Kaip įveikti socialinį nerimą

Paveikslėlio šaltinis

Ar Tau pažįstamas jausmas, kai esi grupėje žmonių ir visi kalbasi, o Tu nežinai, ką pasakyti? Arba kai nori ką nors pasakyti, bet pradeda pilti prakaitas, baladotis širdis, drebėti rankos ir kojos, todėl galiausiai taip nieko ir nepasakai? Galbūt bijai, kad Tave palaikys kvailu ar neįdomiu ir atstums? Su tokiais sunkumais susiduria daugybė žmonių. Šiame įraše apžvelgsiu, kaip galima su tuo kovoti.

Visų pirma, svarbu klausytis, ką sako kitas žmogus. Aktyviai klausantis, visada užsikabinsi už ko nors, ką žmogus pasakė, todėl rečiau susidursi su situacijomis, kai neturi ką pasakyti. Anksčiau jau dalinausi, kaip reikėtų klausytis, kad išgirstume ir suprastume kitą žmogų. Ne visada būtina ką nors atsakyti, kartais geriau ko nors paklausti. Taip paskatinsi daugiau šnekėti savo pašnekovą ir sumažinsi nejaukias tylos pauzes. Be to, neretai tas, kuris moka gerai klausytis, yra laikomas geriausiu pašnekovu.

Gali pabandyti tokį pratimą. Prisimink neseniai įvykusį pokalbį, kuriame nežinojai, ką sakyti. Prisimink, ką tada sakė kitas žmogus ir užsirašyk sakinį ar du. Tada pabandyk surašyti kuo įmanoma daugiau atsakymų į tuos sakinius. Taip pat pabandyk sugalvoti kuo daugiau klausimų, kuriuos būtų galima tam žmogui užduoti atsakant į užsirašytus sakinius. Skaityk kiekvieną sakinio žodį ir pabandyk už to žodžio užsikabinti ir jam sukurti klausimą. Taip praktikuojantis reguliariai, galiausiai klausimai gali pradėti kilti savaime, bendraujant su žmogumi.

Paveikslėlio šaltinis

Kalbant apie baimę pasirodyti kvailam ar būti atstumtam, tai visų pirma, pagalvok apie situacijas, kai koks nors kitas žmogus pasako ką nors kvailo. Ar Tu jį atstumi vien dėl to, kad kartą jis „nusišnekėjo“? Paprastai taip nebūna – greičiausiai kartu pasijuokiat ir po to pamirštat. Dėl baimės pasirodyti kvailam gali padėti ir toks pratimas – bendraudamas su žmonėmis, pasistenk pasakyti ką nors kuo įmanoma kvailesnio. Pasistenk kuo labiau „nusišnekėti“ ir kuo kvailiau pasirodyti. Taip pajusi, ką iš tiesų reiškia pasirodyti kvailai ir galbūt nebebus taip baisu pasakyti ką nors, kas galbūt visai nėra kvaila. Jeigu kitas žmogus Tave ir atstumtų, galbūt reikėtų paklausti savęs – „Ar tikrai man reikia savo gyvenime žmogaus, kuriam nepriimtina tai, ką aš nuoširdžiai manau?“ Be to, juk taip atrasi ir žmonių, kuriems Tavo mintys bus artimos ir dėl to kaip tik gali būti priimtas.

Nerimas socialinėse situacijose dažniausiai patenka į užburtą ratą. Norint nerimą įveikti, svarbu tą ratą nutraukti – ir nesvarbu, kurioje grandies dalyje. Todėl toliau pristatysiu nerimo grandinę ir kaip ją galima nutraukti.

Pirmiausia yra situacija – Tu esi grupelėje tarpusavyje bendraujančių žmonių. Toje situacijoje Tau kyla mintys, kad gali nukentėti – gali pasirodyti kvailai, Tave gali atstumti. Taigi, tai yra pirmoji vieta, kur gali nutraukti nerimo grandinę. Gali dirbti su tokiomis automatinėmis mintimis – pvz., klausti savęs, kokie yra įrodymai, kad tikrai taip bus? Dažniausiai tos mintys būna pervertinamos ir iš tiesų šansas įvykti numatomoms neigiamoms pasekmėms yra daug mažesnis negu įsivaizduojama. Tuo pačiu metu šioje grandinės vietoje kyla ir kitokios mintys – tai nepasitikėjimo savimi mintys, manymas, kad nemoki bendrauti. Su šiomis mintimis galima dirbti tuo pačiu principu. Daugiau apie tai, kaip dirbti su automatinėmis mintimis esu rašiusi anksčiau.

Sekanti grandinės dalis – iš minėtų minčių kylantis baimės jausmas. Dažniausiai žmonės, kovojantys su įvairiomis baimėmis, grandinę nori nutraukti būtent šioje vietoje – tai yra, jie nori tiesiog nustoti bijoti. Deja, bet iš tiesų sustabdyti pačią baimę yra labai sunku. Tiesa, čia gali padėti medikamentai ir jie naudingi, kai baimė tokia didelė, kad netgi trukdo atlikti kasdienius darbus. Tačiau vaistai vis tik yra laikinas sprendimas.

