2016 m. liepos 28 d., ketvirtadienis

Kas yra psichologija? Kas yra mokslas?

Šio įrašo tikslas – trumpai pristatyti, kas yra psichologija kaip mokslas, ir kuo ji skiriasi nuo populiariosios psichologijos.

Psichologija – tai „mokslas, tiriantis elgesį ir psichikos procesus“ [1]. Nors aš sakyčiau, kad psichologija yra labiau mokslas apie smegenis. Nes viską, ką mes darome (elgesys), ir viską, kas darosi mumyse (psichika), valdo būtent smegenys.

Mokslas – tai žinių visuma, gaunama specifiniu būdu, vadinamu moksliniu metodu. Mokslinis metodas remiasi stebėjimu, iš kurio iškeliamos hipotezės (spėjimai apie tai, kaip turėtų būti). Tada hipotezės tikrinamos eksperimentiškai ar kitais tyrimo būdais (pavyzdžiui, psichologijoje dažnai naudojamos apklausos). Surinkus ir apdorojus duomenis, hipotezės priimamos arba atmetamos. Po to tyrimai kartojami kitų ar tų pačių tyrėjų tokiomis pat sąlygomis, keičiant sąlygas ir t.t., taip nustatant dėsningumus. Jeigu vienas eksperimentas patvirtino hipotezę, tai dar nieko nereiškia. Jeigu tokio rezultato atkartoti nepavyksta, tai iš to negali sekti mokslinė teorija [2, 3].

Psuedomokslas – tai kokia nors žinių visuma, bandanti apsimesti mokslu, tačiau neatitinkanti mokslo apibrėžimo, nes nesivadovauja moksliniu metodu. Dažnai vadovaujamasi mokslo ir mokslininkų autoritetu ir rašoma „mokslininkai įrodė, kad...“, bet patikrinus galima atrasti, kad arba ten visai ne mokslininkai ir ne mokslas, arba apskritai tiesiog žurnalisto fantazija.

Populiarioji psichologija – dažniausiai pseudopsichologija. Knygynų lentynos linksta nuo knygų, kaip pasitelkti pasąmonės galias, kaip pasitikėti savimi, kaip įveikti nerimą, depresiją, kaip daryti įtaką kitiems ir t.t. Labai dažnai tokios knygos tik pasivagia psichologijos vardą, tačiau iš tiesų nieko bendro su juo neturi. Knygos turinys būna autoriaus fantazija, skirta sukelti susižavėjimą ir efektyvumo  įspūdį, norint paskatinti pirkti daugiau tokių knygų. Žmonės, kuriems tokios knygos iš tiesų padėjo, yra greičiau išimtys, o ne taisyklė. Dažniausiai patarimai tiesiog neveikia, nes nėra tokio dalyko kaip universalus patarimas. Taip pat tokios knygos nėra paremtos mokslu. Lygiai taip pat su daugybe pseudopsichologinių straipsnių, sklandančių internete. Kaip rasti svajonių darbą, kaip suvilioti vyrą, ko nori moterys ir t.t.

Ir vis šitame šlamšto vandenyne karts nuo karto paskęsta ir geros knygos, geri straipsniai. Parašyti tikrų psichologų, ar bent jau žmonių, kurie nepatingėjo ir paskaitė realius mokslinius tyrimus. Nors dažnai sakoma: nespręsk apie knygą iš jos viršelio, tačiau dažniausiai būtent viršelis ir padeda suprasti, ar knyga yra verta dėmesio. 99% kartų neapsirinku ir tiesiog užuodžiu, kur yra dar viena pseudopsichologinė knyga, ir ką iš tiesų verta skaityti.

Viena knyga, primenanti pop psichologiją, tačiau besiskirianti nuo jos tuo, kad joje aprašomi moksliškai patikrinti metodai, tai David. D. Burns „Geros nuotaikos vadovas“. Nors joje yra pilna patarimų (gal reikėtų sakyti rekomendacijų), bet nuo įprastų „išmok pasitikėti savimi“ tipo knygų ji skiriasi tuo, kad joje aprašomi metodai, realiai taikomi kognityvinėje terapijoje ir iš tiesų veikiantys. Vis tik prieš skaitydama šią knygą, skaičiau kitą, kuri, galvojau, turėtų būti panaši, bet užtaikiau ant to 1%, kai vis tik viršelis apgauna. Tokia buvo Arline Curtiss knyga „Smegenų jungiklis“. Nors ją rašė kognityvinė terapeutė, tačiau knyga tikrai ne apie kognityvinę terapiją ir laikyčiau ją pseudopsichologija. Abi knygos skirtos įveikti depresijai, tačiau antroje knygoje net ir pati depresija pateikiama labai iškreiptai.

