Psichodelikų sukeltos pakitusios sąmonės būsenos

Anksčiau jau buvau rašiusi apie pakitusias sąmonės būsenas. Šis įrašas – apie tai, kokias jas sukelia psichodelikai.

Pavadinimas „haliucinogenai“ yra klaidinantis ir gali neatspindėti visų šios grupės psichoaktyvių medžiagų poveikio, kadangi ne visos šiai grupei priskiriamos medžiagos sukelia haliucinacijas. Tikroji haliucinacija yra tokia, kurios ją patiriantis asmuo visiškai negali atskirti nuo realybės ir laiko ją tikra. Didžioji haliucinogenų dalis sukelia netikrąsias haliucinacijas, t.y. tokias, kurias patiriantis asmuo atskiria nuo realybės ir žino, kad jos yra netikros. Todėl kai kurios šios grupės medžiagos dar vadinamos psichodelikais [1]. Aš pirmenybę teikiu būtent šiam terminui.

Pradedant svarbu paminėti, kad psichodelikų, kaip ir kitų psichoaktyvių medžiagų, poveikis, labai priklauso nuo aplinkos, kurioje jie vartojami. Jeigu aplinka nemaloni arba nuotaika subjurusi, tai psichodelikų poveikis gali pastiprinti šią nuotaiką, ir atvirkščiai – jeigu aplinka maloni, rami, tai ir psichodelikų „kelionė“ greičiausiai bus maloni. Kai kurie psichodelikai gali būti ir yra naudojami psichodelikų psichoterapijoje, žinoma, ne Lietuvoje, kur jie nelegalūs net ir medicininiais tikslais.

Kanapė kartais išskiriama kaip atskira psichoaktyvių medžiagų klasė, o kartais priskiriama prie silpnų psichodelikų. Kanapės poveikis būna sunkiai apsakomas, kadangi jis gali būti sudėtingas ir skirtingas. Dažniausiai ji sukelia atsipalaidavimą, pojūčių sustiprėjimą, paprastų pojūčių malonumo padidėjimą, polinkį juoktis, padidėjusį seksualinį malonumą, atvirumą kitiems, laiko sulėtėjimą ir įvairų poveikį atminčiai. Taip pat sumažėja motyvacija, laikinai pablogėja trumpalaikė atmintis ir pavartojus gali atsirasti paranojinė būsena [1].

Kiti haliucinogenai turi stipresnį, ilgiau trunkantį ir sunkiau kontroliuojamą poveikį negu kanapė. Jiems priskiriami DMT, psilocibinas, meskalinas ir sintetinės medžiagos, tokios kaip LSD, fenetilaminai ir triptaminai. Didžioji šių medžiagų dalis yra panaši į vieną iš keturių pagrindinių neuromediatorių (acetilcholiną, noradrenaliną (norepinefriną), dopaminą ir serotoniną) ir sąveikauja su jų funkcijomis. Šios medžiagos nekelia priklausomybės [1].

LSD poveikis trunka 8-10 valandų. Jo poveikio metu sustiprėja spalvos, įprasti objektai tampa fantastinių formų. Dažnai pasitaiko dieviškumo pojūtis, mistinės vizijos, prarandamas įprastas savasties suvokimas, laiko ir erdvės suvokimas. Žmogus gali jaustis tapęs gyvūnu ar kitu individu arba susilieti su visa visata, jausti reikšmingumą [1, 3]. LSD sukeliamos emocijos gali varijuoti nuo euforijos iki abejingumo ar panikos, gali būti nuotaikos nestabilumas [2, 3].

Psilocibino poveikis trunka iki 6 valandų. Jis sukelia pakitusią sąmonės būseną, padidėjusią introspekciją, derealizaciją, į sapnus panašias būsenas, iliuzijas, kompleksines haliucinacijas, sinesteziją, pakitusį laiko ir erdvės suvokimą. Taip pat patiriamas raumenų atsipalaidavimas, dėmesio sutrikimas (gali labai padidėti susitelkimas į nereikšmingus dalykus, detales), euforija, grandioziškumas ir emocinių išgyvenimų sustiprėjimas [3].