Paveikslėlio šaltinis

Kita grandinės dalis – tikslas sumažinti nerimą. Šio tikslo pasiekiama bandant išvengti tokių situacijų arba iš jų pabėgti. Pavyzdžiui, Tu tyli, netgi kai turi ką pasakyti. Šioje vietoje galima sėkmingai nutraukti grandinę ir daugelis nerimą patiriančių žmonių tuo pasinaudoja. Norint nutraukti grandinę šioje dalyje reikia... daryti tai, ko bijai, nepaisant tos baimės. Pasakyk, ką galvoji, nors to ir bijai. Galbūt tau smarkiau plaka širdis, pila prakaitas, dreba rankos, kojos, balsas – bet vis tiek kalbėk. Dažnai pasitaiko, kad turintys tokių problemų žmonės pačios baimės neatsikrato, tačiau bendravimo sunkumus įveikia būtent nepaisydami baimės ir darydami tai, ko bijo.

Sekanti grandinės dalis – savęs ir aplinkos stebėjimas. Iš to kyla gautos informacijos interpretavimas, kuris neretai būna klaidingas. Pavyzdžiui, gali atrodyti, kad aplinkiniai yra nepalaikantys, kad žiūri į Tave piktai ir pan. Dažniausiai šios interpretacijos yra tik spėliojimas ir mes nežinome, ką iš tiesų galvoja ar jaučia kiti žmonės. Šioje vietoje taip pat galima dirbti su automatinėmis mintimis anksčiau minėtais būdais.

Paveikslėlio šaltinis

Toliau iš klaidingo interpretavimo kyla prastesnis pasirodymas – bendrauji prasčiau negu galėtum. Pavyzdžiui, iš baimės negali sugalvoti, ką pasakyti, arba pasakai ką nors, dėl ko vėliau gailiesi. Šioje vietoje grandinę galima nutraukti tobulinant savo bendravimo įgūdžius (pvz., mokantis aktyviai klausytis, klausti klausimų).

Jeigu toje vietoje grandinė nenutraukiama, sekantis žingsnis – sustiprėja neigiami įsitikinimai. Tai yra, pradedi galvoti (arba sustiprini mintį), kad nemoki bendrauti. Ir taip grįžtama į grandinės pradžią.

Svarbu paminėti, kad įveikti nerimui gali prireikti laiko. Juk tiek laiko sugaišai „puoselėdamas“ šią problemą – todėl reikės laiko ir ją išardant. Jeigu bendravimo sunkumai sukelia nepatogumų, trukdo mėgautis gyvenimu ir atrodo, kad negali su jais susitvarkyti, svarbu kreiptis profesionalios pagalbos į psichologą.

Kaip išklausyti ir išgirsti

Kartais pagalvoju, kad jeigu draugai (ir sutuoktiniai, tėvai, giminaičiai) mokėtų tinkamai išklausyti, tuomet psichologams sumažėtų darbo. Iš tiesų manau, kad kiekvienas žmogus turėtų praeiti kokius nors su tuo susijusius kursus. Tikrai stiprūs šiuo atžvilgiu yra „Jaunimo linijos“ savanorių mokymai ir kartais norisi, kad artimieji juos taip pat būtų praėję. (Beje, šiuo metu „Jaunimo linija“ kaip tik ieško savanorių Kaune ir Klaipėdoje.)

Kai artimas žmogus kenčia, kartais į tai nežiūrime rimtai. Sakome tokias frazes kaip „viskas bus gerai“. Arba galime sakyti „ai, nepradėk ir vėl“, „neprisigalvok nesąmonių“, „o kad mano bėdos būtų tokios mažos“ ir panašiai. Tuo pokalbis ir baigiasi. Pašnekovas pasijaučia atstumas, vienišas, neturi su kuo pasikalbėti. Kai kurie taip ir nešiojasi savo sunkumus viduje, kiti – skambina į pagalbos linijas, arba galiausiai apsilanko pas psichologą.

Bet gi sakydami tas frazes mes visiškai nelinkime nieko blogo. Juk iš tiesų artimas žmogus mums rūpi. Sakydami „viskas bus gerai“ bandome praskaidrinti nuotaiką. Puldami dalinti patarimus, stengiamės padėti išspręsti keblią situaciją. Sumenkindami sunkumus stengiamės parodyti, kad gal tam žmogui ne taip ir blogai. Bet, kad ir kokia maža mums atrodytų kito žmogaus bėda, jam tai gali būti katastrofa. O atviras pokalbis, išsikalbėjimas kartais gali nušviesti visai kitą problemos pusę. Kartais palengvėti gali vien nuo pokalbio. Kitais atvejais pokalbis padeda sumažinti emocinę naštą ir suteikia galimybių žmogui susitelkti ties problemos sprendimais.

Neretai susiduriame su tuo, kad tiesiog nežinome, ką tam žmogui sakyti. Iki „Jaunimo linijos“ mokymų panašiai jaučiausi ir aš. Neįsivaizdavau, kaip galima padėti žmogui, ką pasakyti, kad jis pasijustų geriau. Bet iš tiesų svarbiausia yra ne tai, ką mes sakome. Daug svarbiau yra tai, kad mes klausomės. Pirmiausia svarbu nenuneigti žmogaus problemų, priimti tai, ką jis sako. Nereikia ir skubėti spręsti tų problemų, siūlyti patarimų. Juk artimas žmogus mums nuoširdžiai rūpi! Nereikia žinoti, ką jam pasakyti, net ir nereikia nieko sakyti. Svarbiau yra klausytis ir skatinti žmogų kalbėti. Galima paklausti: „Kas atsitiko?“, „Papasakok daugiau“, „Kaip dėl to jautiesi?“. O tada – tiesiog klausytis, tiksliau, aktyviai klausytis.