Manau, kad svarbu atskirti psichologiją nuo pseudopsichologijos, nes pseudopsichologija ne tik griauna psichologijos įvaizdį, bet ir gali pakenkti asmenims, kurie galvoja, kad klausydami tokių patarimų, iš tiesų kažko pasieks. Taip pat tokios knygos gali pakenkti tarpasmeniniams santykiams (nes atrodys, kad kitų problemas labai lengva išspręsti davus patarimą iš knygos) bei sudaryti klaidingą įvaizdį apie įvairius psichikos reiškinius, įskaitant psichikos sutrikimus (dėl pastarojo labai dažnai klaidingai galvojama, kad depresija – tiesiog tinginystė [spoiler alert: ne, depresija nėra tinginystė ir žmogus negali taip paprastai imti ir tiesiog būti geros nuotaikos]). Apie tai, kaip siaubingai pseudopsichologija nusipaisto apie pasąmonę – nė nepradėsiu.

Šaltiniai:
[1] Myers D. G. (2008). Psichologija. Kaunas: Poligrafija ir informatika.
[2] Chalmers A F. (2005). Kas yra mokslas? Vilnius: Apostrofa.
[3] Mokslinis metodas, Vikipedija.

2016 m. liepos 10 d., sekmadienis

Psichodelikų psichoterapija

Nors psichodelikai yra nelegalūs (Lietuvoje – net ir medicininiais tikslais), tačiau vis daugėja tyrimų, įrodančių jų naudą psichinei sveikatai. Psichodelikų terapija naudojama gydyti depresiją, potrauminį streso sutrikimą, nerimą, priklausomybes.

Neretai pasitaiko, kad depresija nepasiduoda įprastam gydymui antidepresantais. 20% pacientų gydymas antidepresantais nepadeda [1]. Tačiau čia gali padėti psilocinas – psilocibino (randamo psichoaktyviuose grybuose) metabolizmo produktas. Ir naujai atliktas tyrimas rodo, kad jis efektyviai padeda pacientams, kuriems nepadėjo kiti gydymo būdai. Psichodelikų poveikis dažnai siejamas su serotonino (dar žinomo kaip laimės hormono) kiekio padidėjimu, todėl nenuostabu, kad jie efektyvūs kovojant su depresija.

Labai daug tyrimų atlikta ir su kitais psichodelikais. Pavyzdžiui, potrauminiam streso sutrikimui gydyti pasitelkiama psichodelikų psichoterapija su MDMA. Tyrimas buvo atliktas su seksualinės prievartos, nusikaltimų ir karo aukomis. Šios terapijos nauda buvo matoma ir ilgalaikėje perspektyvoje [2]. Greičiausiai psichodelikai efektyvūs potrauminio streso sutrikimui, nes padeda pažiūrėti į traumą iš kitos pusės. Žmogus gali ją įprasminti ir žiūrėti į ateitį, o ne būti užstrigęs praeityje.

Dar viena sritis – nerimas, kurį patiria žmonės, sergantys mirtinomis ligomis (pvz., vėžiu). Psichodelikai padeda įveikti mirties baimę, įprasminti gyvenimą.

Psichodelikai gali padėti atsikratyti priklausomybių. Atliktas tyrimas su ayahuasca parodė, kad ji yra efektyvi nuo alkoholio, tabako ir kokaino priklausomybių. Ayahuascos terapija sukelia pagerėjimą keliose srityse, susijusiose su priklausomybėmis [3].

Psichodelikų terapija dažnai būna veiksminga dėl to, kad šios psichoaktyvios medžiagos sukelia mistines patirtis, kurios priverčia žmogų kitaip pažiūrėti į gyvenimą, atrasti naują prasmę. Pavyzdžiui, žmogus gali įsisąmoninti, kad priklausomybė jam kenkia, suprasti, kad jis nori kitokio gyvenimo, ir taip gauti daugiau ryžto iškentėti nutraukimo simptomus.

Psichodelikai gali būti naudingi ne tik kovojant su psichikos sutrikimais, tačiau ir su kitomis ligomis. Pavyzdžiui, jie efektyvus esant migrenai, galvos skausmams [4].