DMT (dimetiltriptaminas) rūkant veikia apie 10 minučių, o geriant (valgant) – 3-4 valandas. Jis sukelia vaizdines haliucinacijas, dėmesio ir atminties sutrikimą, kūno vaizdo pokyčius, depersonalizaciją, derealizaciją, euforiją, kai kuriais atvejais nerimastingą ar depresyvią būseną [3]. DMT laikomas vienu stipriausiu psichodelikų ir suteikiančių giliausias mistines patirtis, galinčias pakeisti gyvenimą.

Vienas iš psichodelikų šalutinių poveikių gali būti praeities blyksnis [flashback] – tai yra, trumpalaikis psichodelikų sukeltų simptomų sugrįžimas po to, kai farmakologinis jų poveikis baigėsi ir atėjo normalios būklės periodas. Periodiškai gali pasirodyti įvairių suvokimo, kognityvinių, somatinių ir emocinių pojūčių, kurie pirmą kartą pasirodė esant intoksikacijai. Buvo keliama prielaida, kad praeities blyksniai yra susiję su išlikusiais pokyčiais nervų sistemoje dėl medžiagos vartojimo, tačiau tokia prielaida nepasitvirtino. Praeities blyksniai dažnai pasirodo tokiose situacijose, kuriose galimos pakitusios sąmonės būsenos ir be ankstesnio psichodelikų vartojimo: sumažėjusios jutiminės įvesties sąlygomis, esant nuovargiui, kraštutiniam atsipalaidavimui, streso sąlygomis. Nustatyta, kad praeities blyksnius sukelia ne psichodelikai, tačiau kai kurių šių medžiagų vartotojų tendencija neteisingai priskirti ir selektyviai kreipti dėmesį į svarbius natūraliai pasirodančių pakitusių sąmonės būsenų aspektus. Praeities blyksniams įtakos gali turėti asmenybiniai veiksniai. Praeities blyksniai gali būti stabilesnės psichopatologijos pablogėjimas, atsirandantis situacijose, kurios sukelia pakitusias sąmonės būsenas ir be ankstesnio psichodelikų vartojimo [4].

Taigi, psichodelikų sukeltos pakitusios sąmonės būsenos paprastai būna gana ryškios ir išsiskiriančios iš kitais būdais kylančiųjų. Galbūt ateityje dar papildysiu šį įrašą detalesne informacija ir aprašysiu daugiau psichodelikų. Vėlesniuose įrašuose bus aprašytos ir kitais būdais sukeltos bei natūraliai kylančios pakitusios sąmonės būsenos.

[1] Blackmore S. J. 2005. Consciousness: A Very Short Introduction. Oxford, UK: Oxford University Press.
[2] Myers D. G. 2008. Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
[3] Elsevier B.V. 2016. Meyler's Side Effects of Drugs. The International Encyclopedia of Adverse Drug Reactions and Interactions.
[4] Heaton R. K., Victor R. G. 1976. Personality Characteristics Associated with Psychedelic Flashbacks in Natural and Experimental Settings. Journal of Abnormal Psychology, Vol. 85, No. 1, p. 83-90.

Dvasingumas

Kas yra dvasingumas? Paklaustum šio klausimo kelių skirtingų žmonių ir susilauktum skirtingų atsakymų. Kartais netgi labai skirtingų. Atrodo, kiekvienas tą dvasingumą supranta savaip, ir netgi literatūroje nėra vieningo apibrėžimo. Dažnai dvasingumas siejamas su religingumu, bet ar tikrai taip yra?