Aktyvus klausymasis susideda iš kelių dalių: perfrazavimas, atspindėjimas, paskatinimas, atviri klausimai, patikslinimas, apibendrinimas, tylėjimas ir reagavimas.

Perfrazavimas – tai to, ką pašnekovas pasakė, persakymas kitais žodžiais. Tai gali parodyti jam, kad supratote. O jeigu suprantate pašnekovą neteisingai, perfrazavimas leidžia jam patikslinti savo žodžius ir taip padidinti tarpusavio supratimą.

Atspindėjimas – tai žmogaus jausmų įvardinimas. Tam praverstų savo jausmų žodyno plėtimas. Kad būtų lengviau, įsivaizduokite save to žmogaus situacijoje ir paklauskite: o ką aš tokiu atveju jausčiau? Kartais pasitaikys, kad jausmus atspindėsite neteisingai. Bet nuo to jokia katastrofa neįvyks – žmogus tiesiog pasakys, kad taip nesijaučia ir patikslins savo jausmus.

Paskatinimas – tai tiesiog trumpos frazės, įsiterpiančios į pokalbio pauzes, kurios paskatina pašnekovą kalbėti toliau ir parodo, kad jo klausotės. Tai gali būti tiesiog „mhm“, „taip“, „papasakok daugiau“, paskutinio pašnekovo žodžio pakartojimas klausimo pavidalu (su pastaruoju reikėtų atsargiai, nes kartais gali pasitaikyti kuriozinių situacijų).

Atviri klausimai – tai tokie klausimai, kurie paskatina pašnekovą atsakyti daugiau negu tik vienu žodžiu. Dažniausiai tie klausimai prasideda „k“ raide (kaip, kas, ką...). Taip žmogus skatinamas daugiau papasakoti apie savo situaciją. Tačiau reikėtų atsargiai vartoti klausimą „kodėl“, nes kartais jis skatina pasiteisinimus arba, jeigu susijęs su kitų žmonių veiksmų paaiškinimų („Kodėl jis tau taip pasakė?“), – spėliojimus.

Patikslinimas – tai pastanga geriau suprasti pašnekovą, paklausiant apie detales ar perklausiant tai, ką jis jau pasakė. Patikslinimui galima naudoti tuos pačius atvirus klausimus arba perfrazavimą.

Apibendrinimas – tai pokalbio dalies esmės nusakymas, perfrazuojant, sutrumpinant pašnekovo kalbą ir pasakant svarbiausius jos aspektus. Tai tiek parodo pašnekovui, kad jo klausėtės, tiek leidžia pačiam aiškiau susidėlioti situaciją ir joje nepasimesti, nepasiklysti informacijos gausoje.

Tylėjimas – tai tiesiog pabuvimas tyloje su pašnekovu, nesistengiant jos užpildyti bereikšmėmis frazėmis, nespaudžiant pašnekovo. Tai leidžia jam apmąstyti savo jausmus, išgyvenimus, susigaudyti savyje, susidėlioti viską galvoje.

Reagavimas – tai dėmesio atkreipimas į tam tikrus pokyčius pokalbio eigoje, jų įvardijimas. Pavyzdžiui, pašnekovas gali pravirkti ir į tai galima sureaguoti pasakant „Susigraudinai“, „Matau, kad tau skaudu apie tai kalbėti“, leidžiant pašnekovui išsiverkti ir parodant, kad su tuo viskas gerai, verkti nėra nieko blogo ir tiesiog pabūnant su juo, palaukiant, kol galės kalbėti toliau. Galima atkreipti dėmesį į balso tono pasikeitimus, kūno kalbos pokyčius.

Svarbiausia atsiminti – nieko negalime pasakyti blogai, nieko nėra neištaisomo. Jeigu pasakysime kažką ne taip, tai pasimatys iš pašnekovo reakcijos, į kurią galima atkreipti dėmesį. Galima ir tiesiog paklausti „gal ką ne taip pasakiau?“ arba žinant, kas pašnekovą privertė, pavyzdžiui, užsiverti, galima atsiprašyti ir paskatinti kalbėti toliau. Tiesiog parodykime, kad artimas žmogus mums rūpi, nes juk iš tiesų rūpi. Parodykime, kad palaikome, kad išklausysime, kad jis drąsiai gali su mumis kalbėtis, kad neteisime jo, nepriekaištausime, neatstumsime. Leiskime artimam žmogui tiesiog būti savimi ir jausti tai, ką jaučia, kad ir kokie tie jausmai bebūtų.

Diagnozuoti ar nediagnozuoti

Psichoterapeutas Irvin D. Yalom knygoje „Meilės budelis ir kitos psichoterapinės istorijos“ rašo:

Tačiau daugelis žmonių nesuvokia, kaip paika to tikėtis, ir tariasi galį apibrėžti asmenybę ar ją charakterizuoti, jei tik gautų pakankamai informacijos. Psichiatrai ir psichologai visą laiką prieštaringai vertindavo asmenybės ligos diagnozės pagrįstumą. Kai kurie tiki šio darbo svarba ir visą gyvenimą atsidėję siekia kuo didesnio klasifikacijos tikslumo. Kiti, tarp jų ir aš, abejoja, ar galima rimtai kliautis diagnoze, ar ji nėra vien simptomų ir elgesio tipų rinkinys. Vis dėlto esame vis labiau spaudžiami (ligoninių, draudimo bendrovių, valstybės agentūrų) pateikti asmens ligos diagnozę ir kategorijos numerį.

