Dvasingumas

Kas yra dvasingumas? Paklaustum šio klausimo kelių skirtingų žmonių ir susilauktum skirtingų atsakymų. Kartais netgi labai skirtingų. Atrodo, kiekvienas tą dvasingumą supranta savaip, ir netgi literatūroje nėra vieningo apibrėžimo. Dažnai dvasingumas siejamas su religingumu, bet ar tikrai taip yra?

Pradėkime nuo paprasčiausio šaltinio – žodyno. Lietuvių kalbos žodyne įvedus žodį „dvasingumas“ mus nukreipia žiūrėti į žodį „dvasingas“. Pateikiamos keturios žodžio „dvasingas“ reikšmės (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tiktai dvi pirmosios reikšmės):

Paveikslėlio šaltinis

„1. kuris turi daug psichinių jėgų; išmintingas“. Manau, kad tai gana įdomus ir stiprus apibrėžimas, praktiškai nieko bendro neturintis su religingumu ar tikėjimu. Psichinėmis jėgomis galima būtų laikyti sugebėjimą susidoroti su stresinėmis situacijomis, nepalūžti, emocinį stabilumą, aukštą motyvaciją, saviveiksmingumą ir panašius su psichika susijusius dalykus, kurie suteikia žmogui stiprybės. Išmintis – tai išmanymas, protingumas, gyvenimiška patirtis. Tiek apie vieną, tiek apie kitą galima būtų parašyti atskirus straipsnius.

„2. turintis gyvybę, dvasią“. Pagal šį apibrėžimą praktiškai bet kuri gyva būtybė yra dvasinga. Visiškai kitoks požiūris į dvasingumą, nesusijęs su dvasingumu, apie kurį bandome čia kalbėti.

„3. dvasiškas, nekūniškas“. Su „nekūniškas“ viskas kaip ir aišku, bet tai, vėlgi, tiesiogiai nesusiję su tema, kurią noriu paliesti. O žodis „dvasiškas“ reikalauja atskiro analizavimo. Žodynas pateikia septynias labai skirtingas šio žodžio reikšmes, kurias būtų galima apibendrinti trimis kategorijomis: 1) susijęs su psichika; 2) susijęs su religija, dievu; 3) kaip asmenybės savybė – žmogiškumas.

„4. priklausantis dvasininkų luomui“. Pagal šį apibrėžimą, bet kurio žmogaus dvasingu nepavadinsi – dvasingi tik kunigai ar kiti žmonės, turintys reikalų su dvasiomis (žr. žodžio „dvasininkas“ apibrėžimą).

Paveikslėlio šaltinis

Atrodo, rašydama šitą straipsnį galėčiau apsieiti vien su žodynais ir savo nuomonės pateikimu. Tačiau vis tik pažiūrėkime, ką sako kiti tyrėjai. Štai Pranckevičienė ir kt. [1] nurodo, kad „empiriškai tyrinėjant žmonių religinius įsitikinimus, dvasingumo sąvoka vartojama atliekant individualią asmens religinės patirties analizę, o religingumo – tyrinėjant socialinių grupių religinę praktiką“. Pagal tokią sampratą, dvasingumas glaudžiai susijęs su religija ir religingumu. Dvasingumas suprantamas kaip asmens religinė patirtis. Tačiau kiti autoriai [2] tokį reiškinį vadina asmeniniu religingumu arba emociniu religingumu. Dar kiti – vidiniu religingumu (priešingai išoriniam) [3], realiuoju religingumu (priešingai formaliajam) [4].

Galbūt kiek arčiau tiesos būtų pasakymas, kad „religija yra dalis dvasingumo, daugeliui žmonių tai jų dvasingumo išraiška“ [5]. Pagal tokį supratimą, dvasingumas yra daug platesnis reiškinys negu religija ar religingumas. Religingumas gali būti kaip vienas iš dvasingumo reiškimo būdų, tačiau tikrai ne vienintelis, ir gal net ne kiekvienam tinkamas. Dvasingumas gali sėkmingai reikštis ir nereliginiame kontekste. Tame pačiame straipsnyje toliau tęsiama: „dvasingumas yra labiau orientuotas į transcendenciją, nukreiptas į klausimus apie gyvenimo prasmę bei prielaidas, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei vien tai, ką mes matome ir galime suprasti“. Panašūs klausimai nagrinėjami ir filosofijoje, ir psichologijoje (ypač egzistencinėje).