Pradėkime nuo paprasčiausio šaltinio – žodyno. Lietuvių kalbos žodyne įvedus žodį „dvasingumas“ mus nukreipia žiūrėti į žodį „dvasingas“. Pateikiamos keturios žodžio „dvasingas“ reikšmės (Dabartinės lietuvių kalbos žodyne pateikiamos tiktai dvi pirmosios reikšmės):

Paveikslėlio šaltinis

„1. kuris turi daug psichinių jėgų; išmintingas“. Manau, kad tai gana įdomus ir stiprus apibrėžimas, praktiškai nieko bendro neturintis su religingumu ar tikėjimu. Psichinėmis jėgomis galima būtų laikyti sugebėjimą susidoroti su stresinėmis situacijomis, nepalūžti, emocinį stabilumą, aukštą motyvaciją, saviveiksmingumą ir panašius su psichika susijusius dalykus, kurie suteikia žmogui stiprybės. Išmintis – tai išmanymas, protingumas, gyvenimiška patirtis. Tiek apie vieną, tiek apie kitą galima būtų parašyti atskirus straipsnius.

„2. turintis gyvybę, dvasią“. Pagal šį apibrėžimą praktiškai bet kuri gyva būtybė yra dvasinga. Visiškai kitoks požiūris į dvasingumą, nesusijęs su dvasingumu, apie kurį bandome čia kalbėti.

„3. dvasiškas, nekūniškas“. Su „nekūniškas“ viskas kaip ir aišku, bet tai, vėlgi, tiesiogiai nesusiję su tema, kurią noriu paliesti. O žodis „dvasiškas“ reikalauja atskiro analizavimo. Žodynas pateikia septynias labai skirtingas šio žodžio reikšmes, kurias būtų galima apibendrinti trimis kategorijomis: 1) susijęs su psichika; 2) susijęs su religija, dievu; 3) kaip asmenybės savybė – žmogiškumas.

„4. priklausantis dvasininkų luomui“. Pagal šį apibrėžimą, bet kurio žmogaus dvasingu nepavadinsi – dvasingi tik kunigai ar kiti žmonės, turintys reikalų su dvasiomis (žr. žodžio „dvasininkas“ apibrėžimą).

Paveikslėlio šaltinis

Atrodo, rašydama šitą straipsnį galėčiau apsieiti vien su žodynais ir savo nuomonės pateikimu. Tačiau vis tik pažiūrėkime, ką sako kiti tyrėjai. Štai Pranckevičienė ir kt. [1] nurodo, kad „empiriškai tyrinėjant žmonių religinius įsitikinimus, dvasingumo sąvoka vartojama atliekant individualią asmens religinės patirties analizę, o religingumo – tyrinėjant socialinių grupių religinę praktiką“. Pagal tokią sampratą, dvasingumas glaudžiai susijęs su religija ir religingumu. Dvasingumas suprantamas kaip asmens religinė patirtis. Tačiau kiti autoriai [2] tokį reiškinį vadina asmeniniu religingumu arba emociniu religingumu. Dar kiti – vidiniu religingumu (priešingai išoriniam) [3], realiuoju religingumu (priešingai formaliajam) [4].

Galbūt kiek arčiau tiesos būtų pasakymas, kad „religija yra dalis dvasingumo, daugeliui žmonių tai jų dvasingumo išraiška“ [5]. Pagal tokį supratimą, dvasingumas yra daug platesnis reiškinys negu religija ar religingumas. Religingumas gali būti kaip vienas iš dvasingumo reiškimo būdų, tačiau tikrai ne vienintelis, ir gal net ne kiekvienam tinkamas. Dvasingumas gali sėkmingai reikštis ir nereliginiame kontekste. Tame pačiame straipsnyje toliau tęsiama: „dvasingumas yra labiau orientuotas į transcendenciją, nukreiptas į klausimus apie gyvenimo prasmę bei prielaidas, kad gyvenime yra kai kas daugiau nei vien tai, ką mes matome ir galime suprasti“. Panašūs klausimai nagrinėjami ir filosofijoje, ir psichologijoje (ypač egzistencinėje).