Net ir liberaliausia psichiatrijos nomenklatūros sistema „prievartauja“ kitą asmenį. Jei bendraudami su žmogumi tariamės galį priskirti jį tam tikrai kategorijai, niekada nepažinsime ir nepakeisime jo asmenybės – tos gyvybinės žmogaus dalies, kuri peržengia bet kokias kategorijas. Deramai bendraudami su žmogumi turime pripažinti, kad niekada jo iki galo neperprasime.

Į diagnozes visada žiūrėjau dviprasmiškai. Viena vertus, visada mėgau konkretumą, apibrėžtumą, todėl diagnozės ir tipologijos man visada buvo įdomios. Ypač visada stengdavausi atrasti, kokioms kategorijoms priklausau pati. Kita vertus, man niekada nesisekdavo atrasti, kuriai konkrečiai kategorijai aš priklausau, kokio tipo asmenybė esu. Vis atsirasdavo kas nors, kas neatitinka. Ir neįmanoma, kad atitiktų – niekas nėra apibrėžto tipo. Norint tiksliai suskirstyti žmones į tipus, reikėtų, kad tų tipų būtų 7 milijardai – po vieną kiekvienam žmogui. Dažniausiai sakoma, kad žmogus turi kelis dominuojančius tipus.

Perskaičiusi šią Yalomo pastraipą, susimąsčiau, kuriai gi iš tų dviejų jo įvardintų psichologų grupių aš priklausau. Ir galiausiai supratau, kad abiem. (Panašu, kad Yalomas sukūrė psichologų ir psichiatrų tipologiją iš dviejų tipų – pasikliaunančių diagnozėm ir nepasikliaunančių – bet ir į šitą tipologiją sutilpt nesugebėjau.) Man visada buvo būdinga turėti dvi prieštaringas nuomones vienu metu. Diagnozių ir tipologijų atžvilgiu tai ne išimtis. Tačiau tuo pačiu visada sakiau, kad tos prieštaringos nuomonės manyje susiderina. Ir štai kaip susiderina mano pritarimas ir nepritarimas diagnozėms ir tipologijoms.

Joks pasaulio modelis nėra tikslus. Tai galioja ne tik psichologijoje ar psichiatrijoje, bet ir kituose moksluose. Modelis visada supaprastina realų pasaulį, išmeta smulkmenas, apibendrina, suapvalina – visa tai tam, kad būtų lengviau viską suprasti ir aprėpti. „Žemėlapis nėra teritorija“. Lygiai taip pat, žmogus nėra diagnozė. Tačiau žemėlapis labai padeda susigaudyti toje teritorijoje ir atrasti  tai, ko ieškai (arba žinoti, ar apskritai tai, ko ieškai, ten yra). Lygiai taip pat ir diagnozė – ji padeda susigaudyti. Diagnozė nieko nesako apie paties žmogaus esmę. Ji net nesako apie jo simptomus, nes vienus iš tų simptomų jis gali turėti, kitų – neturėti, turėti papildomus, nepriklausančius tai diagnozei. Tačiau diagnozė padeda suprasti, su kokiais sunkumais žmogus susiduria. Diagnozė padeda suprasti, kad, pvz., žmogus nėra „tinginys“, bet jis tiesiog negali daryti kai kurių dalykų dėl savo ligos. Tipologijos padeda suprasti ryškiausius žmogaus asmenybės bruožus.

Diagnozė yra naudinga, kaip yra naudingas ir žemėlapis. Bet niekas neina per miestą nežiūrėdamas į kelią, o tik spoksodamas į žemėlapį – taip gali atsitrenkti į medį ar į žemėlapyje dar nepažymėtą naują pastatą. Lygiai taip pat ir bendraudamas su žmogumi – žinai jo diagnozę, bet klausaisi, ką sako pats žmogus. Atskiri medžiai diagnozėje nepažymėti.

Qualia arba subjektyvios patirties problema

Qualia – tai pojūčio patirtis. Tai raudonos spalvos pajautimas. Tai garso patyrimas. Tai yra sunkiai paaiškinama subjektyvi patirtis, kurios neįmanoma palyginti su kitų subjektyvia patirtimi, bet mes visi ją patiriame.

Kodėl negalime palyginti savo subjektyvios patirties su kitų patirtimi? Todėl, kad negaliu žinoti, ar kitas patiria raudoną spalvą taip, kaip ją patiriu aš. Galbūt tą pačią raudoną spalvą aš matau kaip raudoną, kažkas kitas – kaip žalią, o dar kitas – kaip mėlyną. Tačiau visi tą spalvą vadiname raudona, todėl negalime pastebėti savo patirties skirtumų.