Saroglou ir kt. [2] kalba apie modernųjį dvasingumą, ir teigia, kad jis: 1) įtraukia nuorodą į transcendenciją arba šventumą, bet nebūtinai dievą ar dievus, apibrėžtus religinėse tradicijose; 2) pabrėžia asmeninę susijungimo su transcendencija, kitais ir pasauliu bendrai tikrovę, nebūtinai priklausant ar nurodant į tam tikrą religinę instituciją ar grupę. Pagal tokią sampratą, dvasingumas taip pat atitolęs nuo religijos ir gali būti sėkmingai realizuojamas ir be jos. Tačiau vis vien jaučiama sąsaja su tikėjimu, net jei tai nėra dievo tikėjimas.

Paveikslėlio šaltinis

Šioje vietoje noriu paminėti sekuliarųjį (pasaulietinį) dvasingumą. Jis visiškai nesusijęs nei su religija, nei su tikėjimu. Čia galima paminėti ir vieną iš žodžio „dvasiškas“ reikšmių, pateikiamų Lietuvių kalbos žodyne: „6. doras, žmogiškas, geras“. Sekuliarus dvasingumas pabrėžia tokias humanistines savybes kaip meilė, užuojauta, kantrybė, atleidimas, atsakomybė, harmonija ir rūpestis kitais. Tai yra gyvenimo ir žmogaus patirties aspektais, užeinantys už grynai materialistinio požiūrio į pasaulį, tačiau nereikalaujantys priimti tikėjimo antgamtiškos realybės ar dieviškosios būtybės buvimu. Taip pat gali būti praktikuojamos dvasinės praktikos, tokios kaip dėmesingas įsisąmoninimas (mindfullnes) ar meditacija, joms nesuteikiant religinės ar antgamtinės reikšmės, tačiau priimant jas kaip naudingą patirtį, padedančią realizuoti save, pasiekti pasitenkinimo ar tiesiog sumažinti stresą.

Man, kaip ateistei, artimiausias yra sekuliarusis dvasingumas ir dvasingumą aš suprantu būtent kaip žmogiškumą, man jis susijęs su humanistinėmis vertybėmis ir jų puoselėjimu. Man asmeniškai svarbios tokios vertybės kaip žmonių gerovė, tolerancija, žinojimas (tiesa, pažinimas) ir žinių skleidimas. Aš esu linkusi atsieti dvasingumą nuo religingumo, religijos ar tikėjimo. Ir manau, kad labai dažnai nereligingi žmonės yra kaip tik dvasingesni negu religingieji.

Dvasingumas yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Jis susijęs tiek su paties asmens, tiek su aplinkinių gerove. Jis gali būti susijęs ir su psichine, ir netgi su fizine sveikata. Kuris iš dvasingumo variantų labiausiai atspindi šias sąsajas? Aš savo atsakymą žinau, tačiau koks atsakymas priimtiniausias Tau ir kokią dvasingumo raišką pasirinksi Tu – tiktai Tu ir sprendi. Svarbiausia, kad tas dvasingumas padėtų palaikyti Tavo asmeninę ir Tave supančių žmonių gerovę.

[1] Pranckevičienė A., Žardeckaitė-Matulaitienė K., Gustaitienė L. 2012. Kasdienė dvasingumo raiška ir jos sąsajos su sveikatai palankia gyvensena suaugusiojo amžiuje. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 99-112.
[2] Saroglou V., Munoz-Garcia A. 2008. Individual Differences in Religion and Spirituality: An Issue of Personality Traits and/or Values. Journal for the Scientific Study of Religion, Nr. 47 (1), p. 83-101.
[3] Village A. 2011. Outgroup Prejudice, Personality, and Religiosity: Disentangling a Complex Web of Relationships Among Adolescents in the UK. Psychology of Religion and Spirituality, Vol. 3, Nr. 4, p. 269-284.
[4] Stumbra S. 2012. Katalikiškojo religingumo raiškos ankstyvojoje jaunystėje ypatumai. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 113-134.
[5] Pranckevičienė A., Žąsytytė E., Gustaitienė L. 2008. Studentų dvasingumo ir sveikatingumo sąsajos. International Journal of Psychology: a Biopsychological Approach, Nr. 2, p. 9-28.