Saroglou ir kt. [2] kalba apie modernųjį dvasingumą, ir teigia, kad jis: 1) įtraukia nuorodą į transcendenciją arba šventumą, bet nebūtinai dievą ar dievus, apibrėžtus religinėse tradicijose; 2) pabrėžia asmeninę susijungimo su transcendencija, kitais ir pasauliu bendrai tikrovę, nebūtinai priklausant ar nurodant į tam tikrą religinę instituciją ar grupę. Pagal tokią sampratą, dvasingumas taip pat atitolęs nuo religijos ir gali būti sėkmingai realizuojamas ir be jos. Tačiau vis vien jaučiama sąsaja su tikėjimu, net jei tai nėra dievo tikėjimas.

Paveikslėlio šaltinis

Šioje vietoje noriu paminėti sekuliarųjį (pasaulietinį) dvasingumą. Jis visiškai nesusijęs nei su religija, nei su tikėjimu. Čia galima paminėti ir vieną iš žodžio „dvasiškas“ reikšmių, pateikiamų Lietuvių kalbos žodyne: „6. doras, žmogiškas, geras“. Sekuliarus dvasingumas pabrėžia tokias humanistines savybes kaip meilė, užuojauta, kantrybė, atleidimas, atsakomybė, harmonija ir rūpestis kitais. Tai yra gyvenimo ir žmogaus patirties aspektais, užeinantys už grynai materialistinio požiūrio į pasaulį, tačiau nereikalaujantys priimti tikėjimo antgamtiškos realybės ar dieviškosios būtybės buvimu. Taip pat gali būti praktikuojamos dvasinės praktikos, tokios kaip dėmesingas įsisąmoninimas (mindfullnes) ar meditacija, joms nesuteikiant religinės ar antgamtinės reikšmės, tačiau priimant jas kaip naudingą patirtį, padedančią realizuoti save, pasiekti pasitenkinimo ar tiesiog sumažinti stresą.

Man, kaip ateistei, artimiausias yra sekuliarusis dvasingumas ir dvasingumą aš suprantu būtent kaip žmogiškumą, man jis susijęs su humanistinėmis vertybėmis ir jų puoselėjimu. Man asmeniškai svarbios tokios vertybės kaip žmonių gerovė, tolerancija, žinojimas (tiesa, pažinimas) ir žinių skleidimas. Aš esu linkusi atsieti dvasingumą nuo religingumo, religijos ar tikėjimo. Ir manau, kad labai dažnai nereligingi žmonės yra kaip tik dvasingesni negu religingieji.

Dvasingumas yra svarbi žmogaus gyvenimo dalis. Jis susijęs tiek su paties asmens, tiek su aplinkinių gerove. Jis gali būti susijęs ir su psichine, ir netgi su fizine sveikata. Kuris iš dvasingumo variantų labiausiai atspindi šias sąsajas? Aš savo atsakymą žinau, tačiau koks atsakymas priimtiniausias Tau ir kokią dvasingumo raišką pasirinksi Tu – tiktai Tu ir sprendi. Svarbiausia, kad tas dvasingumas padėtų palaikyti Tavo asmeninę ir Tave supančių žmonių gerovę.

[1] Pranckevičienė A., Žardeckaitė-Matulaitienė K., Gustaitienė L. 2012. Kasdienė dvasingumo raiška ir jos sąsajos su sveikatai palankia gyvensena suaugusiojo amžiuje. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 99-112.
[2] Saroglou V., Munoz-Garcia A. 2008. Individual Differences in Religion and Spirituality: An Issue of Personality Traits and/or Values. Journal for the Scientific Study of Religion, Nr. 47 (1), p. 83-101.
[3] Village A. 2011. Outgroup Prejudice, Personality, and Religiosity: Disentangling a Complex Web of Relationships Among Adolescents in the UK. Psychology of Religion and Spirituality, Vol. 3, Nr. 4, p. 269-284.
[4] Stumbra S. 2012. Katalikiškojo religingumo raiškos ankstyvojoje jaunystėje ypatumai. Journal of Religious Science, Nr. 43 (71), p. 113-134.
[5] Pranckevičienė A., Žąsytytė E., Gustaitienė L. 2008. Studentų dvasingumo ir sveikatingumo sąsajos. International Journal of Psychology: a Biopsychological Approach, Nr. 2, p. 9-28.