Neseniai skaičiau Michio Kaku knygos „Proto ateitis“ skyrių apie vadinamąją „sunkią problemą“ – qualia problemą. Tenai klausiama, ar robotai gali iš tikrųjų ką nors patirti? Gaila, bet M. Kaku iš klausimo išsisuka, netgi pacituodamas Daniel Dennett, kurio požiūrį į sąmonę buvau minėjusi anksčiau. Jie teigia, kad jokios „sunkios problemos“ nėra, nes čia apskritai užduodami neteisingi klausimai, o teiginiai, apie kuriuos klausiama, yra nepakankamai apibrėžti.

Iš tiesų, apibrėžti qualia yra nelengva. Tuo pačiu, kiekvienam žmogui tai yra savaime suprantamas dalykas. Todėl jį neigti, kaip kad tai daro D. Dennett, atrodo juokinga. Kokio nors pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas dirgiklio užfiksavimas, atpažinimas, įvardinimas ar kitoks manipuliavimas juo. Tai, kad mano akį pasiekia elektromagnetinės tam tikro dažnio bangos, nėra tapatu raudonos spalvos patyrimui. Tai, kad aš sakau „Tai yra raudona“, taip pat nėra tapatu patyrimui.

Pojūčio patyrimas nėra tas pats, kas pats dirgiklis. Pvz., realiame pasaulyje nėra monitoriaus tokio, kokį aš jį matau, t.y. kokį patiriu. Realiame pasaulyje nėra spalvų – yra tik elektromagnetinės bangos, kurias mano smegenys interpretuoja kaip tam tikras spalvas, ir galiausiai aš tas spalvas patiriu. Dar akivaizdžiau patyrimą nuo dirgiklio atskiria tokios patirtys, kai dirgiklio realiame pasaulyje iš tikrųjų nėra. Pavyzdžiui, sapnai. Sapnuose mes galime matyti, girdėti, paliesti, užuosti... bet realiame pasaulyje tų daiktų, kuriuos mes patiriame, nėra. Panašios patirtys be realių dirgiklių, įvyksta, kai ką nors įsivaizduojame arba kai matome haliucinacijas.

Šis subjektyvus patyrimas yra „sunki problema“, nes jį labai sunku apčiuopti, įrodyti, nustatyti. Kaip jis atsiranda? Kas jį turi? Ar robotas gali turėti subjektyvų patyrimą? Greičiausiai, robotai tiesiog fiksuoja dirgiklius ir į juos reaguoja, neturėdami subjektyvaus patyrimo. Bet kai robotai taps sudėtingesni, kai bus sukurtas dirbtinis intelektas, primenantis žmogų – ar toks robotas turės subjektyvų patyrimą, qualia? Kaip apskritai atsiranda qualia?

Kaip patikrinti, ar kažkas turi subjektyvų patyrimą? Kol kas nėra netgi būdų nustatyti, ar kitas asmuo patiria qualia. Galime tik spėti, kad kitas žmogus yra toks, kaip aš, todėl jis turėtų turėti ir subjektyvią patirtį. Bet jos įrodyti neįmanoma.

Vis tik sugalvojau vieną būdą, kuris iš dalies įrodytų, ar robotas turi qualia. Jeigu tas robotas pats iškeltų klausimą apie qualia, tai rodytų, kad yra tikimybė, jog jis qualia ir patiria. Tačiau jis turėtų būti iš anksto neužprogramuotas kelti klausimo apie qualia ir neturėti jokios pirminės informacijos apie tai. Tačiau toks būdas turi nemažą trūkumą – gali prireikti labai ilgai laukti, kol robotas sugalvos iškelti tokį klausimą. Juk netgi ne kiekvienas žmogus kelia tokius klausimus, nors visi patiria qualia. Iš tiesų tokių yra tik vienas kitas, todėl tikėtina, kad ir robotai šiaip sau neims kelti tokių klausimų. Vis tik tai, kad mes, žmonės, keliame klausimus apie qualia, jau rodo, kad qualia problema egzistuoja. Todėl jeigu tokį klausimą iškeltų robotas, tai reikštų, kad greičiausiai jam ši problema taip pat tikra.

Kadangi kol kas qualia neįmanoma tyrinėti, todėl lieka daugybė neatsakytų klausimų. Pvz., jeigu būtų pagamintas robotas, kuris visais atžvilgiais yra absoliučiai toks pats kaip žmogus, išskyrus tai, kad jis nepatiria qualia – kuo toks robotas skirtųsi nuo realaus žmogaus? Kaip būtų galima atpažinti, kad jis nėra tikras žmogus? Vis tik, galbūt iš tiesų padarius tokį robotą, atsiskleistų ir atsakymas į šiuos klausimus. Hipotetiškai mąstant apie qualia, atrodo, kad ji neturi jokio pasireiškimo realiame pasaulyje. Tačiau galbūt praktiškai tas skirtumas yra, tik mes jo kol kas nežinome, nes niekada neturėjome galimybės palyginti visais atžvilgiais tapačių būtybių, besiskiriančiu tik šiuo vienu – qualia – subjektyvios patirties turėjimo / neturėjimo – atžvilgiu.