Psichodelikų psichoterapija yra labai perspektyvi sritis. JAV kai kurie psichodelikai jau legalizuoti medicinos tikslais būtent dėl to, kad nustatytas jų efektyvumas. Taip pat patvirtinama vis daugiau naujų tyrimų, kurie parodys įvairių psichodelikų efektyvumą.

Šaltiniai:
[2] MDMA-Assisted Psychotherapy for Posttraumatic Stress Disorder (PTSD) (Proof of Principle Study) http://www.maps.org/mdma-proof-of-principle-completed
[3] Ayahuasca-Assisted Treatment for Addiction (British Columbia, Canada) http://www.maps.org/research/ayahuasca/ayahuasca-canada
[4] Other Psychedelic Research http://www.maps.org/research/other-research

2016 m. liepos 3 d., sekmadienis

Kūrybiškumas

Kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, tik ne kiekvienas tai žino. Kai kurių kūrybiškumas yra pasislėpęs labai giliai, užspaustas. Kai kurie bijo kūrybiškumo, nes bijo... išprotėti. Kartais kūryba tikrai yra netoli beprotybės. Kai rašiau „Gyvenimų šešėlius“, tikrai  tai galėjau pajausti: įsijausdavau į veikėjų gyvenimus, jie tapdavo tokie realūs, kaip tikri žmonės. Galėdavau juos matyti, jų gyvenimas tapo mano gyvenimu, nežinojau, kas bus toliau, lygiai taip pat, kaip nežinojo jie patys. Bet atsitrauki nuo rašymo, ir grįžti į savo realybę, ji ten pat, niekur nepabėgus, o ir tu neišprotėjęs.

Manau, kad kiekvienas žmogus turėtų atrasti savo raiškos būdą. Mano būdas yra rašymas. Geriausiai perteikiu savo mintis, jausmus, išgyvenimus, fantazijas rašydama. Tuo tarpu kitam žmogui tai gali būti piešimas. Muzika. Poezija. Šokis. Ar bet kokia kita veikla, sužadinanti kūrybiškumą. Tikriausiai gali prireikti išbandyti įvairias veiklas, norint sužinoti, kuri iš jų yra TA vienintelė. Ji greičiausiai trauks kaip magnetas. Savaime, net nesąmoningai, kartais ką nors paišaliosi, niūniuosi ar rašinėsi. Nebūtina būti didžiu menininku, kad galėtum tai daryti. Vidinį balsą reikia išklausyti ir geriausiai tai įvyksta per kūrybą. Per nesuvaržytą, laisvą, laukinę kūrybą. Kai tavo vidinis balsas šaukia ką panorėjęs. Kai rašai tiesiog sau. Kai šoki taip, lyg niekas nematytų. Bet nebijok to parodyti kitiems. Jei yra rašytojas, atsiras ir skaitytojas. Yra bent vienas žmogus, kuriam reikia pamatyti būtent tai, ką darai tu.

Kiekviename žmoguje glūdi potencialus Kūrėjas. Pasikalbėk su savuoju. Dalyvaudama „Lūšies“ programoje tai dariau ne kartą. Rezultatai – stulbinantys. Iš tiesų yra, kas tau atsako. Slapta tavo dalis, turinti savo balsą, savo nuomonę, savo išraišką, kūno kalbą. Pakalbink jį. Paklausk, kaip jis norėtų išsireikšti. Ko jam trūksta. Ką norėtų pasakyti. Jis nekalba? Tada duok jam rašiklį. Arba pieštuką. Pažiūrėk, kas veikia geriausiai. Leisk savo vidiniam Kūrėjui atsakyti raštu. Atsakyti sukuriant tau pasakojimą. Arba leisk jam nupiešti atsakymą. O gal jis norės savo atsakymus sugroti? Pabandyk. Jau pats pokalbis su Kūrėju yra tavo kūrybiškumo apraiška. Bet jei ir nepavyksta – neišsigąsk. Kartais Kūrėjas užmiega žiemos miegu, todėl ne kiekvienam pavyksta jį taip lengvai pažadinti. Galbūt seniai bendravote, todėl jis neatsako, nes nesitiki būti kalbinamas.

Kažkada kūrėme kiekvienas. Taip, net ir tas tavo kolega, kuris susikaustęs sėdi prie kompiuterio, dirba su skaičiukais ir viską dėlioja į rėmus. Net ir jis ne kartą buvo išėjęs už savo ribų ir kūręs. Kiekvienas tai galime, nes kiekvienas tai darėme. Vaikai visi kūrybingi. Pažadink savo vidinį vaiką ir jis tau sukurs šedevrą.