuo pykčio ir sumaišties. Taip pat šizoidinis troškimo ir vengimo konfliktas gali atsirasti, jeigu „vaikas jaučiasi vienišas ir apleistas, tačiau vienintelis prieinamas dėmesys yra neempatiškas ir įkyrus“. Šizoidinės būklės gali būti susijusios ir su trauma, kurią vaikas patyrė dėl „realistiškos motiniškos globos“ trūkumo, kai motina pernelyg tapatinosi su kūdikiu [3].

Psichodinaminės krypties šalininkai teigia, kad šizoidinio asmenybės sutrikimo šaknys slypi nepatenkintame žmogiškojo kontakto poreikyje. Manoma, kad tokių žmonių tėvai buvo nepriimantys ar net užgaulūs savo vaikams, jų šeimose nebuvo įprasta rodyti jausmų. Kognityvinės krypties teoretikai teigia, kad tokie žmonės kenčia dėl mąstymo trūkumo. Jų mintys linkusios būti miglotos ir tuščios, jiems sunku suprasti aplinką ir prieiti teisingų suvokimų. Jie negali suprasti emocinių ženklų iš kitų, todėl negali į juos ir atsakyti [1, 2].

Diagnostika

Diagnozuojant asmenybės sutrikimus reikia atsižvelgti į klinikinius požymius, žmogaus vystymosi duomenis bei psichologinių testų rezultatus. Diagnostiniai šizoidinio asmenybės sutrikimo požymiai pagal TLK-10:

• Ypač retas pasitenkinimas savo veikla;
• Emocinis šaltumas, susvetimėjimas;
• Ribotas gebėjimas išreikšti šiltesnius jausmus;
• Abejingumas kitų nuomonei;
• Abejingumas seksualiniams ryšiams;
• Vienišumas veikloje;
• Pasinėrimas į fantazijas ir savistabą;
• Artimų ryšių stoka;
• Abejingumas socialinėms normoms [1].

Būtina įvertinti, ar sutrikimo simptomai yra sintoniški (nekelia svetimumo pojūčio, visuomet tokie buvo), ar distoniški (sukelia diskomfortą ir atrodo svetimi) asmens Ego atžvilgiu. Asmenybės sutrikimams būdingi sintoniški bruožai. Taip pat asmenybės sutrikimui būdingi bruožai turi būti nuolatiniai ir pasireikšti visose gyvenimo srityse. Taip pat svarbu atsižvelgti į žmogaus vystymosi aspektus, vaikystės aplinką, santykius su tėvais ir kitais artimais žmonėmis. Taip pat gali būti svarbūs biologiniai veiksniai, tokie kaip traumos ar ligos [1].

Nustatyti asmenybės patologijai naudojamas Minesotos daugiaprofilinis asmenybės tyrimo klausimynas (MMPI), taip pat projekciniai testai, asmenybės vertinimo skalė (PAS) [1].

1. Dembinskas A. 2003. Psichiatrija. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.

2. Comer R. J. 2011. Fundamentals of Abnormal Psychology. New York: Worth.

3. McWilliams N. 2014. Psichoanalitinė diagnostika. Vilnius: UAB „Vaistų žinios“.