Tikiuosi, kad ateitis atskleis tokias ir panašias paslaptis apie žmogaus ir kitų gyvų būtybių sąmonę. Tuo pačiu būtų nuostabu tokios ateities sulaukti. M. Kaku žada, kad robotai, panašūs savo intelektinėmis galimybėmis į žmones, pasirodys jau šio šimtmečio pabaigoje. Taigi, yra vilties jų sulaukti ir paklausti apie qualia problemą jų pačių. :)

Šizotipinis asmenybės sutrikimas

Kai per paskaitas mokiausi apie šizotipinį asmenybės sutrikimą, labai nustebau: juk tai 90% mano kadaise pažinotų žmonių! Bet jie nebuvo diagnozuoti šiuo asmenybės sutrikimu (tiesa, vienas turėjo šizotipinį sutrikimą, tik ne asmenybės, dar vienas turėjo šizoafektinį sutrikimą, buvo ir mergina su bipoliniu sutrikimu... ir tikriausiai dar daug nežinau). Paaiškinimas paprastas: asmenybės (ir bet kokio kito psichikos) sutrikimo diagnozei nustatyti neužtenka vien simptomų. Pagrindinis aspektas, į kurį atsižvelgiama diagnozuojant: ar tie simptomai trukdo žmogui arba aplinkiniams gyventi, funkcionuoti visuomenėje.

Turiu prisipažinti, kad tokia skiriamoji riba man atrodo keista. Juk kitų ligų nediagnozuoja pagal tai, ar jos tau trukdo gyventi. Gal tau vėžys (bent jau kurį laiką) ir netrukdo gyventi, bet tai nereiškia, kad neturi jo. Manyčiau, tas pats ir su psichikos sutrikimais. Kita vertus, asmenybės sutrikimo negali iš tikrųjų turėti arba neturėti. Nors ir nubrėžiama griežta riba, bet iš tiesų tokios nėra. Kiekvienas žmogus turi kokio nors asmenybės sutrikimo (dažniausiai – kelių) bruožų. Todėl tai yra labiau kontinuumas nuo tam tikro bruožo nebuvimo iki stipriausio jo išreikštumo.

Man netgi atrodo neteisinga diagnozuoti pagal tai, ar tie bruožai žmogui trukdo gyvenime, ar ne. Tokiu atveju žmogus, su daug stipriau išreikštais šizotipinio asmenybės sutrikimo bruožais, bet prisitaikęs gyvenime, to sutrikimo neturės, o su silpniau išreikštais, tik neprisitaikęs – bus diagnozuotas. Šizotipinį asmenybės sutrikimą galima būtų diagnozuoti įvairiems guru, dvasiniams mokytojams, būrėjams, raganoms ir pan., tačiau tie simptomai jiems gyventi netrukdo, o netgi padeda, todėl sutrikimas nebus diagnozuojamas.

Pagal DSM-IV, šizotipiniam asmenybės sutrikimui būdinga:

• Sąsajų idėjos (išskyrus sąsajų kliedesius) – tai įsivaizdavimas, kad viskas yra susiję su tavimi, nors taip iš tiesų nėra.
• Keisti įsitikinimai arba magiškas mąstymas, kuris veikia elgesį ir yra nesusijęs su subkultūrinėmis normomis (pvz., prietaringumas, tikėjimas aiškiaregyste, telepatija, šeštuoju jausmu).
• Neįprastos suvokimo patirtys, įskaitant kūno iliuzijas.
• Keistas mąstymas ir kalba (pvz., neaiški, smulkmeniška, metaforiška, pernelyg detali, stereotipiška).
• Įtarumas ir paranoidinės mintys.
• Netinkamas arba suvaržytas afektas (jausmai).
• Neįprastas, ekscentriškas, savitas elgesys ar išvaizda.
• Artimų draugų nebuvimas, išskyrus pirmos eilės giminaičius.
• Socialinis nerimas, kuris nemažėja labiau susipažinus, ir kuris susijęs su paranoidinėmis baimėmis, o ne neigiamu savęs vertinimu.

Aiškiausiai matomi šio asmenybės sutrikimo požymiai yra neįprasta išvaizda, elgesys, keista kalba ir magiškas mąstymas. Jeigu turite tokių pažįstamų, skaitydami, greičiausiai, apie juos pagalvojote. Tačiau, kaip ir rašiau prieš tai, šių simptomų buvimas dar nereiškia, kad jie tikrai ir turi šį asmenybės sutrikimą. Taip pat verta paminėti, kad šizotipinis asmenybės sutrikimas negali būti nustatomas, jeigu žmogui jau yra nustatytas vienas iš šių sutrikimų: šizofrenija, nuotaikos sutrikimas su psichoze, kitas psichotinis sutrikimas, įvairiapusis raidos sutrikimas.

Anksčiau rašiau apie asmenybės tipus. Asmenys, kurie turi šizotipinio asmenybės bruožų, tačiau neturi paties sutrikimo, gali turėti šizotipinę asmenybę. Jiems bus būdingos tos pačios savybės, tik mažiau išreikštos negu sutrikimo atveju, ir nekliudys prisitaikyti gyvenime. Taip pat tai bus ne vieninteliai tokios asmenybės raiškos būdai. Pavyzdžiui, šizotipinė asmenybė, neturinti sutrikimo, domėsis neįprastais dalykais, tačiau tai nebus vienintelis jos interesas. Taip pat toks žmogus gali turėti keistų įsitikinimų ar minčių, tačiau galės jas atidėti ir laikytis tikrovės reikalavimų.

