Kaltės jausmas

Kaltės jausmas – kai graužia sąžinę, gali apimti gėda, norisi „išpirkti“ savo kaltę arba pasislėpti nuo kito, nuo savęs. Kaltės jausmas gali būti adekvatus ir neadekvatus. Jis yra adekvatus, kai žmogus iš tiesų yra kaltas dėl to, ką padarė. Jis atliko kažkokį veiksmą, kuris prieštarauja jo sąžinei, vertybėms, principams, ir dėl to jaučiasi kaltas.

Bet pakalbėkime apie neadekvatų kaltės jausmą. Kai žmogus jaučiasi kaltas, nors nepadarė nieko tokio, dėl ko turėtų jaustis kaltas. Arba kai jaučiasi atsakingas už įvykius, kuriems neturi įtakos, ir kaltas dėl jų. Toks neadekvatus kaltės jausmas neretai būdingas depresijai. Jis slegia, bet ką žmogus gali dėl jo padaryti? Kaip išpirkti kaltę, už kurią net nesi atsakingas? Kaip atitaisyti skriaudą, kurios nepadarei?

Kaip matome, su kaltės jausmu susiję ir daug kitų skambių terminų – gėda, sąžinė, vertybės, atsakomybė. Man labai patiko, kaip Brene Brown savo kalboje apie pažeidžiamumo galią apibūdino, kuo skiriasi kaltė ir gėda. Kaltė – tai kai gailimės dėl kokio nors mūsų atlikto veiksmo, kuris prieštarauja mūsų vertybėms. Tuo tarpu gėda rodo į mūsų asmenybę. Kaltė – veiksmas „blogas“, gėda – žmogus „blogas“. Nors žmonėms su depresija būdingas kaltės jausmas, tačiau jie neretai jaučiasi apskritai blogi. Ir dažniausiai tam realaus pagrindo tikrai nėra. Vienas blogas veiksmas dar nepadaro žmogaus blogu. Keli veiksmai – taip pat. Brene Brown apibūdina, kad žmogus „tampa“ blogu, kai jis net negalėtų pasielgti kitaip. Jis elgiasi vienu būdu ir galima drąsiai sakyti, kad jis niekada nepasikeis. Bet dažniausiai tai būna tiesiog įsitikinimas, žmogus „nurašomas“ kitų arba savęs paties. Nemanau, kad kada nors yra taip, kad žmogus visiškai negalėtų pasikeisti. Todėl galima kelti klausimą, ar apskritai yra blogų žmonių?

Tikriausiai po šio klausimo ne vienam iškilo kalinių vaizdinys. Žudikai, prievartautojai – jie juk tikrai blogi. Tarp jų yra tokių, kurie nesikeičia ir nenori keistis – toliau daro tuos pačius nusikaltimus. Yra tokių, kurie visiškai nejaučia sąžinės graužimo dėl savo įvykdytų veiksmų, jų kaltės jausmas taip pat sutrikęs, tik į kitą pusę, negu depresiją turinčių žmonių. Tokie žmonės vadinami psichopatais. Jie kaltės jausmo nejaučia. Taip pat nenumato savo veiksmų pasekmių. Todėl, galima sakyti, jie neprisiima atsakomybės už savo veiksmus.

Taigi, turime du kaltės jausmo ir atsakomybės kraštutinumus: depresiją ir psichopatiją. Vieni prisiima per daug atsakomybės ir jaučia kaltės jausmą už tuos dalykus, kuriems įtakos neturi, tuo tarpu kiti kaltės jausmo apskritai nejaučia. Didžioji mūsų dalis yra kažkur per vidurį. Dažniausiai kaltės jausmą jaučiame adekvačiai, bet gal kartais pasijaučiame kalti už tai, kam įtakos neturėjome, o kitais kartais mūsų visai negraužia sąžinė dėl „blogų“ veiksmų.

Kitą savaitę laukite įrašo apie tai, kaip atpažinti, kada kaltės jausmas yra neadekvatus, ir ką su juo daryti.