Pagal asmenybės sutrikimų schemą, šizotipinis asmenybės sutrikimas būtų arčiausiai psichozės lygmens (šizofrenijos). Pagal sveikumą tos pačios grupės sutrikimai išsidėstytų taip: Vengiantis asmenybės sutrikimas -> Šizoidinis asmenybės sutrikimas -> Šizotipinis asmenybės sutrikimas -> Šizofrenija.

Šaltiniai:
1. DSM-IV and DSM-5 Criteria for the Personality Disorders.
2. Ridenour J. M. 2014. Psychodynamic model and treatment of Schizotypal personality disorder, June 2.

Apie proto ir širdies balsą

Tikrai dažnai yra išskiriamas širdies ir proto balsas. Žmonės skirstomi į „mąstantį“ ir „jausminį“ tipą. Ir vienas kažkuris yra pateikiamas kaip geresnis. Dažniausiai sakoma „Klausyk, ką tau sako širdis.“ Proto balsas pateikiamas kaip klaidinantis, bejausmis, neatsižvelgiantis į kitus žmones.

Testuose pasitaiko klausimų, panašių į šį: „Kas tau svarbiau: a) racionalus sprendimas; b) sprendimas, atsižvelgiantis į kitų žmonių jausmus.“ Šiaip aš laikau save proto žmogumi, bet pamačiusi tokį klausimą pasimetu. Kodėl? Nes man atrodo, kad neatsižvelgiant į kitų žmonių jausmus, poreikius ir kt., neįmanoma priimti racionalaus sprendimo. Jeigu sprendimas susijęs su kitais žmonėmis, tai situaciją apsvarstant racionaliai, tie žmonės niekur nedingsta, jie įtraukiami į svarstymą.

Bet su asmenybės testais gerai tai, kad jie bent jau nevertina, kuris pasirinkimas yra geresnis, kuris – blogesnis (nes tokių nėra). Bet žmonės vertina. Ir protas šiuolaikinėje kultūroje kažkodėl labai nemėgstamas. Atsimenu situaciją savo bakalauro studijose, kai viena bendrakursė pasakė kažką protingo, o po kelių sekundžių nusijuokė: „Kaip aš čia protingai pasakiau“ – viską nuleisdama juokais, parodydama, kad jai tai neįprasta, tarsi bijotų, kad kas nors pagalvos, kad ji iš tiesų protinga.

Paveikslėlio šaltinis

Nemažai proto nuvertinimo ateina iš religijos bei dvasinių praktikų. Sacrificium intellectus (paaukok intelektą) – teigia krikščionybė. Smalsumas ir žinios yra nuodėmė – reikia tikėti, neklausinėjant. Rytų religijose protas vaizduojamas kaip priešas, kuris daro tave nelaimingą. Prisimąstai nesąmonių, įkliūni į užburtą savo minčių ratą ir virš tavęs pakimba juodas debesis.

Iš dalies tame yra tiesos. Bet tik iš dalies. Mintys iš tiesų gali panardinti į neigiamų išgyvenimų liūną. Tačiau ne visos mintys, ne mąstymas apskritai, o klaidingas mąstymas. Todėl reikėtų mokytis kritinio mąstymo ir taikyti jį savo paties išgyvenimams ir mintims. Klausti savęs, ar tai, ką galvoju, atitinka realybę, ar tame nėra logikos klaidų, ar nėra kognityvinių iškraipymų.

O kaip dėl širdies balso? Jeigu širdies balsą suprantame kaip intuiciją, tai paaiškinimas gana paprastas. Intuicija – tai tas pats mąstymas, tik neįsisąmoninant minčių eigos, o gaunant jau galutinį rezultatą. Intuicija yra visų anksčiau buvusių situacijų apibendrinimas ir rezultatas yra: „jaučiu, kad dabar bus taip“ su neįsisąmonintu „nes anksčiau 9 kartus iš 10 buvo būtent taip“ (gali būti ir 7 kartais iš 10, gali net ir 10 iš 10, skaičius nėra esmė). Bet ji gali būti ir klaidinga, nes dabar gali būti būtent tas 1 kartas iš 10, kai nutinka kitaip. Be to, intuicijos atveju mes nežinome savo minčių eigos, todėl nežinome, kodėl nusprendėme, kad bus būtent taip. O toje mąstymo eigoje galėjo būti padaryta įvairiausių klaidų.

Paveikslėlio šaltinis

Kitas širdies balso variantas – tai pasikliovimas savo jausmais. Na, bet jau vien tai yra kognityvinis iškraipymas – emocinis mąstymas. Tokiu atveju manoma, kad emocijos atspindi realybę ir kažkas laikoma tiesa vien dėl to, kad taip „jaučiama“, o tam prieštaraujantys faktai yra ignoruojami.

Čia nenorėjau pasakyti, kad širdies balsas yra „blogas“, juo negalima pasikliauti ir t.t. Iš tiesų aš manau, kad širdies balsas yra tas pats proto balsas. Tai tiesiog skirtingos mąstymo atmainos. Galų gale, net ir širdies balsas ateina ne iš pačios širdies, o randasi toje pačioje galvoje, kaip ir mąstymas. Ir tiek vienas, tiek kitas gali klysti. Todėl reikėtų ne pasikliauti „širdies“ ar „proto“ balsu, bet išmokti mąstyti teisingai, nedarant klaidų ar kognityvinių iškraipymų. Galima ir tiesiog pasikliauti intuicija, bet tada reikėtų nepamiršti, kaip ji veikia.

Religija: kaip ji atsirado ir kam ji reikalinga?

Kaip atsirado religija? Kodėl dar ir šiandien didžioji dalis žmonių laiko save religingais? Kokias funkcijas religija atlieka?

Kad būtų paprasčiau (o gal kaip tik sunkiau) suprasti, pradėkime nuo priešistorės: kaip atsirado religija? Čia pasitelksiu evoliucinės psichologijos požiūrį. Taigi, anot evoliucinės psichologijos, pirmykštis žmogus dažnai susidurdavo su kokiais nors nežinomais reiškiniais. Kokiais nors neaiškiais garsais naktį, nesuprantamais dėsningumais. Žmogus yra tokia būtybė, kuri nori paaiškinimų. Todėl kaip tada sugebėjo, tokius paaiškinimus ir pasitelkė į pagalbą. Kadangi mokslo tokio kaip šiandien dar nebuvo, tai dažnai ko nors paaiškinti nepavykdavo. Tada paprasčiausia atrodydavo nežinomus reiškinius paaiškinti dvasiomis, dievais ir panašiai.

Kad paaiškinčiau, kaip išsivystė religiniai ritualai, pasitelksiu balandžių pavyzdį. Balandžiai yra pakankamai lengvai dresiruojami, o tas dresiravimas ganėtinai paprastas: balandis padaro norimą veiksmą, ir tada jam duodama maisto. Vieno tokio eksperimento metu buvo pabandyta stebėti balandžių elgesį, kai maistas jiems duodamas atsitiktinai, nepriklausomai nuo jų padarytų veiksmų. Koks rezultatas? Ogi balandžiai pradėjo atlikinėti įvairius veiksmus (pvz., plasnoti sparnais ar kaip nors specifiškai vaikščioti), manydami, kad būtent už tą veiksmą jie gauna maisto. Lygiai taip pat atsirado ir žmonių ritualai. Jie atlikdavo kokį nors veiksmą, ir įvykdavo sutapimas, kad tuo metu prapliupdavo lietus. Kai taip įvykdavo kelis kartus, jie pradėdavo tame įžiūrėti priežastinį ryšį ir naudoti tuos veiksmus lietaus iškvietimui. Tie veiksmai darėsi sudėtingesni kol galiausiai išaugdavo į ritualus.

Atrodo gana suprantama, kodėl žmonėms religija buvo reikalinga tada. Bet kodėl dabar? Deja, atsakymo į tai neturiu. Dabar nebereikia dvasių ir dievo, kad galėtume paaiškinti mums nežinomus reiškinius. Tai daro mokslas. Dievais vis dar bandomi užkaišioti įvairūs tarpai – klausimai, į kuriuos mokslas kol kas dar neatsakė. Bet toks dievas yra labai silpnas, nes mokslui žengiant į priekį, jam lieka vis mažiau vietos. Didžioji dalis ritualų dabar taip pat visiškai neteko savo ankstesnės prasmės. Dažniausiai jie atliekami vien dėl tradicijos laikymosi ir... „dėl visa ko“, jei vis tik egzistuotų pomirtinis gyvenimas.

Dažnai pabrėžiamas religijos privalumas yra religinės bendruomenės. Bet lygiai taip pat gali būti ir ateistinių bendruomenių, arba kitų nereliginių bendruomenių (pvz., bendraminčių susibūrimų, knygų klubų ir pan.), kurios turi lygiai tokius pačius privalumus. Be to, tai, kad religinės bendruomenės gali būti naudingos, neįrodo dievo egzistavimo, tai... kam vis tik tikėti?

Šiame įraše nekalbėjau apie tai, kam religija reikalinga dvasininkams ar valdžios žmonėms. Jau gana paplitęs yra pasakymas, kad religija yra skirta valdyti masėms, ir jame tikrai nemažai tiesos. Taip pat nerašiau apie tai, kad religija skirta pridengti nusikaltimams. Aš nepritariu tam, ką dabar daro musulmonai, bet ir nelaikau, kad islamas yra išskirtinai bloga religija. Ne – krikščionybė darė lygiai tą patį prieš kelis šimtus metų, tik kažkodėl tai pamirštama. Todėl laikyčiau tai tiesiog bendru religijų bruožu. Taip pat nusprendžiau čia neįdėti ir religijos palyginimo su neuroze – gal kada kitą kartą. Arba, kaip pakomentavau prie vieno memo, kuriame religija buvo lyginama su psichine liga: neįžeidinėkite psichikos sutrikimus turinčių žmonių.

Žmogaus gyvenimo kokybei yra svarbi bendruomenė, bendraminčiai, bendravimas. Bet tai neturi būti religinė bendruomenė. Lygiai taip pat gyvenimo kokybei svarbi yra tiesa, žinios. O religingumas dažnai gali ir pakenkti, pavyzdžiui, kai vietoj kreipimosi į gydytojus, ligas bandoma gydyti maldomis. Kai engiamos tam tikros žmonių grupės, nes jos prieštarauja religinėms pažiūroms. Kai žmogus atstumiamas artimųjų vien dėl to, kad pakeitė savo religines pažiūras. Religija – rudimentinis evoliucijos produktas, kuris šių laikų žmogui labiau kliudo negu padeda ar ką nors paaiškiną.